"Lietuvos aido" šimtmečiui
02 04. Pasitinkant „Lietuvos Aido“ šimtmetį . “Tautinės mažumos – tai mūsų turtas“
Prof. Ona Voverienė
Tokį imperatyvą į mūsų Valstybės politiką įrašė mūsų Vilties Prezidentas, de jure tokiu netapęs, Stasys Lozoraitis. Jeigu tik tos mažumos lojalios Lietuvai ir savo dvasios turtais ir darbu jas priglaudusiai valstybei turtina jos dvasinę ir materialiąją gerovę. Laiku ištartas žodis visada pasiekia kilnaus žmogaus širdį ir tampa jo gyvenimo kelrodžiu. Tuo įsitikinau, bendraudama su buvusiu Tautinių mažumų departamento darbuotoju Alfonsu Kairiu, įgyvendinant NVO „Tėvynės pažinimo draugijos“ (tada jos pirmininkas buvo istorikas dr. Kazys Račkauskas) projektą, matyt, inicijuotą A.Kairio, „Tautiškumo žiedai Rytų Lietuvos mokyklose“. Tada viešėjome Pabradės, Dieveniškių, Poškonių, Šalčininkų, Visagino ir daugelyje kitų to krašto pradinių, pagrindinių ir vidurinių mokyklų, vėliau dar ir Onuškio mokykloje, ir matėme, koks gražus ir lietuviškas tas kraštas, rugsėjo pirmąją pasipuošęs Trispalvėmis, kaip gražiai to krašto moksleiviai dainuoja lietuviškas ir lenkiškas dainas, deklamuoja eilėraščius, kokia brangi jiems gimtoji Lietuva. Visur mus sutikdavo šiltomis šypsenomis, šviesiais veidais, maloniais žvilgsniais; su aukštesniųjų klasių moksleiviais gražiai ir dalykiškai pabendraudavome diskusijose, mokyklų bibliotekoms dovanodavome savo knygų. Tada dar nesupratau – kodėl Alfonsas Kairys nusišypso... tokia gudria šypsenėle... Pasirodo, į to krašto gyvenimą jis jau buvo įdėjęs labai daug širdies gerumo, atlikęs didžiulį darbą, organizuojant bendrus lenkų ir lietuvių dainų ir šokių kolektyvus, rengiant kultūros šventes, pasikvietus geriausius etnografinius dainų ir šokių kolektyvus iš visos Lietuvos, kilniai aukojant to krašto švietimui savo laisvalaikį, netgi šeimos šventes.
Deja, tą supratome tik tada, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė uždarė Tautinių mažumų departamentą, išvaikė visus jo darbuotojus... Ir tada tame krašte atsirado iš „pragaro gelmės“ tūlas V. Tomaševskis, kuris dėl savo asmeninės politinės gerovės tą kraštą pavertė verdančiu, kunkuliuojančiu neapykantos katilu Lietuvos nepriklausomybei, Lietuvos valstybei ir lietuviams.
Kiek nedaug reikia mūsų visuomenei, kad ji būtų supjudyta, sukiršinta, net menkai vienas kitą pažįstantys kaimynai taptų priešais. Tą teko patirti man pačiai V.Tomaševskio ir jo piktais tikslais sukiršintų lietuvių ir lenkų neapykantos apogėjuje.
Be darbo liko ir pasišventėlis tam kraštui Alfonsas Kairys. Susitikus jį ir per kitus bandžiau paguosti, primenant jam jau nemirtingu tapusio, beveik jau trijų tūkstančių metų senolio Konfucijaus žodžius, pasakytus jo mokiniams: „Kodėl jūs taip sielojatės, kad Jūsų Mokytojas neteko tarnybos? Padangė ilgai neturėjo Teisingo kelio. Dabar Dangus nori jį parodyti, Jūsų Mokytoją, paversdamas Varpu“. Ir aš pati visados lenkiuosi Dangaus valiai. Ir visada patariu kitiems. Dangus niekada manęs neapvylė. O Alfonsą Kairį iš tikrųjų pavertė Varpu.
Tokios mintys aplankė, Alfonsui Kairiui padovanojus man jo naująją knygą „Saulė visiems viena“ (V., 2016). Tai jau šeštoji Alfonso Kairio knyga, prasidėjusi „Lietuvos aido“ puslapiuose.
Prieš ją buvo „Laiko išsklaidyti“ (V,. 1997); „Penkeri metai su Rytų Lietuva“; Pasaulio lietuvių kultūros almanachas „Balsai iš toli“ (su bendr. poetu Antanu Andrijonu); „Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachas „Ties rugsėjo taku“ (kartu su poetu Romu Adomu Vorevičiumi); „Lietuvių kalbos tyrėjai“ (su bendr. lituanistu Kaziu Milašiūnu).
Naujausioji Alfonso Kairio knyga „Saulė visiems viena“ sudaryta iš jos autoriaus straipsnių, publikuotų laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Voruta“, „Švenčionių kraštas“, žurnaluose „Pasaulio lietuvis“, „Švietimo naujienos“. Visuose A.Kairio straipsniuose – didžioji jo gyvenimo meilė – Rytų Lietuva – jos grožis, jos savitumas, jos rūpesčiai ir problemos, įžvalgos, kaip jos grožį ir savitumą išryškinti, jį įlieti į bendrąją Lietuvos kultūros istoriją, kaip pagerinti to krašto darbščių ir kūrybingų žmonių materialiąją gerovę.
Knygoje daugiausia straipsnių, - net 31 iš 47 - perspausdintų iš „Lietuvos aido“, netrukus minėsiančio savo leidybos šimtmetį. Visi straipsniai knygoje suskirstyti į 3 dalis: „Po Lietuvos saule“, „Lietuviai svetimame lizde“ ir „Valstybinės kalbos pakylėti“.
Šios knygos leidybą parėmė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės (direktorė dr. Vida Montvydaitė; Ryšių su tautinėmis mažumomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė, buvusi mano viena iš gabiausių studenčių).
Skyriuje „Po Lietuvos saule“ supažindinama su azerbaidžaniečių, gyvenančių Lietuvoje (jų apie 2000, įskaitant ir tuos, kurie neturi LR pilietybės). Visuomenine kultūrine veikla. Jiems atstovauja Lietuvoje Azerbaidžano Respublikos ambasada, Lietuvos azerbaidžaniečių draugija „Odlar jurdu“ (jos vadovas Mahiras Gamzajevas).
Valstybės lygmenyje Azerbaidžanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugsėjo 10 d., o Lietuva – Azerbaidžano – 1991 m. gruodžio 20 d. Lietuva ir Azerbaidžanas užmezgė diplomatinius ryšius 1995 m. lapkričio 27 d.
Lietuvą ir Azerbaidžaną sieja tautiečių pralietas kraujas joms vaduojantis iš okupacijos: Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, Baku – sausio 20-ąją.
Nors Lietuvos gyventojų didžioji dalis katalikai, o Azerbaidžano - musulmonai, tai visiškai netrukdo žmonėms bendrauti kultūros, visuomeninio gyvenimo ir ekonomikos srityse. Netgi labai įdomu pažinti vieni kitų istoriją, UNESCO saugomas vertybes: azerbaidžaniečių mugamo istoriją, Rytų poezijos kūrinius, pasakas, literatūrą: lietuvių – Vilniaus senamiestį, Neringos, gamtos rojaus, kampelį, kryždirbystę, lietuviškas sutartines, gal dar ir Kauno prieškario architektūrą.
Romana Brogienė, literatūrologė, biografinio leidinio “Linas Broga. 1925-2005. Atminimo knyga“ sudarytoja joje pasakoja apie lietuvių-azerbaidžaniečių literatūrinę draugystę: Linas Broga į lietuvių kalbą išvertė žymiausio azerbaidžaniečių poeto Nizami poemą „Leili ir Medžnūnas“; Stasė
Budrytė – populiariausių azerbaidžaniečių pasakų knygą „Surūdijęs kardas“ (V., 1972); Lietuvos azerbaidžanietis Abulfazas Tagirovas jo knygoje, remdamasi savo lietuviškuoju patyrimu, parašė knygą apie gyvenimo filosofiją.
Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuoja per 50 azerbaidžaniečių studentų – Vytauto Didžiojo universitete (Kaune); Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vilniaus tarptautinėje teisės ir verslo mokykloje.
Išaiškėjo, kad abi tautas – lietuvius ir azerbaidžaniečius – domina viena kitos folkloras.
Knygoje aprašyta ir kita Lietuvoje gyvenanti tautinė mažuma – čigonai, dar vadinami romais. Jų Lietuvoje – beveik 3,5 tūkstančio. Tai Lietuvos tautinė mažuma, kuri lietuviams pažįstama tik iš blogosios pusės – narkotikų platintojai, apgavikai, veltėdžiai, bijantys darbo (tarsi tokių nebūtų ir tarp lietuvių).
Alfonsui Kairiui romai pasirodė esantys įdomūs jų dainomis, šokiais, kibitkomis (vežimais, panašiais į gyvenamuosius būstus). Gražios čigonų moterys, soliariumų nepaliestos kūno spalvos, su besiplaikstančiais įvairiaspalviais daugiaklosčiais jų sijonais. Idealistui A.Kairiui, ko gero, vienam iš nedaugelio, parūpo pasidomėti šita visokiomis paslaptimis ir burtais apipinta tauta – jos vertybėmis, psichologija, gyvenimo būdu ir tikslais, gyvenimo prasmės suvokimu. Jis ėmėsi, daugeliui atrodančio beprasmišku, uždavinio – išmokyti romus lietuvių kalbos, integruoti juos į Lietuvos visuomenę, padaryti jų gyvenimą sotesnį ir gražesnį.
Tą pasiaukojantį darbą dirbdamas, jis įsitikino, kad „Romas – geriausias žmogus, kol su juo gerai“ (Ten pat, p. 15). Žinoma, pradedant draugauti su juo, reikia atrasti raktą į jo širdį. Ir knygos autorius jį atrado, pradėjęs su romais kalbą apie jų maloniausią užsiėmimą – šokį. Pasidžiaugė jo veržlumu, šokėjų trykštančia energija ir grakštumu, jų aprėdų spalvingumu... ir kaip moralinę kompensaciją gavo... beraščių romų didžiulį entuziazmą mokytis lietuviško rašto ir valstybinės kalbos. Pagyvenusiems romams tai buvo ypač sunku, bet jie labai stengėsi ir labai džiaugėsi, kai jiems pavyko parašyti pirmąją raidę, skiemenį, žodį. „Ir po daugelio prakaito valandų prašneko kalba, kurios niekada nevartojo“ (Ten pat, p. 15).
Mokant romus Lietuvos geografijos, žinoma, lengviau jie įsisavindavo ją dainuodami Sigito Gedos eiles:“ Ten, kur laukas - Laukuva/, ten, kur šilas – Šiluva/, ten, kur dainos – Dainava, ten, kur lyja – Lietuva“
Su didžiule atjauta A. Kairys rašo apie savo moksleivių romų sunkiai XXI amžiuje įsivaizduojamą skurdą, kai mažame kambarėlyje, name su kiauru stogu, gyvena šeima su 9 mažamečiais vaikais. Tas kambarėlis nekūrenamas, malkų – nėra, vandenį reikia atsinešti iš šulinio, vaikus reikia prausti, o vienintelė pirtis Eišiškėse 2010 m. gruodžio 18 dieną buvo uždaryta, kambarėlyje šmirinėja didžiulės žiurkės, o mažiausiam vaikeliui – nei metukų dar nėra.
O, Dieve, net skaityti baisu. O ką jau ir bekalbėti apie realybę.
Atkūrus Tautinių mažumų departamentą, stengiamasi tas problemas pamatyti ir jas spręsti, bet žmogiškos atjautos ir supratimo nepakanka. Pasakojama, kas daroma, integruojant romus į visuomenę, gelbstint nors jaunąją romų kartą.
Knygoje rašoma ir apie gana sėkmingai besiverčiančią Lietuvoje gruzinų mažumą, jų kultūros bendriją „Iberija“ (joje 300-400 narių) ir apie Kaune veikiančią Lietuvai rusų klubą „Nadežda“,
(vadovas Viktoras Tereščenka), neseniai atšventusią savo 15-kos metų jubiliejų.
Antroje knygos dalyje „Lietuviai svetimame lizde“ supažindinama su Karaliaučiuje, lietuvių kultūros lopšyje gyvenančiais lietuviais. Dar 18 a. pabaigoje 93 proc. šio krašto gyventojų buvo lietuviai. Tada siautėjęs badas, maras, o po jų sekusi ir didžioji vokiečių šio krašto kolonizacija lietuvių gretas gerokai praretino, dar tada neturėjusius stiprios tautinės savimonės lietuvius nutautino. Tačiau pati didžiausia katastrofa ištiko šio krašto lietuvius per Antrąjį pasaulinį karą, į šį kraštą įsiveržus raudonajai armijai, beatodairiškai ir žiauriai žudžiusiai visus, kas pasitaikė jos kelyje. O 1946 metais, traukinių ešelonais vežant šio krašto žmones į Sibirą ir masiškai juos šaudant, visiškai arti prie Minsko geležinkelio stoties. Apie tai liudijo raudonosios armijos rekrūtas iš Lietuvos Alfonssa Dapkūnas (Jo liudijimus užrašiau ir paskelbiau:: Alfonsas Dapkūnas. Karo žaizdos dar gyvos, o nekaltai nužudytųjų vėlės laukia teisingumo // Lietuvos aidas. -2004, liep. 20, p. 8; Ona Voverienė. Kovojęs su komunizmu atvirai ir drąsiai // Lietuvos aidas. -2005, saus.24). Kada nors, kai Baltarusijoje bus Komunizmo šmėkla įveikta, gal Lietuvos archeologai patvirtins šiuos faktus.
Dabar jau iki dantų militarizuotame putinistinės Rusijos Karaliaučiaus krašte lietuvių likę nedaug. Ir tie patys po sunkiasvoriu kagėbizmo presu nebeatlaiko to preso spaudimo kuo toliau, tuo labiau nutautėja. Išlieka tik patys tvirčiausieji. Herojiškomis šio krašto mokytojų pastangomis1995 m. įkurta Karaliaučiaus lietuvių kalbos mokytojų asociacija, vienijanti 24 pedagogus, kurie moko lietuvių kalbos 23 švietimo įstaigose: bendrojo lavinimo mokyklose, vaikų ir jaunimo centruose, vaikų darželiuose. Knygoje pateikiamos tų mokytojų pavardės. Nenorėdama jiems nemalonumų tų pavardžių neskelbsiu. Viena tik aišku, kad tie MOKYTOJAI, dabar dirbantys pavojingomis jiems sąlygomis, yra tikrų tikriausi šių laikų Lietuvos didvyriai, tikri karžygiai ir tikėsime, kad knygos autorius paskelbs apie juos visus ir jų pasiaukojančią lietuvybei ir Lietuvai veiklą straipsnius, o atsiradus menkiausiai galimybei pridengs juos nuo žiemos ir pavasario šalnų knygos stogu.
Karaliaučiaus lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas vienu kukliu sakiniu išreiškė visos savo komandos mokytojų patriotinę nuostatą: „Dirbdami susiduriame su sunkumais, problemomis. BET EINAM PASIRINKTU KELIU IR EISIM, NES KITAIP NEGALIME...“ (ten pat, p. 69)
Tame skyriuje taip pat rašoma apie Maskvos, Vladivostoko, Voronežo, Jakutsko, Krasnojarsko krašto, Ukrainos, Krymo, Vinicos lietuvius, jų veiklą, spaudą, nostalgiją Lietuvai, pateikta daug fotonuotraukų iš autoriaus susitikimų su tomis lietuvių bendruomenėmis.
Trečioje knygos dalyje „Valstybinės kalbos pakylėti“ aprašytas buvusio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus žmonos Almos Adamkienės labdaros fondas, jo veikla, parama Lietuvos kaimo mokykloms, lietuvybės puoselėjimo renginiai Šalčininkų, Eišiškių, Visagino, Lentvario ir kitose Rytų Lietuvos mokyklose
Knyga „Saulė visiems viena“ baigiama optimistiniu mažoru puikios Rytų Lietuvos –Poškonių pagrindinės mokyklos, vadovaujamos talentingos pedagogės Birutės Žybortienės (joje ir aš ne kartą lankiausi ir žavėjausi tos mokyklos mokiniais, jų meile Lietuvai), 90-mečio minėjimu.
Jubiliejuje buvo giedamas Lietuvos himnas ir Poškonių mokyklos himnas. Nuostabūs jo žodžiai:
Mokykla – žalios rūtos prie tako,
Jurginais ir gvazdikais gėriuos,
Mokykla, tu lyg gulbė baltoji,
Poškonių pušynėliuos žaliuos.
Pati Birutė Žybortienė, mokyklos direktorė kalbėjo: „Kas tie 90 metų: ar tai darbų pabaiga, o gal tai naujų darbų pradžia? Pagrindinės mokyklos mokytojai ir toliau kantriai, išmaniai mokys vaikus skiemenuoti, skaityti ir tarti mums visiems tokį brangų bei svarbų žodį LIE-TU-VA. Mokys mylėti Lietuvą.“ (Ten pat, p.175)
Baigiant norisi padėkoti šios knygos autoriui už jo tokią šviesią knygą apie mums, lietuviams nelabai pažįstamas mūsų tautines mažumas, parodant jas tokiame optimistiniame fone, kuris dar kartą – jau kelintąjį, o gal ir keliasdešimtąjį kartą parodo, kad jau gyvename, ne pereinamojo istorinio laikotarpio, o jau TIKROJE ISTORINĖJE LIETUVOJE, kurioje visada buvo manoma, kad tautinės mažumos – tai yra visos mūsų valstybės ir visų mūsų turtas.
Atgal
