"Lietuvos aido" šimtmečiui
02 25. „Lietuvos Aido“ šimtmečiui. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Istorikė – kovotojų už Lietuvos laisvę atminties gaivintoja
Pradėję Laisvės žygį greitai mus paliekat,
Žalių Tėvynės sodų šaunūs sakalai!
Iš prievartos ir melo, apgaulės ir smurto
Pakėlėte į saulę žvilgančius sparnus
Parnešti mūsų žemei didžio laisvės turto,
Narsa uždegti jaunus ir paguost senus
Vincas Mykolaitis-Putinas
1941 m. birž.29
Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė (1938–2006), viena pirmųjų atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje pradėjusi gaivinti pokario Lietuvos partizanų atmintį, buvo viena produktyviausių „Lietuvos aido“ savanorių autorių, paskelbusi dienraščio puslapiuose kelias dešimtis savo tyrimų rezultatų apie Lietuvos pokario partizanų ginkluotą pasipriešinimą nuožmiam okupantui. Vėliau dalis jos straipsnių medžiagos sugulė į knygas: „Lietuvos partizanai. 1944-1953 m.“ (V.,1996, su bendraautoriais); „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD ir MGB dokumentuose. 1944-1953“ (V., 1997), vadovėlį „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953“ (V., 1997); „Žuvusiųjų Prezidento Jono Žemaičio biografija (V., 1998, 2-asis leid. 2005); „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“ (V.,1998); „Prisikėlimo apygarda“ (V., 1999), romanus „Užverstų šulinių vanduo“ (V.,2000); „Dabar ir visados“ (V., 2001)
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė
Mano archyve išliko Nijolės Gaškaitės straipsnių, publikuotų 1994-2000 metais „Lietuvos aide“ iškarpos, liudijančios, kad istorikės publicistika iki šiol išliko aktuali, ir, matyt, dar daug metų tokia išliks tol, kol komunistinis ir kagėbistinis mentalitetas Lietuvoje bus galutinai įveiktas.
Žinoma, kad Nijolė Gaškaitė 1993-1994 metais savanoriškai pradėjo tyrinėti Valstybinio Lietuvos gyventojų genocido centre sutelktame archyve Lietuvos pokario istoriją. Jos tyrimų objektu tapo Lietuvos partizanų ginkluotas pasipriešinimas prieš okupantą. Išanalizavusi ir susisteminusi tyrimų medžiagą, ji jau 1994 metais pradėjo skelbti „Lietuvos aide“ savo tyrimų rezultatus. Straipsnyje „Lietuvos okupacija: suėmimai ir kalėjimai“ ji atskleidė komunistinio teroro baisumus; inteligentų, šviesuolių, mūsų tautos jaunimo suėmimus, šiurpias jų kalinimo sąlygas drėgnuose rūsiuose, nevėdinamose patalpose, tardymus vidurnakčiais ir žiaurius suimtųjų kankinimus, jų marinimą badu. Rasų lageryje teko kalėti poetui Kaziui Borutai, o Macikų lageryje poetui Pranui Geniui, kuris ten ir buvo emgebistų nužudytas. Tame lageryje kalėjo ir vokiečių belaisviai. Jie buvo marinami badu. Nijolei Gaškaitei pavyko archyvuose atrasti 1945 m. rašytą komisaro Bartašiūno, to lagerio viršininko, pranešimą Suslovui, kuriame, jis veidmainiškai rašė: „karo belaisviai normaliai aprūpinami maistu“, ir lyg, tarp kito užsiminė, kad „18 iš jų mirė nuo distrofijos“ (Nijolė Gaškaitė // Lietuvos aidas.1994, birž. 17, p. 19), Tauragės Šubartinės NKVD kalėjime kameroje, skirtoje 40 žmonių, buvo kalinami 86; Panevėžyje 9 m kameroje buvo kalinami 9 kaliniai. Žiauriai tardomos buvo moterys. Mušamos, prievartaujamos, Vilniaus MGB kalėjime, jo viršininkas Samsonovas žiemos metu, kai karceryje buvo kalinamos moterys, liepdavo viduržiemį atidaryti karcerio langelį. Kai neapsikentusi kalėjimo gydytoja priekaištavo, kad su žmonėmis taip elgtis nereikia, sužvėrėjęs sadistas atsakė: „ joms taip ir reikia“. Tardymai vidurnakčiais buvo žiaurūs, sadistiški. Žmonių kančios viršijo jų fizines galimybes ištverti. Kaliniai išprotėdavo, žudydavosi, tapdavo išdavikais. Mažeikių kalėjime 1950 m. neatlaikęs kankinimų, iš skarelės, kurioje buvo atneštas maistas, pasidaręs virvę ant lango grotų, pasikorė Bronius Giedraitis. Tokių atvejų Lietuvos kalėjimuose buvo dešimtys. Nemažai šviesuolių buvo nužudyta tardant. 1945 metais Alytaus saugumo kalėjime, kur, beje, dirbo žiauriausias visų istorinių Lietuvos laikų vilkolakis enkavedistas Mykolas Gulbinas, tardant buvo nužudytas žymus poetas mokytojas Konstantinas Bajerčius; 1949 m. Kretingos saugumo kalėjime – Antanas Raštikis, Telšiuose – Antanas Gajauskas, Vilniaus MGB –kalėjime – Romas Petravičius ir dešimtys kitų.
Vilniaus, Kauno ir Daugų kalėjimuose kamerose buvo įrengti pasiklausymo aparatai; negana to, buvo naudojami – kamerų agentai. Vien tik per 1949 metus kamerų agentai sekė 1219 suimtųjų; pagal jų pranešimus buvo suimti 695 žmonės, tarp jų 416 partizanų ir 401 ryšininkas. Iki 1953 metų Vilniaus MGB kalėjime buvo nukankinti ir sušaudyti 579 žmonės, po 1953 metų dar beveik 200. MGB kruopščiai slėpė savo nusikaltimus – kruvinų jų žudynių pėdsakus ir aukų užkasimo vietas - Kaune, Vilniuje, rajonų centruose, lygiai taip pat, kaip jų šiurpius nusikaltimus Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje ir Katynėje, kur nužudyta nemažai ir karininkų iš Lietuvos. Nuo 1952 metų pasmerktieji mirti buvo vežami iš Lietuvos į Maskvos Butyrkų kalėjimą sušaudymui. Nežiūrint to, mūsų emgebistai dar „linksminosi“ ir Lietuvoje. Šiaulių m. emgebistai 1952 m. spalio 26 d. pakorė tris partizanus – A.Žemaitį, J. Rimaitį ir Razgaitį. Kas tie budeliai? Giedrius Karoblis Grabauskas ir jo draugužiai apie juos nekalba. O juk kalinių budeliai , jų lavonų užkasėjai vaikšto tarp mūsų, nors ir žino aukų užkasimo vietas, nesako.
Tame pačiame straipsnyje N.Gaškaitė rašo ir apie mano žemiečius raseiniškius didvyrius partizanus MGB nukankintus, bet bendražygių neišdavusius – Stasį Narbutą, B. Životkauską ir Juozą Žagarą. Stengsiuosi jų atminimą atgaivinti.
Tais pačiais metais N.Gaškaitė „Lietuvos aide“ paskelbė ir jos tyrimų rezultatus - apie Lietuvoje veikusius NKVD agentus-smogikus, jų rengiamas žudynes, apkaltinant Lietuvos partizanus. NKVD agentų smogikų niekšybės – tai jau senas NKVD veidmainystės metodas. Pirmą kartą jis buvo panaudotas Vidurinėje Azijoje 1928 metais, čekistams, persirenginėjant basmačiais, ir taip naikinant prie melo tada dar neįpratintus azijiečius, siekiant juos pavergti, o jų teritorijas ir jose esančius turtus pasiglemžti. 1945 m. gegužės 1 d. į Lietuvą atvyko ukrainiečių galvažudys NKVD mjr. A.I. Sokolovas, „kvalifikuotas“ žudikas-veidmainys, sukūręs pirmąsias NKVD agentų-smogikų grupes visoje Lietuvoje, kurie rengdavo civilinių žmonių ir partizanų kruvinas žudynes, apkaltinant jomis Lietuvos partizanus Pirmąsias taikių gyventojų žudynes smogikai suruošė 1946 m. rugsėjo 2 d. Onuškio valsčiaus Grendavės kaime. Jie tada nužudė partizanus dzūkus Joną Dambrauską, Stasį Legavičių, Joną Dulių ir Vaclovą Budrevičių, sodybos šeimininkus Petrą Blažonį, jo žmoną Zofiją, trylikametį sūnų Kazį ir dukrą Moniką. Gyva liko tik keturiolikmetė dukra Antanina, kuri spėjo pasislėpti kluone. Banditai sodybą apiplėšė, o nužudytuosius pametė Onuškio aikštėje, neva, visi banditai. Tokių sužvėrėjusių niekšų Lietuvoje nebuvo daug: N.Gaškaitės liudijimu 1946-1950 apie 90. Bet tie klastūnai, persirengę partizanų uniformomis, veikė ypač pasibaisėtinai: 1946 m. Naujamiesčio valsčiuje nušovė civilius, su pasipriešinimu visai nesusijusius vyrus: Bonifacą ir Zenoną Vaičiulius,, Albiną Degutį ir Vytautą Balzytį. 1947 m. lapkr. 26 d. Mažeikių rajone nušovė Juozą Stonį, Kostą Vaitnorą, Gedvilą, Stepą Ružą ir Genutę Dargaitę; Švenčionių apskrities Kaltanėnų kaime smogikai išžudė keturis patiklius Kamarausko -Karijoto būrio partizanus. Straipsnyje aprašomi ypač žiaurūs šių visiškai nužmogėjusių banditų nusikaltimai. Gal kaip tik dėl to tas bylas jų globėjai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę pirmiausiai ir išvežė į Maskvą. Dar 1952 metais vienam išlikusiam gyvam partizanui teko 30 baudėjų. NKVD kariuomenėje tada buvo 5 MGB daliniai, (4850 kareivių) ir 31 stribų dalinys (4613 stribų). (Nijolė Gaškaitė. Žmonės be Dievo: NKVDF agentai-smogikai // Lietuvos aidas -1994, vas. 8, p. 7)
Tais pačiais metais Nijolė Gaškaitė pradėjo publikuoti „Lietuvos aide“ ir ciklą straipsnių apie Visos Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį. (Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis // Lietuvos
Aidas. -1994, spalio 27, p. 13). To ciklo publikacijos „Lietuvos aide“ tęsėsi ik pat 1998 metų, ir vėliau prisiglaudė po jau minėtu knygos „Žuvusiųjų Prezidentas. Jono Žemaičio biografija“ (V., 1998) stogu
Aktualumo neprarado ir Nijolės Gaškaitės straipsniai apie politinę situaciją Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę. Straipsnyje „Tikrovė ir šešėliai“ (Lietuvos aidas-197, lapkr. 11) ji rašė apie komunizmo šmėklos šešėlius, kurie klaidžiojo dar Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo ir vis dar mėgindavo primesti savo valią. „Sakoma, kad vaiduokliai neturi šešėlių. O ši šmėkla (komunizmo – O.V.) YPATINGA: ją lydi nuolat besikeičiantys šešėliai. 1991 metais jie vilkėjo omonininkų uniformomis. Nūnai puikuojasi demokratijos gynėjų vardu“ (ten pat). Straipsnyje ji rašo apie vieną šmėklos šešėlį, kuris buvo pasiųstas į Mordovijos griežtojo režimo lagerį šnipinėti kalinių ir už tai KGB, neva, buvo „pamalonintas“ paleidimu anksčiau laiko. Dabar gi jis nori diriguoti TV tarybai, „virkaudamas, kad nebus demokratijos, jei TV tarybą sudarys visuomeninių organizacijų atstovai“. Kitas „šešėlis“, buvęs KGB kameros „bildukas“, jaukiai buvo įsikūręs Prezidentūroje, ir jau nepriklausomoje Lietuvoje mokė buvusius politinius kalinius, atėjusius pas Prezidentą, kaip reikia gyventi demokratijos sąlygomis. „Šešėlių“ draugiška grupė uždraudė Lietuvos žmonėms ir net istorikams lankytis KGB archyvuose ir tirti Lietuvos pokario istoriją, kadangi jų daug atsidūrė LR įvairių kadencijų Seime, ir jiems negražu, kad jų uodegos įšalusios komunistų partijos ir jos sprendimų vykdytojų KGB nusikaltimų įšale. Paskaitę šį straipsnį iš šešėlių veiklos aprašymų, tikriausiai juos atpažinsite.
Šia tema parašytas ir kitas istorikės N. Gaškaitės straipsnis “Apie kagėbistus, „specialistus“ ir artėjančius rinkimus (Lietuvos aidas.1996, rugsėjo 18, p.5). Jos nuomone, iš beveik dar 1990 metais „buvusių veikiančių agentų, neskaitant rezervinių, kadrinių kagėbistų, patikimų asmenų ir komunistinės nomenklatūros, tikrai bent jau pora tūkstančių siekia revanšo! Tokio skaičiaus veikėjų visiškai pakaktų suformuoti visam Seimui, Vyriausybei ir kitoms mūsų valstybės struktūroms“ (Ten
pat). Straipsnis ypač vertingas tuo, kad jame atskleidžiama „šešėlių“ virtimo „doraisiais“ metodika, kuri padeda jiems prasibrauti visur: į Seimą, į Vyriausybę, į visas pelningas valdžios struktūras. Jos esmė – naudoti „iš gamtos pasaulio nusižiūrėtą (sakoma, kad daugelis konstruktorių semiasi idėjų iš gamtos) modelį: grėsmės akivaizdoje apsimesti lavonu“. Ir visur, ypač Vakaruose, kartoti „negyvėlio“ mitą: komunizmas žlugo, SSRS nebėra, imperinės užmačios niekam negresia“... „KGB visagalybės mitą sukūrė politiniai kaliniai, nes tarp perestroikos laikų kagėbistų nebėra stalinistų, daugelis darbuotojų lojalūs nepriklausomai Lietuvai, net pats Lietuvos KGB šefas R.Marcinkus 1990 m. specialiai „susirgęs“, nenorėjęs eiti LSSR KGB viršininko pareigų“ (Ten pat). O mūsų žmoneliai naivūs ir patiklūs... Renka į valdžios struktūras „negyvėlius-auksaburnius“. Straipsnyje įtaigiai parodoma tų „negyvėlių“ aktyvi veikla, griaunat Lietuvos valstybingumo pamatus, ūkį, švietimą, kultūrą, pasitikėjimą valdžios struktūromis.
Rinkimų temai skirtas ir N.Gaškaitės straipsnis „Elektorato mįslė“ (Lietuvos aidas. – 1996, spal.10, p.5). Jis neprarado aktualumo ir šiuose rinkimuose, nes kairiųjų sąrašuose – visi tie patys, jau tapę seneliais ir senelėmis, kai kas net proseneliais.. O senstant įsitikinimai ir mentalitetas nesikeičia, tik protas susilpnėja, o įpročio jėga – tik sustiprėja. Analizuodama 1992 metų spalio mėn. rinkimų rezultatus, istorikė padarė išvadą, kad „rinkimų rezultatą nulėmė ne tiek politinės pažiūros, kiek toji per okupacijos metus suformuota įpročio jėga. Įprotis truputį pagudrauti, truputį meluoti, truputį „kombinuoti“ ir šiek tiek daugiau – pataikauti buvo bendras visam elektoratui – tiek tiems, kurie turėjo demokratinės valstybės idealą, tiek ir tiems, kuriems niekada netoptelėjo mintis apie bet kokį idealą. Materialaus prado pirmenybė, skiepyta penkiasdešimt metų, padarė tai, kad karšto vandens trūkumas pasirodė svarbesnis už laisvą vaikų ateitį. Ir tyliai, nedrįsdami prisipažinti, kad balsavo už LDDP, iš rinkimų apylinkių ėjo suvargę žmoneliai, bijodami pažiūrėti vienas kitam į akis, pasikliovę tais, kurie sugebėjo sau susikombinuoti milijonines paskolas ir už valdiškus pinigus paskraidyti į užsienius, įtaisyti savo vaikus į prestižines mokyklas, kelis trupinius numes ir jiems. Nes toks gyvenimo būdas buvo savesnis, suprantamesnis, nes ir kiekvieno varguolio rožinė svajonė buvo panaši – tik gal tūkstantį kartų kuklesnė. Demokratai vylėsi, jog užteks pasakyti: komunistai vagys, ir niekas už juos nebalsuos. Įvyko atvirkščiai: nedorumas nebuvo laikomas yda, greičiau – gerai pažįstamu sovietmečio mentaliteto požymiu. Taip antai sovietiniuose konclageriuose – kaliniai ir jų prižiūrėtojai – kriminaliniai kaliniai visada būdavo ne politinių kalinių, o administracijos pusėje. Juos vienijo bendras rūšies požymis: panieka dvasiniam pradui. Kultūros „aukso amžius“, kurio apologetai nesiliauja gyręsi visuotiniu privalomu mokymu, išleido į gyvenimą ištisas beraščių kartas, kurioms bet koks idealizmas ir moralinės normos tebuvo atgyvena. Todėl ekonomistai vienbalsiai tvirtino, kad pereinant į rinkos ekonomiką būtinai turim patirti „laukinį“ kapitalizmą. Buvęs premjeras nuoširdžiai džiūgavo, kad politika – nešvarus dalykas, o aptarnaujantys strateginius objektus (energetiką, naftos pramonę, geležinkelius) bankai buvo sužlugdyti paprastų sukčių, tikriesiems scenarijaus užsakovams likus nuošalyje“ (Ten pat // Lietuvos aidas. -1996, spalio 10, p. 5).
Kokie bus šie Seimo rinkimai spalio pradžioje – sunku prognozuoti. Pasilieku, kaip ir prieš 10 metų mano bičiulė Nijolė Gaškaitė prie abejonės: „Kas gali pasverti, ar dabartinė skurdo, melo, nusikaltimų ir demagogijos griūtis jau pasiekė kritinę ribą, kai kiekvienas iš mūsų, nors ir labiausiai paniekintas ir apviltas, pradeda atgauti savigarbą? Parodys netolima ateitis“ (N.Gaškaitė. Ten pat)
Būtų galima kalbėti ir kalbėti apie Nijolės Gaškaitės straipsnius „Lietuvos aide“, kaip jau minėtomis komunistinio teroro temomis Lietuvoje, arba dabartinės ydingos, komunistų partijos reguliuojamos, politikos. „Be meilės, bet su „kompetencija“ ( N.Gaškaitė //Lietuvos aidas. -1996, saus.25); „Iš sovietmečio paveldėta Temidė tebėra akla // Lietuvos aidas. -1997, rugs. 19, p. 5) ir t.t.
Šiandien mums labai trūksta Nijolės Gaškaitės, jos aštraus publicisto žodžio prieš visokiausio plauko ir rango mūsų valstybėje šmeižikus, jos gilaus ir skvarbaus istoriko žvilgsnio, kai Lietuvoje veikia putinistinės Rusijos gerai apmokama Lietuvos Nepriklausomybės ir jos žymiausių vadovų Penktoji kolona, kariaujanti informacinius karus prieš mūsų valstybę pačioje Lietuvoje... dabar jau ir inkorporuota ir į lietuviškas bendruomenes užsienyje. O teisėsauga, supančiota europinių negalios chimerų ir įstatymų, ko gero, priimtų pagal tos pačios Penktosios kolonos „šešėlinių“ vadovų pasiūlytus projektus, prieš šmeižikus nepajėgia pakelti teisingumo kardo. (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė – apie gyvus niokotus metus ir kita / Užrašė Aida Ažubalytė // Lietuvos aidas.-2000, bal. 14, p. 12).
Ir vis dėlto, norėtųsi prisijungti ir prie kito šviesaus atminimo Nijolės Gaškaitės priešmirtinės optimistinės natos: „Skaudu dėl to, kad nemokame būti laisvi. O džiaugiuosi gyvenimu ir tikiu, kad pusiausvyra tarp gėrio ir blogio vis dėlto YRA ir ji NESUGRIUS“ (N.Gaškaitė. Ten pat).
Atgal
