"Lietuvos aido" šimtmečiui
02.28. „Lietuvos Aido“ šimtmečiui. Roma Grinbergienė, Šapokaitė (Griniūtė) “Lietuvos aido“ redaktorė, stovėjusi tautos sargyboje
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Žinia apie Romos Grinbergienės ankstyvą mirtį pribloškė savo netikėtumu... ir kaltės jausmu, kad leidausi pralenkiama Varpų.
Seniai širdyje nešiojau mintį parašyti straipsnį apie šviesiaplaukę grakščią Šiluvos mergaitę, kurią mes, vyresniųjų klasių Šiluvos vidurinės mokyklos moksleivės, nuolat matydavome mokyklos sporto aikštelėje, visada su kamuoliu rankose ir žinojome, kad tai viena geriausių mokyklos sportininkių. Nebuvome draugės, susitikusios pasisveikindavome, ir tiek. Tačiau jos darbas „Lietuvos aide“, ypač jos pačios straipsniai kėlė pagarbą, susižavėjimą ir pasididžiavimą, kad dar tokių žmonių turime.
„Lietuvos aidas“ – reikšmingiausias gyvenimo laikotarpis šviesaus atminimo Romos Grinbergienės gyvenime. Kaip tik jis ir nutiesė jai kelią į žymiausių Lietuvos moterų olimpą, kas žino, o gal ir žymiausių Tautos žmonių olimpą.
Danutė Marija Šapokaitė (Roma Griniūtė) gimė Kurkliuose (Šeduvos raj.) 1939 m. balandžio 26 d. 1941 m. kartu su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. 1946 m. nelegaliai grįžo į Lietuvą ir gyveno su pusseserės Ramutės Uršulės Griniūtės dokumentais. 1963 metais baigė Vilniaus universitetą, Filologijos fakultetą, įgijo filologės, vokiečių kalbos mokytojos specialybę. Iki 1967 metų Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą. 1967-1990 m. dirbo laikraščio „Sportas“ redakcijoje. Tapo sportininke, rankininke ir žurnaliste, 1990-1992 m. redagavo laikraštį „Vytis“. Nuo 1993 iki 1998 metų dirbo laikraštyje „Lietuvos aidas“ (1997-1998 m. buvo jo redaktorė). 1998-2003 m. bendradarbiavo su žurnalu „Ekstra“. 1995-2000 m. - Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė.
1960-1962 m. žaidė Vilniaus „Mokslo“ komandoje; 1962 m. Lietuvos čempionė. 1963-1966 m. Vilniaus šlifavimo staklių gamykloje rankininkių komandos narė, 1963 m. ir 1964 m. Lietuvos taurės laimėtoja, 1965 m. – Lietuvos čempionė (antrą kartą). 1964 m. - SSRS čempionato prizininkė.
Nuo 1988 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narė. Parašė knygas: „Lietuva sugrįžo“ (su M. Kulbiu;1994); „Nuo Lietuvos iki Lietuvos“ (1995); „Triumfas: „Žalgirio žingsniai į Europos Olimpą“ (1999);“Lauktuvės iš Sidnėjaus“ (2001)
Jos gyvenimo kelias nebuvo lengvas. Jis sutapo su sunkiausiu tautos dvasinio nuopuolio periodu, prasidėjusiu 1992 metais, kai Lietuvos padangę vėl užtemdė juodi komunizmo šmėklos sparnai, po kuriais vyko didžiausi ekonominiai nusikaltimai, pradedant to meto Vyriausybe ir baigiant smulkiais gatvių plėšikėliais.
Žurnalistė Roma Grinbergienė kovojo... negailestingai ir nuolatos savo aštria plunksna ir drąsia širdimi. Jai buvo artima filosofo Antano Maceinos mintis: „Kas palūžta prievartoje, gali atsitiesti, bet kas palūžta laisvėje, nebeatsitiesia“. Jai norėjosi išsaugoti kuo daugiau tautos žmonių nepalūžusių, tvirtų, nesusitepusių vagystėmis ir silpnesnių skriaudomis.
Jau 1996 metais savo straipsnyje “Demokratijos vaidinimas“ ji demaskavo veidmainišką Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininko Gedimino Ilgūno „politiką“, nukreiptą prieš savo tautą ir siekiančią išlaikyti komunistinę dvasią radijuje ir televizijoje. O ta jo veidmainystė buvo akivaizdi: „ ...Gediminas Ilgūnas kalbėjo, kaip koks demokratijos fronto didvyris: „Mes norime, kad NRTV būtų nepriklausomas nuo valdžios. Jei diktuos valdžia –NRTV nebus“. Toks
kuklus, pakilus, savo pareigą ir užduotį atlikęs „ne valdžios“ – prezidento atstovas NRTV taryboje. Gal Prezidentas jam ne valdžia?“ – klausė žurnalistė (Grinbergienė R. Demokratijos vaidinimas // Lietuvos aidas. -1996, gruod. 17).
Viskas atsistoja į savo vietas, kai prisimename, kas tada buvo Lietuvos prezidentas. Ogi ne kas nors kitas, bet pats Algirdas Brazauskas, TSKP narys nuo 1959 metų, visą gyvenimą siekęs partinės karjeros ir ją padaręs – 1977 m. tapęs Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriumi; o nuo 1993 iki 1998 metų nepriklausomos Lietuvos prezidentu, nostalgiškai besidairančiu į savo „šlovingą“ komunistinę praeitį.
Taigi kieno interesus gynė G.Ilgūnas, „demokratijos“ grimasos? Demokratijos grimasa buvo ir tai, kad iš 10 dalyvavusių ir generalinį NRTV direktorių rinkusių tarybos narių trys buvo paskirti prezidento A.Brazausko, trys –Seimo, t.y. dauguma rinkėjų buvo valdžios ir tik 4 – visuomeninių organizacijų. Taigi apie kokią demokratiją galima kalbėti, kai žiniasklaidos vadovus „renka“ valdžios paskirti žmonės?
Kitame straipsnyje „Šliogerizmas ir medžioklė su varovais“ Roma Grinbergienė pati pirmoji stojo prieš galingą kosmopolitizmo bangą, jau pakilusią Lietuvoje, ir ją atrėmė... savo aštriu žodžiu. Remdamiesi jos straipsniu priminsime kontekstą: „Prieš savaitę per Lietuvos radijo ir televizijos laidą „Paskutinė kryžkelė“ jau ir taip keistai pagarsėjęs filosofas Arvydas Šliogeris žarstė vadinamojo kosmopolitizmo ir kosmopolitinio pasipūtimo šratus: „Kuo didesnis patriotas, tuo didesnis idiotas“, „Valstybė yra abstrakcija“, „Kas yra tauta? Tautos nėra. Yra stabas. Aš negaliu melstis stabui“. Buvo matyti, kad jaučiasi labai protingas ir visažinis. Bet atrodė mankurtiškai ir provokuojančiai. Jam oponuojantys Rimantas Smetona ir Stanislovas Buškevičius buvo per silpni atremti tuos svaičiojimus ir mėgino gelbėtis cituodami Vaižgantą ir Česlovą Milošą. Tiesa, kai A.Šliogeris arogantiškai pareiškė, jog miške gaudydamas upėtakius nesijaučia esąs nei lietuvis, nei anglas, nei prancūzas, R.Smetona smagiai mestelėjo: „Tai kas jūs esate? Upėtakis? Gal tik nereikėjo taip nuvertinti upėtakio, tos karališkos žuvies, kuri gyvena gėluose, švariuose vandenyse ir jų neteršia“ (Grinbergienė R. // Lietuvos aidas. – 1997, lapkr.15,p. 5).
Net jeigu ir nebūtų kitų Romos Grinbergienės publikacijų, vien tik šia ji jau būtų įėjusi į „Lietuvos aido“, žurnalistikos ir tautos istoriją, nes šiuo straipsniu ji padarė lemtingą posūkį tautos sąmonėje... Šio straipsnio kopijos tūkstančiais plito po visą Lietuvą, nebuvo nei vienos save gerbiančios lietuvių šeimos, kuri nebūtų jo skaičiusi. Tautos niekintojai aprimo, Kosmopolitizmo banga sudužo... nors dar iki šiol tai vienur, tai kitur bando pakilti... Tik jau dabar sulaukia deramo atkirčio. Sudygo tautiškumo daigai, jie pradeda augti, sulapojo... ir jau pradeda žydėti.
Didžiausias nuopelnas tame procese tenka drąsiai žurnalistei, tautos ir „Lietuvos aido“ pagrindinių idėjų tautiškumo ir ištikimybės savo valstybei gynėjai Romai Grinbergienei.
Su didele širdgėla „Lietuvos aido“ redaktorė kalbėjo apie politinį smurtą, kaip kitą didelę tautos nelaimę. Baisiausia, kad politinis smurtas Lietuvoje tapo valdžios siekimo metodu. Rašydama apie tragišką incidentą Kaune – doro lietuvio Vlado Pundziaus mirtį per Telekomo privatizavimo ir vietinių pokalbių apmokestinimo priešininkų stumdynes, ji įvardijo skandalingai pagarsėjusius gatvės politikus Vytautą Šustauską ir Stasį Buškevičių kaip smurto prieš Seimo narę Laimą Andrikienę organizatorius, pasėjusius pragaištingą sėklą Lietuvos politiniame gyvenime.
Kauno visuomenė ne tik nepasmerkė politinio smurtininko (dabar jau paaiškėjo, kad ir nusikalstamo pasaulio pagrindinio advokato), bet smurtą įteisino kaip politinės valdžios siekimo metodą, išrinkdami V.Šustauską Kauno meru, o vėliau ir Seimo nariu.
Tai parodė, kokioje gilioje moralinio nuopuolio duobėje tada buvo Kaunas ir kauniečiai. Paskutiniai rinkimai – prezidento ir savivaldybių –parodė, kad kauniečiai jau pradeda suprasti, ant kokios prarajos krašto juos atvedė nusikalstamas pasaulis ir jo interesus ginantis politikas. Tik ar ne per gili ta dorovinio nuopuolio duobė? Ar pajėgs Kaunas iš jos išlipti?
Kaip rašė R.Grinbergienė, raginimą „nesidėti prie smurtinių iniciatyvų“ pasirašė visų Seimo frakcijų vadovai. Tačiau ir po to kai kurie politikai nesibodėjo aiškinti, kad minia visuomet teisi. Net ir tokia minia, kuri paleidžia į darbą kumščius... Betrūksta, kad pasiūlytų visiems, kurie kuo nors nepatenkinti, dėtis prie tokios minios. Bet tuomet turėtume ne ką kitą, o Spalio revoliucijos pulkus... Sprendžiant iš pastarojo meto kalbų, tokia nostalgija kamuoja ir socialdemokratų galvas – Aloyzą Sakalą, Vytenį Andriukaitį, Algirdą Sysą. Keistos jų giesmelės apie tai, kad cinikas yra ne tas, kuris griebiasi smurto, bet tas, kuris tam smurtautojui neįtiko ar nepatiko (Grinbergienė R.Pragaištinga sėkla // Lietuvos aidas. -1998, kovo 21, p. 5) .
Talentingos žurnalistės žodžiai išsipildė... Seimo nariai, pasėję vėją, dabar pjauna audrą. Turime tai, ką turime: nuolat besiriejančius Seimo narius, iki minimumo kritusį Seimo prestižą, smurtininkus, ginančius nusikalstamo pasaulio interesus, nuolatines žemdirbių spalio revoliucijas... Jeigu jos į valdžią atvedė visus smurto organizatorius, tai kodėl negali atvesti kitų? Jeigu smurtas tapo valdžios siekimo metodu?
Trečioji tema, ypač buvusi artima Romai Grinbergienei, - tai žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje. Ji rašė, stebėdama įvykius Lietuvoje, apie televizijos įtaką nuasmeninant daugelį žmonių, juos paverčiant teletabiais, pasižyminčiais visiškai išplauta Dievo duota žmogui dovana – savarankišku mąstymu, bei jos vaidmenį formuojant „Marijos Mercedes“ ir „Mari Mar“ idealus – „kai darbo nereikia, pinigų užtenka ir šeimai padėti, ir puoštis“ (Grinbergienė R. Velykų šiluma ir Marijos Mercedes sindromas // Lietuvos aidas. -1999. vas. 14. p. 5).
Baisiausia, kad žiniasklaida paperkama, atvirai parsidavinėja ir manipuliuoja žmonių sąmone, ypač kai to reikia politikams, jų nešvariems politiniams tikslams. Žiniasklaidos parsidavėliškumu ne kartą pasinaudojo ir Lietuvos valstybės pamatų griovėjai – įvairaus plauko – ir vietiniai, ir atvykę. Kaip pavyzdį ji pateikia sekimo skandalą, žiniasklaidos sukeltą konservatorių ir krikščionių demokratų valdymo metais, išpūstą, kaip muilo burbulą iki begalybėmis visomis žiniasklaidos priemonėmis. Ji tada liūdnai ir sąžiningai rašė: „O kad tiek dėmesio būtų skirta Draučių žudynėms. Ar KGB voratinkliams. Ar pagaliau bankų išgrobstymo vajui ir jo, atsiprašant herojams, kurių vogimo mastas kelia šiurpą. Tokį apiplėšimą neperdedant galima vadinti visuotinu: apiplėštas kas trečias Lietuvos gyventojas (Grinbergienė R. Kerėjimai // Lietuvos aidas. – 1998, birž. 6, p. 5)
Tame pačiame straipsnyje dienraščio redaktorė pabrėžė: „Bet Česlovas Juršėnas seniai žino, kaip elgtis su žiniasklaidos rembo, kad jie būtų sukalbami ir pateiktų masėms, ką tik jis nori. Todėl net ir per didžiausias politikos audras neskęsta. Bet jis jau turi rimtą konkurentą. Komplimentų žiniasklaidai nešykšti ir buvęs, ir dabartinis prezidentai. Jau visi pastebėjo, kad šiuo atžvilgiu neregėtai pasitempė ministras pirmininkas (tuo metu buvo Gediminas Vagnorius – O.V.) (Grinbergienė R. Kerėjimai // Lietuvos aidas. – 1998, birž. 6, p. 5).
Roma Grinbergienė niekad nenusikalto aukštos moralės ir dorovės principams bei spaudos ir informacijos laisvei. Rizikuodama savo darbu ji nepasidavė jokioms valdžios manipuliacijoms. Net „Williams“ bylą ji stengėsi žmonėms pateikti objektyviai. Ji teigė, kad „Vyriausybėje ir ypač Ūkio ministerijoje šie amerikiečiai yra laikomi svečiais“. Tuo laiku visiems tai buvo suprantama ir aišku, kodėl A.Brazausko ir jo bendražygių ketinimai likti Sovietų sąjungos sudėtyje ir jo įvairiausios manipuliacijos meluojant visiems, buvo žinomi ir nekėlė pasitikėjimo, o „Williams“ atrodė suteiks saugų stogą nuo A.Brazausko ir jo kompanijos žingsnių atgal į NVS. Antra vertus, prasidėjęs judėjimas komunistų pusėje, kai „didžioji dalis žiniasklaidos ir Seimo opozicijos „Williams“ sutiko su šakėmis. Tik ir girdi: ir Lietuvos naftos komplekso akcijos parduotos per pigiai, ir investuoti pasišovusi per mažai, ir apskritai įtartina... o socialdemokrato Vytenio Andriukaičio kažkokioje dėžutėje rasti popieriai, kurie, neva, demaskuoja ūkio ministrą ir jo užmačias. Padorūs žmonės rimtų dokumentų nemėto. O Seimo nariui mažiausiai tinka tokią pakišą radus ją tuoj viešinti“, - suabejojo žurnalistė Seimo nario Vytenio Andriukaičio padorumu. (Voverienė O. In Memoriam // Lietuvos aidas. -2003, liep. 7, p.9)
Tame pačiame straipsnyje ji viešai pasmerkė vieną Vilniaus žurnalistę, kuri viename laikraštyje „iššovė dar vieną keistą šovinį: „Williams“ kompanijai siūloma pirkti... „Lietuvos aidą“! O „Lietuvos aide“ nieko apie tai nežinoma”.
Tai dar kartą patvirtino kokios žemos moralės turime žurnalistų, tarp kurių pripažinta didmeistre tapo toji, kuri visaip raitėsi skelbdama akivaizdų melą. Dabar ji nusirito savo pilietiniame nuopuolyje iki pat liūno dugno.
Tačiau Roma Grinbergienė nenutylėjo ir priekaištų Vyriausybei, kuri Lietuvos naftos komplekso akcijas pardavė be konkurso ir keistų Vyriausybės žingsnių, kai be konkurso Rusijai leido privatizuoti septynias mažąsias Lietuvos hidroelektrines per daugiausia Lietuvai ir jos valstybingumui kenkusios „Lukoil Baltijos“ įsteigtą firmą „Pajaras“ (Grinbergienė R. Krepšinis ir „Williams“ // Lietuvos aidas. -1998, liep. 1, p. 5).
Tai ir buvo jos negandos vėjas, atskleidęs tuometinio premjero G. Vagnoriaus dvigubą žaidimą: žodžiais už Lietuvą (ir su konservatoriais – O.V.), o darbais – Rusijai, jos interesams..
Po to, kaip rašo buvę žurnalistės kolegos Jonas A.Patriubavičius ir (Jonas Kaziškis): „Su ponia R. Grinbergiene Gedimino Vagnoriaus konservatoriai pasielgė žvėriškai – atleido ją iš redaktorės pareigų, kai ji atostogavo. Paklausiau, ką ji tuomet veikė “Buvau miške, grybavau, kai suskambo mobilusis telefonas... „ Ir ką darei? – Verkiau, verkiau...“ Dabar mes verkiame“ (Lietuvos aidas. -2003, birž.28, p. 3).
Roma Grinbergienė mirė Vilniuje 2003 m. birželio 26 d., įrašiusi garbingą ir gražų puslapį į Lietuvos žurnalistikos ir „Lietuvos aido“ istoriją. Jos sąžiningas ir kilnus tarnavimo Tiesai ir dorai žurnalistikai pavyzdys, neabejoju, įkvėps ateinančias žurnalistų kartas.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą į UAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą: LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
