"Lietuvos aido" šimtmečiui
04 08. „Lietuvos aido“ šimtmečiui . Prof. Vytautas Landsbergis – politikas, atvedęs Lietuvą į Pažadėtąją žemę
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Dienraštis „Lietuvos aidas“ žiniasklaidos jūroje išliko unikalus, orientuotas į tikrosios, padorių žmonių Lietuvos interesus ir siekius. Neatsitiktinai kaip tik čia, „Lietuvos aide“, savo straipsnius, pareiškimus ir interviu su žurnalistais spausdino Lietuvos valstybingumo architektas prof. Vytautas Landsbergis (dar iki šiol vis nepilnais duomenimis) – 1993 m. – 12 straipsnių, 1993 m. – 83; 1994 m. – 71; 1995 m. – 39; 1996 m. – 24; 1997 m. – 36 ir t. t. Iš bendro jo paskelbtų Lietuvoje ir užsienyje 628 politinės publicistikos straipsnių ir pareiškimų – 51,9 proc. buvo paskelbti „Lietuvos aide“. Kiti „XXI amžiuje“, „Tremtinyje“, „Drauge“ (JAV), „Tėviškės žiburiuose“ (Kanadoje), „Veide“, „Ekstroje“, „Respublikoje“, daugybėje kitų pavadinimų laikraščių ir žurnalų. Čia Tautos prezidentas ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis skelbė pirmuosius savo dekretus ir pranešimus Tautai ir pasauliui apie politinius įvykius ir jų reikšmę dabarčiai ir ateičiai, čia jis įkūrė pirmąją savo Tautos ugdymo mokyklą, savo straipsniuose patardamas, kaip turime orientuotis vienoje ar kitoje politinėje situacijoje.
Prof. Vytautas Landsbergis
Jau 1990 metų lapkričio 3 d. LR AT pirmininkas Vytautas Landsbergis supažindino su Rusijos siekiais nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Komentuodamas Rusijos politologo prof. V. Tichomirovo rekomendacijas, paskelbtas „Litva Sovietskaja“ straipsnyje „Kaip kovoti prieš Lietuvos nepriklausomybę“ (Landsbergis V. Laisvės byla, V., 1992), jis akcentavo, kad maskviškio politologo nuomone, tuo laiku jau „Jedinstvos“ rėksniai Lietuvoje buvo praradę liaudies pasitikėjimą, todėl, siekiant sugriauti Lietuvos nepriklausomybę, būtina kurti „piliečių komitetus“ (realizuojant šią rekomendaciją ir buvo įkurtas KGB viršininko Caplino-Prunskienės Lietuvos Ateities forumas – O. V.), kurie pridengę ryšį su irgi tuo metu nepopuliaria tapusia komunistų partija, „geriau atspindi SSRS interesus“. Antrąja Rusijos fronto prieš Lietuvos nepriklausomybę jėga, V. Tichomirovo nuomone, laikytina „Lenkų sąjunga“ – reikia tik gerai pakurstyti jos istorijos aistras. Politologo nuomone, kirtis prieš nepriklausomybę turėtų būti supernuodingas ir mirtinas – tai yra Lietuvos valstybinės sienos. Todėl, siekiant Rusijos bendravalstybinių interesų, būtina atimti iš Lietuvos Klaipėdos ir Vilniaus kraštus. To turi būti reikalaujama iš Lietuvos valstybiniu, dar geriau Rusijos prezidento lygmeniu.
O štai ir mūsų prezidento Vytauto Landsbergio komentaras: „Stalinas žinojo, ką daro. O ar žino dabartiniai tų pačių „SSRS interesų gynėjai? Ir Klaipėdos patrankėlės sargybiniai ir Šalčininkų valstybės – KPSS rezervato skelbėjai? Kai kurie, be abejo, žino, kai kurie, gal ir ne, o gal iš tikrųjų mano, jog kovoja už teisingesnį dalyką.“ (Ten pat, p. 152).
Kaip jau rašiau ankstesniame savo straipsnyje, Rusijos imperialistams nepavykus realizuoti prieš Lietuvą atviros agresijos 1991 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais scenarijaus, imtasi atsarginio antrojo Rusijos specialiųjų tarnybų ir jų institutų sukurto scenarijaus: taikaus, vykdytino teisinėmis priemonėmis komunistinio perversmo Lietuvoje. Pirmąjį agresyvųjį scenarijų turėjo įgyvendinti Sausio 13-osios aukų žudikas, Mykolas Burokevičius ir jo komunistų partija ant platformos; antrąjį – ne mažiau Rusijai nusipelnęs Algirdas Brazauskas ir jo komunistų partija. „Svarbiausia to plano užduotis buvo diskredituoti Landsbergį, kuris be kompromisų veda Lietuvą nepriklausomybės keliu. KGB siekė sukelti visuotinį visuomenės nepasitenkinimą nepriklausomybės ekonominiais sunkumais; nuolat buvo pabrėžiama, kad į valdžią skiriami nekompetentingi kadrai. Blokada irgi buvo viena iš to plano dalių. Tikslas – sukompromituoti bekompromisinį nepriklausomybės siekį, sukelti pirmalaikius rinkimus, kur Landsbergio šalininkai neturėtų pasisekimo.“ (Voverienė O. Išaugo sparnai ir sutvirtėjo „Lietuvos aide“ // Lietuvos aidas, 2006, rugpjūčio 30, p. 4).
Šis planas rusams pavyko ir net pralenkė savo rezultatais visus jų lūkesčius. Visas buvęs sovietinio okupacinio režimo komunistų partijos CK, net 23 to Komiteto nariai, visi jo ideologiniai darbuotojai sugrįžo į komunistų partijos genseko vadovaujamą nepriklausomos Lietuvos valstybės vyriausybę, čia pasinaudoję jiems valdžios teikiamomis galimybėmis, išvogę visus Lietuvos bankus, gamyklas, fabrikus, kolchozų turtą, tapo milijonierių klanu, jungiančiu 2650 komunistų partijos narių-dabartinių milijonierių, ir ilgam įsitvirtino Lietuvos valdžios olimpuose... Pakomentuosime tik paskutines svarbias šia tema publikacijas. Tai – prof. Vytauto Landsbergio pokalbis su „Lietuvos aido“ žurnalistu Rimantu Varnausku apie šių dienų politines aktualijas ir Eugenijaus R. Stanciko straipsnis apie Europos šalių nuostatą – pasmerkti komunizmo nusikaltimus ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.
Prof. V. Landsbergis, vertindamas LDDP Vyriausybės sudarymo principus, aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė, kad dabartiniai valdžios komunistai nė per nago juodymą nesiskiria nuo sovietinių nomenklatūrininkų: ta pati veidmainystė – vieną sakyti, kitą daryti; tas pats melas.
Ar turi Tauta prarasti viltį, kai šita kriminalinė valdžia, pavogusi iš Tautos jos iškovotą valstybės nepriklausomybę ir kiekvieno iš mūsų laisvę, padarė mus savo iki kraštutinumo nuskurdintais vergais ir baudžiauninkais? Silpnesnių nervų žmogui gali atrodyti, kad pats laikas imtis kirvių ir organizuoti socialistinę revoliuciją prieš valdžioje triumfuojančius komunistus-milijonierius, naudojant V. Kapsuko sukurtus šūkius ir terminiją: „vagys“, „išnaudotojai“, „kraugeriai“. Gi prof. Vytautas Landsbergis savo straipsniuose „Lietuvos aide“ akina neprarasti vilties ir drąsiai žvelgti į Lietuvos ateitį palikus smurtą, prievartą ir neapykantą patiems komunistams, tai jų „vertybės“ ir varomoji jėga. Mes neturime pasiduoti jų įtakai ir jų neapykantos ideologijai. Net tada, Sausio 13-ąją, kai jam pačiam, Lietuvos nepriklausomybės architektui ir jos idėjos nuosekliausiam gynėjui, grėsė neišvengiama mirtis, jeigu rusų kariuomenė būtų užėmusi Parlamentą, jis „Sausio 13-osios Testamente“ rašė: „Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie tikite Lietuva, kurie mylite savo gražią gimtąją žemę, tėvų ir motinų kalbą ir dainas, – visa tai, kas yra Tėvynė ir ką praradęs lieki našlaitis, kurie trokštate, kad Lietuva būtų laisva ir garbinga valstybė, žinokite: ji tokia ir bus, ji amžinai atgims, nes bus išlikusi Jūsų širdyse. Aš kalbu Jums tuos žodžius iš anksto numatęs, kad gal nebegalėsiu kalbėti. Atėjo dar viena naktis, kuri nebebus ilga, kaip nebebūna ilgas tamsiausias metas prieš aušrą. Supuvę vergijos namai griūva, ir net prižiūrėtojų siutas, net parsidavėlių šliaužiojimas nebegali to sovietijos kalėjimo išgelbėti. Mums reikia išlikti savo sodybose, savo šeimose, savo žemėje, nebėgant į šalis nei nuo žemės, nei nuo sąžinės. Neikite į svetimųjų valdžios tarnybas. Nebūkite nei deputatais, nei ministrais, nei jų raštininkais. Tegu tie generolai ir valdo su savo pašlemėkais. Nedalyvaukite jokiuose rinkimuose. Dirbkite ir glauskitės bažnyčiose. Nenusiminkite ir nesiskandinkite degtinėje. Saugokite nesuterštą sielą ir žemę, dangų ir vandenį, nes visa tai – Lietuva, reikalinga ir mūsų vaikams, mūsų palikuonims. Atsiminkite, kad Lietuvoje teisėti yra tik Lietuvos įstatymai, ir tuo ginkitės, kai jus persekios. Nepripažinkite, kad anie Jus gali teisti už ištikimybę Lietuvai. Ištieskite ranką persekiojamam ir padėkite artimui, o nusigręžkite nuo šnipo ir skundiko. Brangindami savo garbę, išsaugosime ir atgausime Lietuvos garbę.“ (Ten pat, p. 196).
Išlikome ir atsilaikėme savo lietuviška valia prieš okupanto tankus ir šūvius, gražiai palydėjome į amžinojo poilsio vietą mūsų žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, svajojome, būdami laisvi ir kurdami savo valstybę, sukurti sau ir savo ateinančioms kartoms gerovę – dvasinę ir materialiąją. Tik... suklupome, neatsilaikę prieš saldų veidmainišką komunistų melą, į šilko skareles suvyniotą klastos peilį į Tautos nugarą, ir atidavėme... Lietuvos valdžią ir jos nepriklausomybę į mūsų komunistų rankas. Dabar turime kęsti jų jungą, kaip kadaise baudžiavą ir sovietinę vergovę. Visi turime kentėti dėl kelių tūkstančių Tautos nenaudėlių ir parsidavėlių, balsavusių už komunistus. Ar ir šį kartą reikia nusiminti? Prof. Vytautas Landsbergis moko – ne, nereikia. Turime svarbiausią – laisvę ir nepriklausomybę nuo užsienio okupanto. Turime saugos skydus – esame Europos Sąjungos, NATO ir Suvienytųjų Tautų organizacijos nariai.
Tačiau, antravertus... turime okupuotus ir iki šiol stipriai laikomus komunistinės ideologijos gniaužtuose mūsų protus ir agresyvų kaimyną, kuris visokiomis priemonėmis, pinigais, pažadais ir gerovėmis saujelei mūsiškių parsidavėlių, palaikančių ir propaguojančių tą protų okupaciją remia. Sovietinis okupantas ir komunistinė ideologija nužudė Dievą, kuris yra meilė. Be meilės viskas netenka prasmės. Įsivyravo egotizmas – kaip meilės mirtis. Taip atsitinka, kai įsivyrauja ir lieka tik meilė pačiam sau, galų gale virstanti ir to savęs neapykanta, amoko bėgimu per gyvenimą į kuo greitesnę jo pabaigą... Iš egoizmo kyla susvetimėjimas, priešiškumas kitam ir aplinkai, abejingumas ir žiaurumas. Dažnai apstulbstame matydami, kaip žmonės stokoja gailesčio į save panašiai būtybei. Kankinama su pasimėgavimu – dėl paties pasimėgavimo, arba dėl kelių dolerių: žmogaus gyvybė, net tūkstančio žmonių gyvybė – nieko neverta. Kur priežastis? Juk ir mirties kultūra – jau padarinys. Tad kur priežastis, kad žmogui negaila kito žmogaus, tarsi grįžtume į natūralią atranką žvėrių giminėje? Galbūt motina gamta priešinasi, nori išlikti, todėl kažką paslaptingai daro, kad tie dvikojai plėšrūs parazitai, kol dar visko nesuėdė, išsinaikintų?
Ar yra priešnuodis prieš šitą nužmogėjimo virusą? Taip. Yra. Tai – vadavimasis iš dvasios okupacijos. Tai žmogaus dvasios laisvė. Kaip didžiausia vertybė ir kaip vertingiausias nepriklausomybės iškovojimas. Prof. V. Landsbergis savo straipsniuose ir viešose kalbose mėgsta cituoti poetą, buvusį politinį kalinį, Gintautą Iešmantą:
Ko vertas gyvenimas, laisvės neturint?
Dabar arba niekad. Mūs ginklas – Tiesa.
Liepsnotom krūtinėm sustokim į būrį.
Kova – žygio takas, o Meilė – šviesa.
Ir seną, ir silpną palaimins jaunystė.
Ir vėtroj vien Protas, vien Siekis patars.
Ant vėliavų, šlamančių drąsą ir ryžtą,
Težėri: DABAR arba NIEKAD...
DABAR!...
„Laisvė – tai ne atsipalaidavimas, kad būtų patogiau miegoti, o ėjimas iš nelaisvės, kai kiekvienas žingsnis atskleidžia naujus horizontus. Tartum kopiant į kalnus, į vis gaivesnį orą, į erdves, kuriomis džiaugiasi tavo akys ir širdis.“ (Ten pat, p. 298). „Tu daraisi laisvas, atmesdamas baimę ir tobulėdamas; jauti, kaip tavyje gimsta naujas žmogus, ir tiesi ranka kitam, savo artimui. Ir gimsta laisva tauta, kuri tiesia ranką kitai tautai, gimsta laisvųjų santarvė“... Grįždami į Europą, „mes atsinešame autentišką kultūrą ir unikalią patirtį. Mes primename Europai kai kurias vertybes, mes primename jai Istoriją ir Tiesą“. (Landsbergis V. Baltijos laisvė ir Europos ateitis // Ten pat, p. 298).
Tačiau Tauta, siekianti savo dvasios laisvės, pripažįsta prof. Vytautas Landsbergis, kaip ir visi politologai ir visi „Lietuvos aide“ mano straipsniuose minėtieji šio dienraščio autoriai: Kęstutis Žičkus, Roma Grinbergienė, Lina Pečeliūnienė, Linas Jonušas, Algimantas Zolubas, Algirdas Endriukaitis, Imantas Kalėjas ir kiti, pirmiausia turi apsikuopti, išsivalyti šiukšles iš valdymo institucijų, teisėsaugos, žiniasklaidos, partijų, ministerijų, Saugumo komiteto, aukštųjų mokyklų, verslo ir t. t. bei iš savo mąstymo, gyvenimo ir santykių su artimaisiais ir tolimesniais. Ir tik tada turi imtis valstybės kūrimo užduočių. Ko nedaro ar nenori daryti valdžia, to turi imtis pati Tauta. Žodžių laikai baigėsi. Atėjo veiksmo laikai. Tik veiksmas, energija ir pasiaukojantis darbas gali atnešti ne tik vidinę laisvę, bet ir laisvę visai Tautai.
„Mes norime padėti daugeliui, – rašė V. Landsbergis, – ir todėl diagnozuojame tarptautinę ligą, kuri pernelyg ilgai negydoma Rytuose, pro Baltijos karantiną prasiskverbia į Vakarus, o dar baisesnėmis formomis – į trečiąjį pasaulį. Tai sovietinis komunizmas arba bolševizmas. Dešimtys milijonų nužudytų žmonių ir šimtai milijonų tyčia sužalotų sielų. Išnaikintos tautos, užnuodytos teritorijos. Užgrobtos valstybės ir nagų spazmai, kad tik jų nepaleistų. Totalinis karas, kad tik įsigalėtų visame pasaulyje. Kerštas ir neapykanta, kai reikia trauktis. Dabar atėjo laikas bolševizmo Niurnbergui. Aš siūlysiu, kad Lietuva inicijuotų tokį teismo procesą, analogišką nacių įtakos likvidavimui... ir mes kviesime tarptautinį tribunolą į Vilnių.“ (Ten pat, p. 301).
Šiandien akivaizdu, kad pati Tauta, Tautos Frontas turi imtis dekomunizacijos ir dekagėbizacijos procesų – visų pirma Lietuvos valdžios aukščiausiose institucijose, Saugumo komitete, teisėsaugoje, švietimo sistemoje. Tai, kas nepadaryta valdžios, turime padaryti mes – Tauta, Lietuvos piliečiai visuomeniniais pasiaukojimo pagrindais. Visų pirma mums reikia sukurti stiprią informacijos ir reagavimo tarnybą. Kaip rašo prof. Vytautas Landsbergis, „Mes turėjome progų įsitikinti, kad informacija yra mūsų didžiausias ginklas pavojuose, žinoma, teisinga informacija. O dezinformacija yra baisiausias ginklas prieš mus. Ir kova dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo taip pat informacijos kova su dezinformacija. O dabar vėl matome iš pastarųjų savaičių įvykių, tarptautinės spaudos bei poveikių pasaulio viešajai nuomonei, kokie galime būti pažeidžiami ir kokios nepakankamos yra mūsų apsaugos, tai yra informacinio apsigynimo prieš dezinformaciją, galimybės ir esamos tarnybos.“ (Ten pat, p. 319).
Jo straipsniai skelbė tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe, pasitikėjimą, kad patriotizmo sėkla Lietuvoje jau pasėta, kad dygsta jos nauji daigeliai, kad Tautos šaknys, nors pakirstos ir apdegintos, bet vis dar gyvos, dar jose pulsuoja Žalgirio genas, ir kad komunistų Lietuvos valdžioje savivalė yra tik laikinas reiškinys. Esu beveik šimtu procentų įsitikinusi, kad tik prof. V. Landsbergis, „Lietuvos aidas“ ir katalikiška lietuviška spauda neleido piktavaliams brazauskininkams ir uspaskiniams sugriauti mūsų valstybės, jos valstybingumo pamatų, nors žmonių uždirbtą turtą jie melu, sukčiavimais ir apgavystėmis išgrobstė. Valstybė atsilaikė. Ir net 1996 m. konservatoriai rinkimus laimėjo, nors daugelio ir jų jau buvo moralė bei sąžinė gerokai pagraužta.
Būta, žinoma, ir „Lietuvos aido“ istorijoje klaidų, kaip ir Antano Smetonos laikais (apie jas rašėme), taip ir naujausiais laikais. Jas tenka pripažinti. Pati baisiausia, su liūdniausiomis pasekmėmis – tai dienraščio periodas, kai pirmame puslapyje vedamųjų vietoje buvo sugretinami vienas iš didžiausių Lietuvos sukčių, buvęs ūkio ministru, vėliau pabėgęs nuo teisėsaugos į Rusiją ir garbingiausias Lietuvos žmogus – prof. Vytautas Landsbergis. Toks akibrokštas – tai buvo šaukštas deguto, užteršęs visą didžiulį „Lietuvos aido“ lobį, sukauptą per daugelį metų jo redaktorių, žurnalistų ir korespondentų. Pasekmės buvo liūdnos. Prof. Vytautas Landsbergis iš dienraščio pasitraukė. „Lietuvos aido“ skaitytojai neteko skydo, juos saugojusio nuo „Lietuvos ryto“, šviesaus komunizmo propaguotojų su nostalgija okupantei Rusijai, jos komunistinei saulei.
Informacinėje visuomenėje informacija yra pats svarbiausias ginklas kovoje prieš komunizmą ir kagėbizmą. Nei vienas Lietuvos pilietis neturi likti be savo pilietinės spaudos, neturi pasiduoti manipuliavimui savo protu ir jausmais; privalo žinoti, ką veikia visokie riabčikovai, butkevičiai ir Baltarusijos slaptosios tarnybos bei mirties eskadronas Lietuvoje. Kiekvienas turime tapti akimis, ausimis ir veiksmu, skubiai ir operatyviai informuoti savo artimą. Saugumo komitetas, deja, dirba ne Lietuvai, teisėsauga – irgi ne Lietuvai. Nesunku suprasti kam. Todėl turime mes, piliečiai, visada būti budrūs ir visada duoti viešumo atkirtį svetimiesiems, dirbantiems po Lietuvos institucijų priedanga. Tokia, deja, yra šiandien politinė situacija ir turime ją vertinti objektyviai. To nepadarę ir nepadarę išvadų sau – ateities neturėsime. „Sėkla suspėjo subręsti ir šaknys tebėra tvirtos, – rašo prof. Vytautas Landsbergis. – Lietuva atgims ir gyvens. Ji buvo ir bus mūsų vienintelė Tėvynė, graži ir garbinga, verta laisvų žmonių.“ (Landsbergis V. Mintys. V., 2002, p. 356). Būkime verti Jo minčių ir Jo atliktų bei dabar atliekamų darbų. Lietuvos nepriklausomybė yra jo gyvenimo tikslas ir prasmė. Tikslas, kuris suteikia prasmę kiekvieno lietuvio gyvenimui.
„Respublikos“ ir kitų itin nepadorių bei „itin nepriklausomų“ laikraščių manipuliavimui savo skaitytojų protais „Lietuvos aido“ skaitytojai nepasidavė. Tvirčiausieji jų, bebaimiai skaitytojai ir autoriai, rašė straipsnius ir apie prof. V. Landsbergį, kaip ryškiausią švyturį tamsos jūroje, ir apie jo naujus darbus, nepalikdami nežinioje dienraščio skaitytojų. Iš 254 straipsnių (tai tik nedidelė dalis, kuriuos suspėjau apdoroti – O. V.), kuriuose buvo rašoma apie prof. Vytautą Landsbergį, jo darbus ir jo mintis, net 60,6 proc. buvo paskelbti „Lietuvos aide“. Tai ženklas, kad „Lietuvos aidas“ liko ištikimas jo pirmapradei idėjai: stovėti Tautos ir nepriklausomos Lietuvos sargyboje, stiprinti Lietuvos valstybingumą, kelti Lietuvos žmonių gerovę, puoselėti Tautos kultūrą ir tobulinti jos dvasią. Antra vertus, šie skaičiai rodo, kad Tauta nėra našlaitė; prof. Vytauto Landsbergio asmenyje ji turi ryškų ŠVYTURĮ, rodantį kelią ir nužymintį to kelio svarbiausias gaires.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą įUAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą:LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
