"Lietuvos aido" šimtmečiui
04 01. „Lietuvos aido“ šimtmečiui. Vilius Litvinavičius – žurnalistas, kuriam rūpėjo tautos dora
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Istorija – ne anatominis preparavimas, o prisikėlimas ir gyvenimas, kurį ji stengiasi grąžinti mirusiesiems.
A. Debidūras
Visada su didžiausiu malonumu perskaitydavau „Lietuvos aide“ žurnalisto Viliaus Litvinavičiaus straipsnius. Dar tada negalvojau, kad kada nors prisėsiu prie knygos apie „Lietuvos aidą“, todėl nekaupiau informacijos apie laikraščio žurnalistus. Nežinau, ar jis buvo domėjęsis ir rašęs apie prieškarinį „Lietuvos aido“ redaktorių Valentiną Gustainį. Man visada atrodė, kad Vilius Litvinavičius buvo jo idėjų ir žurnalistinio stiliaus tęsėjas. Nustebau viename „Lietuvos aido“ jubiliejiniame renginyje sutikusi Vilių Litvinavičių, jauną žurnalistą, kuris savo mąstymo stiliumi buvo visiškai nepanašus į to meto jaunimą, paskendusį hedonizmo ir seksizmo apogėjaus vandenyno drumzlėse, atplūdusiose iš Vakarų ir užliejusiose visą Lietuvą (dabar tų baisių amoralumo drumzlių sukarikatūrinti savo nužmogėjimu likučiai nusėdę delfi.lt ir tebenuodija mūsų jaunimo sąmonę – O. V.).
Žurnalistas Vilius Litvinavičius
Tik vėliau sužinojau, kad Vilius Litvinavičius buvo „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus Algirdo Pilvelio pavaduotojas, ir, matyt, pagal jų susitarimą, jam buvo pavesta rūpintis „Lietuvos aido“ prestižu visuomenėje. Gal todėl viena iš jo publicistikos „Lietuvos aide“ krypčių ir buvo „Lietuvos aido“ istorija, jo būtis ir prestižas bei gynyba nuo visų išorės negandų.
Viename iš pirmųjų straipsnių toje kryptyje Vilius Litvinavičius su širdgėla rašė apie „Lietuvos aido“ situaciją 2000-aisiais metais. „Prieš ... dvejus metus šis prestižinis dienraštis jau buvo viešai laidojamas, paskendęs skolose, įklampintas į labai įtartinus finansinius sandėrius. Amžiaus beprotybe galėjo atrodyti A. Pilvelio noras nusipirkti laikraštį ir bandyti jį prikelti iš kapo duobės, nes duobkasiai priklausė įtakingiems politiniams sluoksniams. Konkurentams prikėlus kai kuriuos užkulisius, idant partijos liktų „švarios“ it krištolas, buvo nuspręsta paaukoti laikraštį, kurį įkūrė pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Kaip spjūvis į veidą Istorijai, „vardan trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto“ bei šventos politinės ramybės. Kažkas apsišovė su laidotuvėmis, manydamas, kad „Lietuvos aidas“ su A. Pilveliu tyliai užges savo agonijoje ir skolose, o plačiai bepostringaujant apie naujojo vadovo nesėkmes ir „klaidas“, užmarštin iškeliaus visos senosios partinės nuodėmės.“ (Litvinavičius Vilius. Dveji metai pasiaukojamo darbo, grąžinę alsavimą „Lietuvos aidui“ // Lietuvos aidas, 2002, gegužės 2, p. 5).
Tuomet valdžioje buvę konservatorių vadovai laikraštį apleido, „lyg gydytojai sunkų ligonį, kuriam ne tik vaistų, bet ir stiklinės vandens neištiesė.“ (Litvinavičius V. Ten pat).
Į laikraščio priešų stovyklą įsiliejo ir pats Lietuvos Sąjūdžio revoliucijos įkūrėjas prof. Vytautas Landsbergis, savo vardu ir savo garbe pridengęs to meto machinatorius, įsitvirtinusius „Lietuvos aide“, kurie klastojo finansinius dokumentus, ir „kaip karštą bulvę bandydavo vienas kitam numesti visas įtartinas paskolas, postringaudami „pinigus skolinosi anas, aš tik vėliau sužinojau“.
Istorinė Lietuvos vertybė „Lietuvos aidas“ buvo pasmerktas mirti, informacijos monopolį perduodant komunistiniam „Lietuvos rytui“ (išlaikiusiam visas „Komjaunimo tiesos“ tradicijas), pasiskelbusiam Lietuvos žmonių „minčių valdovu“, kūrusiam ir iki šiol tebekuriančiam „šviesų komunistinį rytojų“ Lietuvoje.
Algirdui Pilveliui ir jo suburtai dienraščio komandai reikėjo labai didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir valios išlaikyti šioje Žemėje lietuvišką tautinę dvasią, nors ir pačiomis didžiausiomis pastangomis. Pritariant to meto šviesiausiems žmonėms ir visų pirma bebaimiam mons. Alfonsui Svarinskui, dienraštis, vadovaujamas Algirdo Pilvelio, atgimė, išbrido iš finansinės krizės, apie „Lietuvos aidą“ telkėsi to meto šviesiausi patriotiškiausi Lietuvos protai: poetas Sigitas Geda, inžinierius Algimantas Zolubas, mons. Alfonsas Svarinskas, Giedrė Gardauskienė, Jonas Algirdas Patriubavičius (ir jo „kaimynas“ Jonas Kaziškis), Antanas Ališauskas, Lilijana Astra, tarp jų ir šios knygos autorė, Viliaus Litvinavičiaus minima nagrinėjamame straipsnyje kaip viena pirmųjų autorių, įsiliejusi į „Lietuvos aido“ neetatinių korespondentų kolektyvą.
Straipsnio autorius daro optimistinę išvadą, kad „A. Pilvelis išgelbėjo prestižinį dienraštį, kuriam kruopščiai ir rafinuotai buvo ruošiama pasalūniška eutanazija.“ (Litvinavičius Vilius. Ten pat).
Po penkerių metų kitame straipsnyje „Kol „Lietuvos aidas“ uždega laisvės žiburius“ Vilius Litvinavičius su dar neišblėsusiu entuziazmu rašo, kad per didelį pasiaukojimą dienraščio redaktoriaus Algirdo Pilvelio ir jo bendradarbių idealizmą „Lietuvos aidas“ sulaukė 10 000 numerio. Tačiau iki jo ir dienraštis, ir „Lietuvos aido“ redaktorius turėjo nueiti ilgą, gniuždantį laikraštį penkerių metų kelią; ir kairiųjų, ir dešiniųjų Lietuvos partijų niekinančius laikraštį įvairiausius vajus, netgi begalinius teismus prieš laikraštį ir jo redaktorių bei dienraščio ar jo redaktoriaus priešininkų inicijuotą „geltonąjį“ „Lietuvos aido“ dublikatą, kuris buvo nelegaliai leidžiamas „Lietuvos aido“ pavadinimu... Įsigalėjus Lietuvoje komunistinei nomenklatūrai, vis dar nostalgiškai besidairančiai savo jaunystės romantikos komunistinėje, tapusioje putinistine-kagėbistine, Rusijoje, dienraštis „Lietuvos aidas“, perėmęs jo pirmtako, leistojo Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940), tradicijas – tautiškumo puoselėjimą ir antikomunizmą – tapo kaip ašaka gerklėje, trukdančia komunistų partijos CK nomenklatūrininkams, jaukiai įsikūrusiems dabartinės nepriklausomos Lietuvos Seime ir kelių kadencijų Vyriausybėse, kurti „šviesų komunizmo rytojų“ (tik pakeitus komunizmo sąvoką „globalizmu“, nekeičiant jos turinio) Lietuvoje. Algirdas Pilvelis, tuo metu jau gana turtingas žmogus, vienintelis iš daugiau negu 2-jų tūkstančių staigiai pralobusių komunistinės ir kagėbistinės nomenklatūros milijonierių, suvokė, kad „Lietuvos aidas“ yra mūsų Tautos ir mūsų Valstybės istorinė vertybė, ryžosi vardan jos rizikuoti ir savo turtu, ir savo sėkme. Tuo metu dar Lietuvoje buvo ir kitų, valdančių plunksną idealistų, nepraradusių tautinės dvasios, kurie bendradarbiavo su laikraščiu ir padėjo jam savo straipsniais sulaukti 10 000 numerio. Taigi atgimusiam dienraščiui, vadovaujant Algirdui Pilveliui, pavyko „Lietuvos aide“ išsaugoti ir laisvą žodį, ir tautinę mintį. „Taip visus tuos septynerius metus jau ko valdžia negailėjo, tai tų durtuvų, kartais ir „Auroros“ šūvių. Tik kažkaip, vis pralėkus pro šalį, viskas baigėsi apsijuokimu. Paskui, aišku, vėl pradedama, vėl rezgama politinė intriga“. Žurnalisto nuomone, jau 2007-aisiais metais „Lietuvos aidas“ tapo tikra laisvės tribūna. Daugiau kaip šimtas neetatinių autorių, nelinkusių nutylėti valdžios rezgamas neteisybes, rašė „Lietuvos aidui“, tarp jų išeivijos lietuvis – antikomunistas ir antiglobalistas – Vilius Bražėnas, jo pasekėjai prof. Ona Voverienė, Algimantas Zolubas, istorikas dr. Algimantas Liekis, kurių publicistika „žadino pilietinę lietuvių dvasią, kaip tas garsusis Vinco Kudirkos varpas, vieną kartą nuskambėjęs vergovės tamsybėse sklido savo gausmu per visą istoriją“. (Litvinavičius Vilius // Lietuvos aidas, 2007, balandžio 28, p. 1).
Kita Viliaus Litvinavičiaus publicistikos kryptis – Lietuvos Prezidentai, savo elgesiu duodantys pavyzdį visai Tautai, tarsi moralumo etalonas. „Lietuvos aide“ buvo publikuoti žurnalisto straipsniai apie Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną ir antrosios LR Prezidentus – Algirdą Mykolą Brazauską ir Valdą Adamkų.
Straipsnyje „Antanas Smetona – didis politikas ar Lietuvos laisvės misionierius?“ Vilius Litvinavičius įvadinėje dalyje apibūdina situaciją, su kuria susiduria beveik kiekvienas autorius, rašantis apie didžiąsias mūsų tautos asmenybes: „Istorijoje yra nemažai didžių asmenybių, kurių gyvenimo faktai net itin pedantiškai surašyti mokslinėse monografijose, bet toks aiškumas – tik iš pirmo žvilgsnio. Už tikros istorinės asmenybės, kad ir kiek būtų smulkiai žinoma apie jos gyvenimą visada ištisiems šimtmečiams lieka ir mįslė. Kas buvo šis žmogus? Tokiais atvejais negailima gražių epitetų – politinis genijus, patriotas, kilni asmenybė... Aišku, jokie politiniai priešininkai to nesumenkins, bet ir didžiausios pagyros vis dėlto neatskleis tos tikrosios reikšmės, kuri tampa savotiška paslaptimi dėl itin painaus to istorinio laikotarpio įvykių konteksto.“ (Litvinavičius Vilius // Lietuvos aidas, 2006, rugsėjo 12, p. 1, 2).
Jo nuomone, tokia istorine mįsle, nežiūrint kelių monografijų apie jį, lietuvių tautai išliko Antanas Smetona, „Lietuvos aido“ įkūrėjas ir pirmasis laikraščio fundatorius, gebėjęs harmoningai derinti politinę, intelektualinę ir tautinę veiklą. Straipsnio autorius, visada ištikimas sau, A. Smetonos gyvenime ir portrete ieško dorinių vertybių. Ir jas atranda. Jo nuomone, jos susiformavo pačioje A. Smetonos, bernioko iš neturtingos šeimos, kurioje dar netolimas protėvis buvo baudžiauninkas, vaikystėje. Visų pirma, A. Smetona, dar ankstyvoje vaikystėje, mokykloje, visa galva pasineria į lietuvybės reikalus. Tautos idėja jam tampa jo gyvenimo kelrode žvaigžde, kuriai jis liko ištikimas visą savo gyvenimą, ją realizavęs savo Tėvynėje, būdamas Prezidentu.
Kita jo savybė, išskyrusi jį iš valstietiško mentaliteto aplinkos, buvo nesavanaudiškumas. Jis niekad nesirūpino „trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu“ – jo namai Vilniuje tapo visuotiniu to laiko šviesuolių prieglobsčiu; juose rinkdavosi to meto politikai, mokslininkai, menininkai: čia buvo aptariamos Lietuvos išlaisvinimo iš carinės okupantės idėjos, kovos už Lietuvos nepriklausomybę keliai ir būdai. Svarbiausia, kad čia visi besilankantys, tų namų šeimininko pavyzdžiu, tapdavo idealistais, pagal A. Smetonos to meto gyvenimo aksiomą: „Mūsų idealas yra dvasinės gėrybės, kurios savaime yra tiesos, nepareinančios nuo kitų tiesų. Materialinė buitis yra tik įrankis toms tiesoms siekti, o jų nešiotoja yra mūsų siela.“ (Smetona Antanas; cit. pagal Litvinavičius V., ten pat). Šitas požiūris į tikrovę ir subrandino Vasario 16-osios siekį. O kelias į jo realizavimą driekėsi jau per „Lietuvos aidą“, įkurtą 1917 metų rugsėjo 6 d.
Prie A. Smetonos dorinių vertybių V. Litvinavičius priskiria ir jo santūrumą. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, A. Smetona nedarė iš to didelės tragedijos ir dėl to neaštrino santykių su Lenkija; okupaciją laikė tuometinės Lenkijos valdžios problema, kuri turės dėl savo kraštutinio cinizmo keistis, ir dėl to Lenkijos valdžios laikinumo jis nematė reikalo bloginti santykių su Lenkijos diplomatija. Be to žymiai pavojingesniais priešais, negu Lenkija, jis laikė nacistinę Vokietiją ir bolševikinę Rusiją. Toliaregiškai ir bekompromisiškai jis rėmė M. Krupavičiaus žemės reformą Lietuvoje, kuri turėjo sunaikinti carinės Rusijos palikimą – kumetynus, faktiškai, šiek tiek palengvintą baudžiavą. Valstietis tapo ūkininku, savo žemės šeimininku. Ir tai buvo ne tik ūkinė, bet ir dvasinė permaina: žemė tapo viena iš lietuvių tautos vertybių.
Antanas Smetona, būdamas kvalifikuotu politiku, gerai išmanančiu geopolitikos vingius, numatė, kad didžiosios Europos valstybės, išėjusios į karo taką, pirmiausiai „praryja“ mažąsias valstybes, kaip ir atsitiko Antrajame pasauliniame kare. Tačiau jis numatė ir Vokietijos pralaimėjimą kare, ir Lietuvos ateitį be bolševikų tuo atveju, jeigu Lietuva neišsižadės savo tautiškumo ir Vasario 16-osios idealų. Apie tai viešai kalbėjo emigravęs į Ameriką. Ir tai jam kainavo gyvybę. „Jo mirtis 1944 m. sausio 9 d. siejama su NKVD slaptųjų tarnybų sąmokslu“ (ten pat), siekiant sustabdyti Lietuvos laisvės bylą.
Apibendrindamas savo straipsnį žurnalistas daro išvadą, kad „Antanas Smetona buvo vienas iš tų dvasios galiūnų, tapęs ir politiku – istorine asmenybe. Bet jo misija apėmė ne vien politinį, bet ir dvasinį lietuviškumo kontekstą. Dėl to jis ir liko istorijoje tarp politikų, kurie vieni žymūs, kiti mažiau, bet jam tie mastai netaikyti, nes savo dvasios didybe jis ir šalia politikos, ir aukščiau jos.“ (Ten pat).
Taigi iš viso teksto jaučiasi, kad žurnalistui Viliui Litvinavičiui Prezidentas Antanas Smetona yra tapęs ir politiku, ir laisvės bei tautiškumo misionieriumi, doriniu indikatoriumi, pagal kurį jis vėliau žvelgė ir į pirmuosius du jau atgautos nepriklausomos Lietuvos valstybės Prezidentus Algirdą Mykolą Brazauską ir Valdą Adamkų.
Kartu su „Lietuvos aido“ redaktoriumi Vilius Litvinavičius atskleidė Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir jo „grupės draugų“ reveransus jau putinistine tapusiai Rusijai ir jos „didžiajam broliui iš Rytų“ lukašenkinei Baltarusijai, jau nepriklausomai Lietuvos valstybei pradėjus derėtis su NATO ir ES vadovybe dėl Lietuvos stojimo į šias euroatlantines struktūras. Tie eurofobiški reveransai Baltarusijai buvo tokie tiesmukiški ir grėsmingi Lietuvos nepriklausomybei, todėl netruko sulaukti didelio visuomenės ir padoriosios Lietuvos žiniasklaidos dėmesio ir argumentuotų reikalavimų Lietuvos Prezidentui ir partijų vadovams pasiaiškinti, ar tie dalykai atitinka partijų programas. (Pilvelis Algirdas, Litvinavičius Vilius. Ką reiškia kairiųjų reveransai Baltarusijai, arba kodėl A. M. Brazauskas skelbiasi Lietuvos šventuoju? // Lietuvos aidas, 2001, spalio 15, p. 5; spalio 16, p. 8; spalio 29, p. 7).
Žiūrint jau iš laiko perspektyvos ir prisimenant tų dienų politinę aplinką Lietuvoje, pagrįstai kyla klausimas, ar nebūtų tada A. M. Brazauskas ir jo „grupė draugų“ Lietuvos valdžios vairą pasukę į putinistės Rusijos NVS, jeigu ne šitas kvalifikuotai argumentuotas „Lietuvos aido“ per pilnus keturis laikraščio puslapius nuaidėjęs per visą Lietuvą varpo gausmas? Po kelių dešimčių metų, manau, istorikai į tą klausimą atsakys ir deramai įvertins „Lietuvos aido“ indėlį į Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės bylą.
Tame pačiame straipsnyje jo autoriai aptaria ir buvusio LR Prezidento ir Ministro pirmininko elgesį ne tik politikoje, bet ir buityje, kai jis slapta nuo šeimos išvyko atostogauti į Egiptą su meiluže Butrimiene, buvusia bufetininke. Ir tik žurnalistų demaskuotas dėl santuokos išdavystės, grįžęs iš Egipto, jau gana garbaus amžiaus vyriškis, savo meilužę vedė. Žurnalistai tokį Lietuvos vadovo elgesį įvertino vienareikšmiškai: „Apgavo žmoną, reiškia, apgavo ir Tautą“. (Ten pat). Kitame tai pačiai Lietuvos vadovo amoralaus elgesio šeimoje ir politikoje temai skirtame straipsnyje „Premjeras išteka už viešbučio“ abu žurnalistai atskleidžia A. Brazausko ir Butrimienės vedybinio sandėrio detales ir išdavystės santuokoje, kurioje gimė Brazauskų vaikai, priežastis ir aplinkybes, „tuštinant apytuštį mūsų šalies biudžetą“. (Lietuvos aidas, 2002, balandžio 16, p. 5).
LR Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpį žurnalistas Vilius Litvinavičius vadina „politine abstrakcija“, nes „kyla įspūdis, kad tokia politinės valdžios institucija Lietuvoje apskritai nereikalinga“. (Pilvelis Algirdas, Litvinavičius Vilius. Šventoji karvė ar prezidentas? // Lietuvos aidas, 2001, sausio 9).
„Lietuvos aido“ redaktoriams tokios mintys kilo pamačius, kad Prezidentas „įsivėlęs į jam visiškai nepriderančias politines intrigas, stengiasi suvesti sąskaitas su „Lietuvos aidu“, „vis aiškiau stoja į apsivogusios valdininkų nomenklatūros pusę“, „piktnaudžiauja valdžia, kišasi į apylinkės teisėjo lygmeniu sprendimo reikalus, subūrė „savųjų ratelį“ valdžioje – Teisingumo ministru paskyrė savo buvusį advokatą Gintautą Bartkų. (Ten pat). Kaip elgėsi komunistų Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, „globojęs reikalingus žmones“, „tą patį daro ir dabartinis Prezidentas. Skirtumų čia nėra. Tik „Gero ūkininko“ ir „Demokratiško amerikono“ įvaizdžiai. Tik vienu atveju – jokio gero ūkio; kitu – jokios amerikoniškos demokratijos... O įvaizdis – tik paprasčiausia politinė demagogija.“ (Pilvelis Algirdas, Litvinavičius Vilius. Ten pat).
Kada iš „Lietuvos aido“ ir dėl kokių priežasčių pasitraukė Vilius Litvinavičius ir koks tolesnis šio talentingo žurnalisto likimas, nežinau. 2009 metų pradžioje turėjau ir aš iš „Lietuvos aido“ pasitraukti. Žinau tik viena, kad jis, kaip tikras savo Tautos sūnus ir Lietuvos patriotas, savo žodžiu ir veiksmu, nebijodamas eiti prieš galingą raudonosios bangos srovę, ilgam įsitvirtinusią Lietuvos valdžioje, rizikuodamas viskuo, savo talentu ir objektyvios tiesos matymu gynė jaunos atkurtos Lietuvos valstybės interesus ir idealus ir taip, dar jauname amžiuje, įrašė savo vardą į „Lietuvos aido“ bei Tautos istoriją.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą į UAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą: LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
