"Lietuvos aido" šimtmečiui
„Lietuvos aido“ šimtmečiui. Linas Jonušas – Lietuvos-Rusijos santykių metraštininkas
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Žurnalistas Linas Jonušas, ko gero, antroji po Kęstučio Žičkaus „Lietuvos aido“ figūra, perėmusi jo rašymo tradiciją, ir įrašiusi į „Lietuvos aido“ istoriją ne puslapį, o visą skyrių. Buvo toks periodas mano gyvenime, kai turėjau leidimą į Seimą ir dalyvaudavau spaudos konferencijose. Ten ir atkreipiau dėmesį į aukštą, malonaus veido žurnalistą ir jo labai pagarbų dėmesį tautos ir liaudies išrinktiesiems – nesvarbu kokios spalvos: baltos, raudonos ar žalios; kairieji ar dešinieji jie bebūtų. Ir jo straipsnių tonas – ramus, pagarbus, inteligentiškas, nors juose kartais buvo nagrinėjamos ir labai skaudžios mūsų Tautai ir mūsų Valstybei problemos.
Bet kuris žurnalistas savo veikloje yra profesijos įpareigotas tarnauti aktualijoms; todėl jų kūryboje ir vyrauja daugiatemiškumas. Linas Jonušas parašė dešimtis straipsnių ir apie Valdovų rūmus, kurių prisikėlimui dienraštis paskelbė savo globą, ir apie ekonomines valstybės reformas; ir apie Lietuvos integravimąsi į NATO ir ES, ir apie emigraciją bei jos pasekmes Lietuvos likimui; ir apie dvigubus standartus Lietuvos politikoje ir teisėsaugoje bei daug kitų temų. Neabejoju, kad žurnalisto publicistika nusipelnė išsamios studijos ir ji bus parašyta. Deja, straipsnio apimties rėmuose galime atskleisti tik tai, kas mūsų nuožiūra žurnalisto kūryboje yra svarbiausia, kas išskiria jį iš kitų žurnalistų tarpo. Mūsų nuomone, dominuojančia Lino Jonušo publicistikos tema yra Lietuvos ir Rusijos santykiai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Žurnalistas užfiksavo ir Istorijai paliko keturių socialdemokratų – Broniaus Bradausko, Vydo Baravyko, Vytauto Einorio ir Vladimiro Orechovo – Seimo narių, „keturių komunarų“, grįžusių iš Baltarusijos, „iškilmingą sutikimą“. Jaunuoliai laikė sovietų Baltarusijos, Lietuvos SSR ir SSRS vėliavas, transparantus, ant vieno iš kurių buvo užrašyta „Tik kolūkiai ir bulvės išgelbės Lietuvą“ ir t. t. Žurnalisto nuomone, šis Lietuvos Seimo narių vizitas labai sutvirtino A. Lukašenkos pozicijas Baltarusijoje; Lietuva per šios šalies žiniasklaidą buvo pavaizduota taip, kaip to reikėjo Baltarusijos diktatoriaus propagandai. Susidarė įspūdis, jog Seimo nariai šioje propagandos kampanijoje atliko pagrindinį vaidmenį. (Jonušas Linas. Pasiklydę tarp praeities ir dabarties // Lietuvos aidas, 2003, spalio 10, p. 2). Tame pat straipsnyje autorius akcentuoja, kad dabartinio Seimo struktūroje yra įvairių pažiūrų žmonių – vieni jų gina Rusijos interesus Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje; kiti manipuliuoja sovietinės liaudies protais pačioje Lietuvoje, užsukę galingą propagandos mašiną prieš dešiniuosius, kam jie sugriovė kolchozus, auginusius dangaus maną; treti „Seimo nariai agitavo už A. Lukašenką per prezidento rinkimus šioje šalyje“. (Ten pat).
Dabar komunistinė propaganda Lietuvoje visus nuopelnus dėl Lietuvos įstojimo į NATO ir ES bando priskirti vien tik A. Brazauskui. L. Jonušas vėl gi paliko Istorijai straipsnį, kuriame rašo, kad toli gražu ne taip buvo, kaip komunistinės propagandos sraigteliai meluoja. 2001 m. gruodžio 3 d. Seime Vytautas Landsbergis paragino valdančiąją koaliciją apibrėžti svarbiausią valstybės prioritetą ateinantiems metams – Lietuvos narystę NATO. „Jis paragino socialdemokratų vadovą A. Brazauską išskirti vieną prioritetą, būtent stojimą į NATO, nes tik vieno prioriteto išskyrimas visada padėdavo Lietuvai laimėti.“ (Jonušas Linas. Socialdemokratai neišgirdo Vytauto Landsbergio raginimo // Lietuvos aidas, 2001, gruodžio 4, p. 5). Vietoje kalbėjimo į temą socialdemokratai Juozas Olekas ir Vytenis Andriukaitis kalbėjo vien tik apie įtraukimą į biudžetą lėšų, reikalingų krašto apsaugos sistemos finansavimui ir siūlė pagrindiniu Lietuvos politikos prioritetu daryti stojimą į ES, atseit, NATO klausimas automatiškai išsispręs, kai bus numatytas finansavimas. (Ten pat). Neveltui sakoma, kad miško paukštis į mišką žiūri. Dar vienas nomenklatūrininkas iš buvusio sovietinės komunistų partijos CK K. Glaveckas Seimo posėdyje pareikalavo sumažinti planuojamas krašto apsaugai lėšas iki 1,5 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP), kas visiškai atitiko Rusijos politiką – visomis priemonėmis trukdyti Lietuvos stojimui į NATO, nes „liberalų ir centristų požiūris į mūsų kariuomenę, gynybą, neatitiko NATO kariškių išdėstytų nuostatų“. (Jonušas Linas. Alternatyvus biudžetas, krašto apsauga ir požiūrių kolizijos // Lietuvos aidas, 2003, spalio 8).
Lietuvos pristatymo Frankfurto knygų mugėje scenarijaus projekte buvo numatytos diskusijos apie komunizmo iššūkius šiuolaikinei visuomenei, trijų Baltijos valstybių likimus bei iš Lietuvos kilusių žydų litvakų kultūrinį palikimą. Perėmus iniciatyvą organizaciniame darbe premjero patarėjui A. Juozaičiui numatyta tema „Komunistinės praeities iššūkiai šiuolaikinei visuomenei“ buvo pakeista kita – „Totalitarinis mąstymas ir šiandiena“; pakeisti taip pat ir diskusijų dalyviai: vietoje numatytų Romualdo Misiūno, Vytauto Landsbergio, Sergėjaus Kovaliovo ir lenkų disidento Adamo Michniko buvo pasiųsti komunizmo ideologai ir auksaburniai iš Lietuvos Justinas Karosas, Vytenis Andriukaitis, Kazimiera Prunskienė, buvęs KGB agentas tarptautininkas „Karalius“, „istorikas“, gerai išmanantis tik komunistų partijos istoriją A. Nikžentaitis, nuolatos tą mielą jo širdžiai istoriją propaguojantis, nors ir vadinantis save viduramžių specialistu. Taigi visas komunistinės propagandos Lietuvoje „žiedas“, sustiprinęs savo pozicijas dar ir pseudorašytojo M. Ivaškevičiaus kliedesių, šmeižiančių Lietuvos rezistenciją, pseudoromanu „Žali“.
Žurnalistas Linas Jonušas, vertindamas tokį komunistinės valdžios, įsijautusios į sovietinio KP CK vaidmenį, elgesį, paprašė įvykį pakomentuoti prof. V. Landsbergio ir straipsnyje pateikė jo žodžius: „Lietuva dar nėra buvusi tokiu pajuokos objektu, kokią ją padarė Juozaitis ir Kavaliauskas“. (Jonušas Linas. Ar nesudrėko dar parakas?// Lietuvos aidas, 2002, gegužės 14, p. 2). Neseniai paaiškėjo, kodėl šitie niekingi vyrukai – Juozaitis ir Kavaliauskas taip elgėsi: Juozaitis už šitą niekšybę gavo ambasadoriaus postą Karaliaučiuje ir dabar ten varo antilietuvišką propagandą, o Kavaliauskas Liustracijos komisijos buvo išaiškintas kaip daugelį metų bendradarbiavęs su Rusijos KGB, ir kas gali paneigti, kad ir dabar tos tarnybos netęsiantis? Tik dabar jis begėdiškai ieško „teisybės“ savo gėdai pridengti, norėdamas įrodyti savo „nekaltybę“; tikisi, kad teisėsaugos sistemoje užsikonspiravę tokie patys, kaip ir jis, jį išsuks.
Lino Jonušo garbei reikia pripažinti, kad jis vienas iš nedaugelio žurnalistų objektyviai ir dorai įvertino „Mažeikių naftos“ pardavimo amerikiečių firmai „Williams“ peripetijas. Kai visi komunistai valdžioje: grinevičiūtės, andriukaičiai, matulevičiai ir į juos panašūs prisiklausę LUKOIL‘o pasakų ir patingėję įsigilinti į problemą, raitėsi ir nėrėsi iš kailio, norėdami, kad Lietuva atiduotų Rusijos LUKOIL‘ui „Mažeikių naftą“ už 1 Lt, visokiausiais šmeižtais kaltino dešiniuosius, L. Jonušas nepatingėjo šitam purvinam verdančios smalos gaudesy išklausyti ir kitą kaltinamąją pusę, pasikalbėjęs su prof. Vytautu Landsbergiu, pasakiusiu, kad kairieji žaidžia negražius ir nedorus žaidimus, jis suvokė, kad „triukšmavusieji buvo sumanę taip kenkti savo nepageidaujamam investuotojui“; jie dėl politinių propagandinių tikslų vilkino sutarties pasirašymą dėl gamyklos modernizavimo. V. Landsbergis mėgino su A. Brazausku ir jo klika kalbėti žmogaus balsu, tikėdamasis, kad jie dar žmonių kalbą supranta. Nesuprato. Tik mums, eiliniams žmonėms, atrodė, kad jie per savo asmeninio bizniuko reikalus nieko negirdi ir nemato, apkurto ir apako. Žurnalistas tada suvokė ir žmonėms paaiškino: „Per gerai konservatoriai mano apie ekskomunistus, jie tikisi, kad jį išgirs. Juk puikiausiai galima ir amerikiečių investuotojus ir konservatorius patrypti. Iki šiol jie tai sėkmingai darė, tai kodėl to nedaryti ir toliau. Viešoji nuomonė už LUKOIL‘o pinigus (apie tai yra pareiškęs politologas R. Lopata) nuteikta pakankamai aiškiai.“ (Jonušas Linas. Pirmas įspūdis – populiarių receptų rinkinukas // Lietuvos aidas, 2002, gegužės 14, p. 2).
Prie LUKOIL‘o temos žurnalistas grįžo dar ne kartą. Kitame straipsnyje „Tai dar ne viskas“ žurnalistas atskleidžia premjero A. M. Brazausko rodomą nuolatinį dėmesį ir teikiamas visokias lengvatas LUKOIL‘ui, tarp jų ir rėmimą naftos platformos statybos virš telkinio D-6, katastrofiškai pavojingo visai Lietuvos gamtai, ypač Nerijos. Žurnalistas, matydamas tokį priešišką Lietuvos valstybei premjero elgesį, pagrįstai klausia: „Ar Algirdas Brazauskas dar dirba Lietuvos premjeru? O gal jis turi antraeiles pareigas kažkur Rytuose? Juk, jeigu jis dirbtų Lietuvos premjeru, tai turėtų rūpintis, kad Rusijos (o dabar ir Lietuvos) valdžios remiama platforma virš telkinio D-6 būtų išmontuota LUKOIL‘o pinigais. Ir Rusijos, ne Lietuvos rūpestis padėti LUKOIL‘ui. Tiesą pasakius pakvipo sovietine praeitimi, kai Kremliaus veiksmus Lietuvoje paremdavo vietos valdžia.“ (Jonušas Linas // Lietuvos aidas, 2003, spalio 24, p. 2).
Žurnalisto nuomone, Lietuvos-Rusijos santykiai yra aštriausi dviem aspektais: 1) dėl agresyvaus ir neblėstančio Rusijos intereso užvaldyti „Mažeikių naftą“ ir 2) dėl Karaliaučiaus supermilitarizuoto krašto.
Pasikeitus Rusijos politinei situacijai ir „Williams“ atsisakius bendradarbiauti su nuolat pagalius į ratus kaišiojančiais komunistais aukštuose valdžios postuose, A. Brazauskas visokiausiais būdais vilkino susitarimo su JUKOS pasirašymą. Tas vilkinimas Lietuvai kainavo šimtus milijonų dolerių, „nes naftos perdirbimo gamykla, dirbanti ne visu krūviu patiria nuostolių“. (Jonušas Linas. Algirdo Brazausko šansai nedideli // Lietuvos aidas, 2001, liepos 11, p. 5). Atidžiai stebėjęs derybų eigą žurnalistas tada rašė: „... Kartais susidarydavo įspūdis, kad kai kurie mūsų politikai veikia kaip kitos šalies kompanijos (LUKOIL‘o – O.V.) sąjungininkai. Dabar, kai nepaisant kai kurių Lietuvos politikų daromų kliūčių, amerikiečių kompanijai pavyko susitarti su Rusijos naftos tiekėjais, tie patys politikai imasi vilkinimo politikos. Yla išlindo iš maišo... Tikslas paprastas – politinis: įteigti žmonėms, kad ši sutartis nenaudinga, nes jis nepatenkina pagrindinio kairiųjų partijų LDDP, LSDP ir kitų rėmėjo LUKOIL.“ (Ten pat).
Karaliaučiaus problemos Lietuvai klausimu žurnalistas Linas Jonušas perprato A. Brazausko totalitarinio valdymo metodą. Viename iš savo straipsnių jis rašė: „A. Brazauskas turi savo poziciją užsienio politikos klausimais, o jau paskui Lietuva prisiderina prie jo: ir Seimas, ir prezidentas, ir visi kiti. Nebekalbėsime apie socialdemokratus, nes A. Brazausko socialdemokratinėje koalicijoje premjeras nėra vienintelis asmuo, kuris atstovauja Rusijos interesams. Neturėtume užmiršti Karaliaučiaus tranzito. Jei ne ryžtinga Europos Sąjungos pozicija, per Lietuvą dabar nevaržomai keliautų Rusijos piliečiai.“ (Jonušas Linas. Ne Karaliaučiaus, o Lietuvos nepriklausomybės problema // Lietuvos aidas, 2002, lapkričio 12, p. 15). Pasirodo, kad pati idėja dėl bevizio režimo per Lietuvą gimė čia, Lietuvoje, A. Brazausko bendražygio V. Bulovo smegeninėje, taip išduodant Lietuvos valstybės interesus. Paleidus galingą komunistinės propagandos mašiną Lietuvos žmonės buvo įtikinti, kad tą idėją pasiūlė ne kas kitas, o pati ES. O Daniją, kuri tuo metu pirmininkavo ES, V. Bulovui irgi pavyko apgauti, įžūliai meluojant, kad „Rusijos ir Lietuvos vyriausybių požiūriai į tranzitą per Lietuvos teritoriją sutampa“. (Jonušas Linas. Penktas vežimo ratas // Lietuvos aidas, 2002, rugsėjo 23, p. 2). V. Bulovas, nesitverdamas savo kailyje iš aistringos meilės Rusijai, pasiūlė taip pat, kad per Lietuvą kursuotų ir beviziai keleiviniai autobusai. Tokią A. Brazausko–V. Bulovo dueto poziciją griežtai kritikavo Lenkija, teigdama: „Jei Lietuvoje atsiranda politikų, kurie ir toliau ketina vykdyti prorusišką politiką, tai rezultatai bus nenaudingi Lietuvai.“ (Ten pat). O Lietuvos premjeras negana to, kad padarė Lietuvai politinę niekšybę, dar į ją investavo ir 400 mlj. Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, pasiruošęs investuoti dar 1 mlrd. litų, kad per Lietuvą važiuotų greitaeigiai Rusijos traukiniai. Taigi, brazauskinės komunistinės klikos rinkėjams yra apie ką pagalvoti. Liūdniausia, kaip teigia straipsnio autorius, yra tai, kad prie senųjų prorusiškų „valdžios bonzų“ prisideda jaunesni, kurie net nebūtinai yra kairiosios orientacijos politikai, nes jie susieti glaudžiais verslo ryšiais su Rusija. Visi jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių palaiko Rusijos interesus, todėl, gal būt dėl patogaus trumpumo galėtų būti vadinami Kremliaus partija. O gal rasis ir lengvatikių, kurie mano, jog visi Lietuvos politikai tarnauja savos valstybės interesams? (Ten pat).
Tokia A. Brazausko užsienio politika parodė, kad jis vėl įklimpo į dar vienos maišiagalos balą ir antra vertus dar ir tai, kad Lietuvoje yra dar viena užsienio politika, kurios ėmėsi A. Brazauskas, ignoruodamas įstatymo raidę, kad užsienio politika įeina į Lietuvos Prezidento funkcijas. Taip ir nutinka tose šalyse, kur Vyriausybių vadovai įsijaučia į Rusijos vietininkų, tos šalies kunigaikščių ir kunigaikštienių Lietuvoje vaidmenis.
Dabar, jau žiūrint iš perspektyvos, atrodo, kad Rusijos kunigaikščių Lietuvoje pastangos sužlugdyti euro įvedimą Lietuvoje buvo kryptingos ir labai gerai apgalvotos. Atrodo, kad ir dabar, vadovaujant jų įpėdiniams ir Šengeno sutartį matysime kaip savo ausis be veidrodžio, nes reikalaujama, kad būtų užtikrinta rimta ES išorinių sienų kontrolė. Kokia ji yra aiškiai parodė Rusijos ir Baltarusijos lakūnų nutikimai Lietuvoje, pažeidžiant Lietuvos oro sieną tuo metu, kai Krašto apsaugos ministerijai vadovavo dabartinis premjeras G. Kirkilas. Tai situacijai, kam tie sienos pažeidinėjimai naudingi, komentarų nereikia. Ji akivaizdi.
Dėl to ir derybos dėl Karaliaučiaus vyko „neskaidriai, kitaip sakant slaptai nuo visuomenės“. (Jonušas Linas. Neskaidrumas kelia daug klausimų // Lietuvos aidas, 2002, gruodžio 10, p. 2). Patyrusiam ir įžvalgiam žurnalistui aišku viena: „Jei Lietuva būtų rimtai derėjusis ir su Rusija, ir su ES – rezultatas būtų buvęs visai kitoks.“ (Ten pat).
Dar 2001 metų pradžioje, kai į valdžią pergalingai žengė komunistų partijos gensekas A. Brazauskas ir jo grupė draugų, o jo kandidatūrą parėmė LR Prezidentas Valdas Adamkus, LSDP informacijos centro vadovas Gediminas Kirkilas, norėdamas tą pergalingą žengimą sutvirtinti, kreipėsi tada į dešiniuosius politikus tokiais žodžiais: „Socialdemokratinė koalicija kviečia dešiniąsias Lietuvos partijas pasekti valstybės vadovo Prezidento Valdo Adamkaus pavyzdžiu, pripažinti Lietuvos politikos realijas, garbingai perduoti valdžią, nesureikšminti tarppartijinių diskusijų iki valstybės egzistencinių problemų.“ (Jonušas Linas. Ko nepasakė Prezidentas? // Lietuvos aidas, 2001, vasario 3, p. 5).
Kaip elgėsi komunistai sugrįžę į valdžią, jau atskleidėme referuodami žurnalisto Lino Jonušo nedidelę dalį publikacijų. Be visų čia išvardintų dalykų dar buvo: valstybinių pensijų paskyrimas 2000 buvusių Lietuvos enkavedistų, žudžiusių, trėmusių ir kankinusių kas trečią Lietuvos žmogų (Jonušas Linas. Draugiškumas ir keisti veiksmai // Lietuvos aidas, 2003, rugsėjo 18, p. 2); dirbtinai valdžios palaikomas Tautos skurdas, kasmet padidėjantis 0,2 proc., o kaimo vietovėse iki 2 proc. (Jonušas Linas. Lietuvoje mažėja nedarbas, ar darbo jėga? // Lietuvos aidas, 2003, kovo 27, p. 2); Rusijos vykdomo genocido Čečėnijoje rėmimo pastanga (Jonušas Linas. Lietuvos valstybė neturi remti genocido // Lietuvos aidas, 2003, liepos 28) ir daug valdžios veiksmų, nukreiptų prieš savo tautą; joms surašyti ir jaučio odos nepakaktų...
Sovietinės okupacijos metais buvo laki ciniška stalinistinė frazė: „Nėra nepakeičiamų žmonių“. Žurnalistas Linas Jonušas, susirgęs ir ilgam pasitraukęs iš aktyvios žurnalistinės veiklos, pasirodė esąs nepakeičiamas, unikalus. Jam pasitraukus „Lietuvos aidas“ neteko gilaus analitiko, Lietuvos-Rusijos santykių ir jų raidos žinovo, prarado kovingumo dvasią, o skaitytojai neteko objektyvios informacijos šia tema.
Sveikiname žurnalistą Liną Jonušą dienraščio gražaus jubiliejaus proga; dėkojame jam už jo neįkainojamą indėlį į „Lietuvos aido“, tautos švietėjo, gyvybingumą, už jo gilius analitinius straipsnius ir Lietuvos patrioto piliečio poziciją, už jo drąsą demaskuojant mūsų valstybės pamatų griovėjus ir jo kovą už Teisingumo atkūrimą mūsų valstybėje. Linkime Linui kuo greičiau pasveikti ir vėl grįžti į dienraštį su savo pamėgta tematika. Jūs mums labai reikalingas ir laukiamas.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą į UAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą: LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
