"Lietuvos aido" šimtmečiui
02 11. “Lietuvos aido“ 100 metų sukakčiai. Antanas Smetona – „Lietuvos aido“ dvasios formuotojas
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“.Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Antanas Smetona – „Lietuvos aido“ dvasios formuotojas
Antanas Smetona, kuriant Lietuvių Tarybos oficiozą „Lietuvos aidas“, jau turėjo didžiulį leidybinio ir žurnalistinio darbo patyrimą.
Gimęs 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio (Taujėnų.vlsč.) ūkininko šeimoje, tėvų valia ir savo didžiulėmis pastangomis baigęs Ukmergės gimnaziją, sėkmingai įstojo ir 1902 m. baigė Sankt Peterburgo Universiteto Teisės fakultetą. Dirbo Vilniuje advokato padėjėju, vėliau 15 metų valdininku Lietuvos žemės ūkio banke, aktyviai dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje – švietimo ir kultūros organizacijose „Aušra“, „Rytas“, „Rūta“. 1907 metais visa širdimi padėjo dr. Jonui Basanavičiui kurti Lietuvių mokslo draugiją. Anksti pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje: 1905-1906 metais redagavo laikraštį „Lietuvos ūkininkas“. Buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos demokratų partijos narių. Tais metais pradėjo telkti lietuvišką inteligentiją, skatino ją kurti lietuvišką tautinę savimonę. Tuo tikslu 1907 metais tapo vienu iš steigėjų tautinio laikraščio „Viltis“. Jį redagavo iki 1913 metų; 1914-1915 metais šalia „Vilties“ dar ėmė leisti ir tautinį žurnalą „Vairas“. Jame propagavo lietuvybės idėjas. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1914-1915 metais buvo vienas iš steigėjų Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tapo jos vicepirmininku. Vokiečiams užėmus Vilnių ir šios draugijos pirmininkui M. Yčui pasitraukus į Rusiją, tapo tos draugijos pirmininku.
Dr. Jono Basanavičiaus idėją, įkūrus Lietuvių Tarybą, įkurti jos oficiozą „Lietuvos aidą“ sutiko entuziastingai. Tapo jo redaktoriumi ir pirmajam „Lietuvos aido“ numeriui parašė vedamąjį straipsnį. Tame vedamajame jo autorius rašė:
“Dvejus metus varžė karo aplinkybės viešąjį lietuvių spaudos žodį. Pagaliau mūsų krašto gyvenimo sąlygos tiek atsimainė, kad galima leisti “Lietuvos aidą”. Gerai numanydami šios valandos svarbumą, susitelkėme apie jį pasauliniai inteligentai ir kunigai, visi, kurie tik tik pavaldome plunksną, nepaisiodami nei srovių, nei pažiūrų skirtumo. Visus mus čia suspietė rimtas mūsų tautos ir mūsų gimtosios šalies padėjimas. Jei kitos šalys ir kitos tautos, daug stipresnės ir laimingesnės už mus, iškėlė vienybės obalsį šiuo baisiojo karo metu, tad, kas bekalbėti apie lietuvius, kurių bent ketvirta dalis yra dėl įvairių priežasčių noromis ir nenoromis apleidusi savo tėvynę, kurių šviesuomenės yra palikę namie tik mažas būrelis”. Jau tame vedamajame Antanas Smetona kėlė mintį, kad bus siekiama “Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos”, kurios “geisti mes turime teises ir tautų liuosybės vardu. Mes turime vilties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, nes doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant valstybių pajėgos… Į visą tai mes jau šiuo karo metu turime ruoštis… Bendrai leidžiamas laikraštis čia turės būti viena svarbiausiųjų tarimosi progų… Tačiau Lietuvos atstatymas visada daugiausiai pareina nuo mūsų pačių susipratimo: tiek gausime liuosybės, kiek pasirodysime jos verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją įeiti. Jau iš anksto galime spėti, jog rasis pačių lietuvių tarpe tokių žmonių, kurie nesupras valandos rimtumo ir nenusimanydami ardys darbą; kiti gi, nelietuviai, gimę, augę Lietuvoje, bet ne jos reikalus vaikydami, stos skersai kelio, vedančio mus į laisvę. Mums reikia pažinti jų siekimus ir apsisaugoti nuo kenksmingų jųjų darbų ir žingsnių” (Algimantas Liekis. Lietuvių tautos prisikėlimas.-V.,2007. – P.390-391)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su šeima: žmona ponia Sofija, sūnus Julius, dukra Marija Smetonaitė Valušienė, žentas pulkininkas Aloyzas Valušis. Kaunas, 1934 m. Fotostudija „Zinaida“. LCVA.
„Lietuvos ūkininkas“ – pirmasis po spaudosdraudimo panaikinimo Lietuvoje išleistas savaitraštis, spausdintas lietuviškais rašmenimis
“Lietuvos aido” 11-me numeryje aptarė Lietuvos Tarybos artimiausius darbus (Lietuvos aidas. -1917, Nr. 11, p. 101-103). Jo nuomone, pats pirmiausias Lietuvių tarybos uždavinys, pasitelkus “Lietuvos aidą” yra stabdyti visokiausius bjaurius gandus, sklindančius visuomenėje, išblaivyti tamsius paskalų rūkus ir įnešti “tikros šviesos žmonių tarpan“. Kitas labai svarbus uždavinys – surasti Vilniuje tinkamas patalpas Lietuvių Tarybos darbui. Parengti ir suderinti su okupacine vokiečių valdžia Lietuvių tarybos veiklos statutą, kuriame įtvirtinti tarybos balsą ne kaip sprendžiamąjį, bet, kaip patariamąjį; trečia – koncentruoti ir burti prie Tarybos Lietuvių inteligentiją, nes didžioji jos dalis tuo metu buvo Rusijoje. Lietuvių Tarybai teks atsakingas uždavinys rūpintis, kiek tik bus įmanoma okupacijos sąlygomis, savo žmonių ir valstybės aktualiausiais gyvenimo klausimais - mokykla, švietimu, sveikatos ir gyvybės apsauga, žmonių bendravimo palengvinimu. Todėl Lietuvių Tarybai reikės prižiūrėti, kad miestuose ir kaimuose prie valdžios vairo stotų tikri ir sąžiningi lietuviai, mokantys rasti bendrą kalbą su vokiečių valdžia. Lietuvių Tarybai svarbu ne tik sukoncentruoti savo jėgas ir visą išmonę į dabartį, bet ir galvoti apie tautos ir valstybės ateitį, jos pajėgas, Konstituciją, ribų nustatymą, santykius su kitomis kaimyninėmis šalimis. Tačiau jis išreiškė viltį, kad visi Tarybos nariai yra patikimi, stiprūs ir nenukryps į nepageidaujamą tautai šalį. “Svarbiausia – dabar mums visiems reikia spiestis draugėn, ir sujudus, sukrutus, dirbti iš vieno” (Ten pat).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 m. vasario 18 d. 22(70) numerio pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis per visą puslapį buvo paskelbtas Lietuvos Tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Vasario 16-osios Aktas, patvirtintas visų jo signatarų parašais. “Lietuvos aidas” tapo valstybės oficiozu su paantrašte “Valstybės laikraštis”, kuri turėjo įgyvendinti valstybingumo idėją, parodyti, kad laikraščiui rūpės Lietuvos valstybė ir visi jos reikalai. Nors tas numeris buvo vokiečių valdžios konfiskuotas, tačiau išleistas iš vakaro, jis spėjo plačiai paplisti visoje Lietuvoje. “Lietuvos aido” skaitymas visoje šalyje tapo lietuviškumo rodikliu.
Prieš “Lietuvos aidą” įžūliai ir agresyviai veikė to meto bolševikinė spauda “Tiesa”, “Komunistas”, “Litovskoje slovo”, leidžiami Kaune ir Vilniuje, bei masiškais tiražais gabenami iš Rusijos bolševikiniai laikraščiai rusų kalba, ypač daug nuodų ant “Lietuvos aido” išliejo to meto bolševikų vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis. Petras Klimas neatlaikė bolševikų spaudimo ir atsistatydino. Į energingą karą su bolševizmu stojo kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, pradėjęs “Lietuvos Aidą” redaguoti. Jam nuoširdžiai talkino Liudas Noreika, į Lietuvą grįžęs 1918 m. kovo mėnesį ir kun. Dr. V. Zajančkauskas Taigi, kova prieš bolševizmą tapo antrąja “Lietuvos aido” strategine kryptimi..
1918 metų gruodžio 8 d. Lietuvos duona išmaitintas ir jos šventu vandeniu pagirdytas komunistinis gaivalas, bolševikinės Rusijos kariuomenės dalinių padedamas, atnešė jaunai Lietuvos valstybei didžiausią negandą – komunistinį maištą, kurio tikslas buvo nuvesti to meto Lietuvos žmones į bolševikinės Rusijos vergiją, ir kruvinas tuo metu Rusijoje vykusias žmonių skerdynes.
Vincas Kapsukas, vos tik įkėlęs koją į maištininkų valdžią, tuoj pat pradėjo kruviną terorą ir Lietuvoje.
Iki ausų apsimelavęs teisininkas, netgi teisės m. dr. Zenonas Petrauskas, matyt, ir savo disertaciją, apgynęs, klastodamas Lietuvos istoriją, viename iš savo straipsnių teigė, kad paskelbtoji Lietuvos valstybės nepriklausomybė neturėjo juridinės galios, vis dėl to parašė ir dalį tiesos apie tai, kad jau 1918 m. gruodžio 29 d. Kapsukas įgaliojo to meto jam pavaldžią bolševikinę ČK, paskubomis jo įkurtą ir Lietuvoje: “Tuojau suimti visus kontrrevoliucinės Lietuvos Tarybos ir buržuazinių komitetų agentus, kurie iki šiol savo noru neatsisakė nuo savo vietų, ir atiduoti juos revoliuciniam teismui. Visus jų dalykus paimti Laikinosios revoliucinės Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių organams.
Visas įvairių Lietuvos Tarybos ir komitetų įstaigų lėšas ir turtą konfiskuoti ir atiduoti vietinių revoliucinių Laikinosios revoliucinės Lietuvos darbingų ir vargingųjų valstiečių valdžios komitetų žinion ir Centralinei valdžiai” (Zenonas Petrauskas. Šventė, kurios nebuvo // Jaunimo gretos. -1988, Nr. I, p. 6-9).
Kiek tada Kapsukas išžudė žmonių Lietuvoje nei straipsnio autorius, nei prof. L. Truska nerašo.
Tik vieninteliai žydų istorikai, pasirodė esą doresni už mūsiškius, ir parašė, kad bolševikinio maišto metu vien tik Vilniuje buvo nužudyti 56 turtingi žydai.
Po bolševikinio maišto ir lankų okupacijos visos Lietuvos įstaigos ir visa valdžia persikėlė į Kauną, čia įkūrė laikinąją sostinę. “Lietuvos aidas”, sulaukęs savo 214 numerio, nustojo egzistuoti. 1919 m. sausio 11 d. Lietuvos valstybės oficiozu tapo “Lietuva”, kuri, esant nestabiliai politinei situacijai Lietuvoje ir į valdžią grįžtant tai bolševikuojantiems kairiesiems, tai dešiniesiems irgi užėmė politinės švytuoklės poziciją. Prezidento K. Griniaus valdymo metais “Lietuva” giedojo ditirambus bolševikams, o 1926 m, po gruodžio 17 d. karinio perversmo teigė “kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti”.
Nors Antanas Smetona buvo “Lietuvos aido “ įkūrėjas ir laikraščio dvasios formuotojas, tačiau dėl didelio užimtumo jis laikraščio neredagavo. Pirmasis jo redaktorius ir laikraščio ugdytojas buvo žurnalistas Petras Klimas, vėliau Liudas Noreika, padedamas kunigų Juozo Tumo-Vaižganto ir kun. dr V. Zajančkausko; po bolševikinio perversmo, laikraštį iki pat 1919 m. sausio 11 d. redagavo kun. J. Tumas-Vaižgantas ir kun. V.Zajančkauskas.
Atgal
