"Lietuvos aido" šimtmečiui
01 24. “Lietuvos aido” šimtmečio sukakčiai. Vytautas Žeimantas buvo tarsi „Lietuvos aido“ siela
Jeronimas Laucius
Rašytojas, žurnalistas, leidėjas
„Lietuvos aidas“ man neatskiriamas nuo žinomo žurnalisto, rašytojo Vytauto Žeimanto, šio laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju išdirbusio net dešimt metų, nuo 1999 iki 2008.
Vytautas Žeimantas žurnalistiniuose keliuose…
Vytauto Žeimanto medalis. Bronza, dailininkas Stasys Makaraitis
Vytautas Žeimantas (aštuntas iš dešinės) su “Lietuvos aido” darbuotojais Loreta Nikolenkiene, Salomeja Rinkevičiene, Vytautu Vaitkumi ir laikraščio autoriais
Taip jau buvo, dienraščio savininkas ir vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis tvarkė redakcijos finansinius, ekonominius, ūkinius reikalus, vadovavo laikraščio pagrindinei politinei linijai, o kolega Vytautas – rūpinosi bendrais žurnalistiniais reikalais. Jis atėjo dirbti į „Lietuvos aidą“ jau turėdamas didelę žurnalistinio darbo patirtį. Dešimt metų dirbo respublikiniame laikraštyje „Tiesa“, visą dešimtmetį vadovavo Vilniaus dienraščiui „Vakarinės naujienos“, padarydamas jį respublikiniu, labai populiariu laikraščiu, pasiekusiu net 180 tūkstančių tiražą. Gimęs ir augęs Vilniuje, nuo šešiolikos metų pradėjęs savarankiškai dirbti, baigęs Vilniaus universitete ekonomikos mokslus, jis gerai pažinojo ne tik žurnalistiką, bet ir Lietuvos ekonominį, visuomeninį, kultūrinį, sportinį gyvenimą, todėl rašė įvairiomis temomis. Jo straipsniai pasižymėjo aktualumu, objektyvumu, rašė lengvu stiliumi, suprantamai įvairiems skaitytojų sluoksniams. Todėl nenuostabu, kad tapo vienu iš populiariausių „Lietuvos aido“ autorių, kelis sykius buvo renkamas ir metų „Lietuvos aido“ žmogumi.
Manau, visiškai pelnytai poetas Juozas Nekrošius jam paskyrė tokį ketureilį:
Iš nieko nieko neprašei,
Ko trūko - pats susieškojai...
Tarp plunksnos brolių niekada
Autoriteto... nestokojai!
Prisipažinsiu, mane stebino ir stebina kolegos Vytauto darbštumas. Be aktyvios veiklos laikraštyje, jis dar rašė ir leido knygas. Autorinių knygų išleido arti dvidešimties, iš jų – dirbant „Lietuvos aide“ šviesą išvydo knyga lietuvių ir lenkų kalba apie Lietuvos ir Lenkijos geležinkeliečių bendradarbiavimą „Atvertas langas į Europą“ (2002), apysaka vaikams „Baltamiškio istorijos“ (2002), legenda „Ignalinos legenda“ (2004), eilėraščių ir dainų rinkinys „Žodis apie žodį (2006). „Lietuvos aide“ jis paskelbė nuotykių romaną vaikams „Trys draugai ir mergaitė“ (2006). Kartu su kolega Vytautu Vaitkumi parašė knygą „Lietuvos vartotojų kooperacija: nuo pirmųjų žingsnių iki 2000 metų (2000). Sudarė ir išleido knygą apie žemės ūkio bendroves „Sutelktomis jėgomis – į pažangą“ (2007).
Ir atskirai norėčiau paminėti knygą, kuri man labai svarbi, kodėl svarbi, sužinosite iš jos pavadinimo – „Rašytojas Jeronimas Laucius“. Kolega Vytautas nuo seno domėjosi mano kūryba, ne kartą „Lietuvos aide“ skelbė mano knygų recenzijas, aptarinėjo jas. Turbūt tai ir paskatino jį 2003 metais parašyti esė, surinkti bibliografiją ir visą tai atskira knyga paskelbti.
Kolega Vytautas ne tik aktyviai reiškėsi „Lietuvos aido“ puslapiuose, bet savo asmenybe traukė prie savęs daugelį žurnalistų, visuomenės veikėjų, mokslininkų, politikų. Vienas iš tokių susižavėjusiu jo išprusimu, jo minčių energija buvau ir aš. Jis subtiliai skatino mane, kaip daugelį kitų, rašyti, nešti savo kūrybą į „Lietuvos aidą“. Mes ir rašėme, o kolega Vytautas lengva ranka redaguodavo tuos rašinius, skelbdavo juos laikraštyje. Taip susidarė platus autorių ratas, ne tik gerokai išplėtęs leidinio tematiką, bet ir nemaža dalimi didinęs jo populiarumą. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad šiame laikraštyje esu paskelbęs nemažai savo straipsnių.
Greitai apie kolegą Vytautą „Lietuvos aide“ susidarė tarsi koks diskusijų klubas. Neretai mes susitarę rinkdavomės, kartu aptardavome ne tik parašytus ar tik dabar atsineštus straipsnius, interviu, bet ir kalbėdavome apie Lietuvos aktualijas, apie įvykius, įtakojančius mūsų kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Kolega Vytautas buvo tarsi „Lietuvos aido“ siela.
Iš pradžių šis neoficialus diskusijų klubas rinkosi pačioje redakcijoje, kuri tuomet buvo prestižinėje Vilniaus vietoje, Gedimino prospekto pradžioje, šalia gražuolės Katedros. Padiskutuoti ateidavo garsus disidentas Antanas Terleckas, istorikas daktaras Sigitas Jegelevičius, docentas Virgilijus Juodakis, rašytojas Alfonsas Strakšys, menotyrininkas Albertas Vaidila, žurnalistai Antanas Andrijonas, Vytautas Vaitkus, Jonas Vėlyvis, „Pozicijos“ žurnalo redaktorius Vytautas Budnikas, kiti. Visus juos apjungdavo kolega Vytautas. Vėliau, kai redakcija persikėlė į Maironio gatvę ir A. Pilvelio nuosavybe tapo kavinė „Pas Erlicką“ – rinkdavomės joje. Jaukioje aplinkoje, kurią, be abejo, dar labiau palaikė kavinės vedėja Stasė Pilvelienė, vykdavo įdomūs, kartais net karšti pokalbiai apie politiką, kultūrą, žiniasklaidą, žurnalistų veiklą. Jei turėdavo laisvesnio laiko, diskusijose dalyvaudavo ir Algirdas Pilvelis.
Ilgainiui tokie kūrybiniai pokalbiai, bendradarbiavimas, mums tapo būtinybe. Jei kurį laiką negalėdavau pabuvoti „Lietuvos aido“ redakcijoje, pasiginčyti apie tas problemas, kurių šalies gyvenime tikrai netrūko, pajausdavau kažkokį nerimą, vakuumą širdyje. Tie mūsų pokalbiai, bendravimas neretai paskatindavo naujiems straipsniams, kartais tapdavo ir naujų knygų temomis.
Kolega Vytautas išėjo iš „Lietuvos aido“, kai dienraštis dėl finansinių problemų pradėjo eiti tik du kartus per savaitę ir darbų apimtys gerokai sumažėjo. Jis pradėjo dirbti Lietuvos žurnalistų sąjungoje, tapo LŽS internetinio laikraščio redaktoriumi. Tačiau nenutraukė ryšių su „Lietuvos aidu“, dažnai skelbia jame savo straipsnius. Nemažai iš jų vėliau pateko ir į naujas knygas. 2009 metais pasirodė kolegos Vytauto autobiografinė knyga „Mano žurnalistikos dešimtmečiai“, 2011 m. – „Vandensvydis Lietuvoje“, 2012 m. – „Lietuvos parolimpinis sportas 1991-2011 m“, 2015 m. - „Lietuvos sporto klubas „Makabi“ 1916-2016“ . 2009 m. jis sudarė ir išleido knygą „Pokalbiai apie melioraciją“. Inicijavo ir išleido dvi žurnalistų poezijos knygas „Šitas aidas toli girdis...“ (2012) ir „Sušvieski, saule“ (2014). Šios knygos buvo palankiai pristatytos ir „Lietuvos aide“.
Kolega Vytautas skelbėsi ne tik „Lietuvos aide“. Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, JAV, Australijos ir Argentinos periodinėje spaudoje yra paskelbęs daugiau kaip porą tūkstančių publikacijų – straipsnių, interviu, komentarų, apybraižų, feljetonų, apsakymų, esė, humoreskų, legendų, eilėraščių - lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, altajiečių, baltarusių, latvių, lenkų ir rusų kalbomis. 2006 metais jis buvo priimtas į Lietuvos meno kūrėjų asociaciją, tapo valstybės pripažintu meno kūrėju. Tapo prestižinės daugiatomės „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ autoriumi. Pradėjo versti iš baltarusių kalbos, buvo kaimynų pastebėtas, 2010 metais priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Beje, šios sąjungos nario pažymėjimą kolegos baltarusiai jam garbingai įteikė kavinėje „Pas Erlicką“, dalyvaujant mūsų „Lietuvos aido“ diskusijų klubo nariams.
Dabar, nors ir sumažėjus redakcijai, suplonėjus ir laikraščiui, tačiau lieka giedro džiaugsmo upelis, kad „Lietuvos aidas“ eina, kad pasitinka savo 100-mečio jubiliejų būdamas Lietuvos gyvenimo rikiuotėje. Prie to prisideda savo publikacijomis ir nenuilstantis kolega Vytautas. Sėkmės ir tvirtybės jums abiems – „Lietuvos aidui“ ir Tau, Vytautai.
Atgal
