KULTŪRA
LDK valdovų ir didikų sveikinimų paletė (XVI – XVIII a.)
2011 01 12
Ona Mažeikienė
Kalbų varžybos
Linksmink’tės Liet’vos giminės kun’gaikštis ateiti (ateina)
Jūsų žemėsna, jamui skaityk’te triumfą“.
(...)
„Sveikas, Zigmantai, būk, Jogailaičių aini šlovingas,
Tau gyvenant, šlovė bus Lietuvos amžina“.
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje 2010 m. gruodžio 7 d įvyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos, V tomo sutiktuvės. Knygą „Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ parengė Lotyniškojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros paveldo bei kultūros istorijos tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Ulčinaitė. Leidinio sutiktuvėse dalyvavo ir apie knygos gimimą kalbėjo prof. habil. dr. E.Ulčinaitė, prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, dr. Darius Kuolys, dr. Živilė Nedzinskaitė ir Gintarė Petuchovaitė. Zigmantui Vazai triumfą iškilmingai paskaitė aktorius Ramūnas Abukevičius. „Banchetto musicale“ sutiktuvių dalyvius linksmino vėlyvojo renesanso šokiais, o jų vadovė Jūratė Vičienė pasakojo iš dvarų šokių istorijos.
Knyga supažindina su specifiniu literatūros žanru sveikinimais (gratulationes), skirtais pagerbti į Vilnių atvykusius valdovus: Steponui Batorui, Zigmantui Vazai, Vladislovui Vazai ir didikui ir vyskupui Kristupui Jonui Šembekui. Sveikinimų tekstai parašyti keliomis arba net 19 kalbų, atskleista žanrinė tekstų įvairovė. Dauguma tekstų lotyniški, bet yra ir lenkų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, anglų, škotų, airių, čekų, belgų, rusėnų, bažnytine slavų, sirų, hebrajų, graikų, latvių, lietuvių ir dar švedų bei suomių kalbomis. Tekstų autoriai - Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto auklėtiniai bei profesoriai, siekę parodyti savo erudiciją, kalbų mokėjimą, retorikos bei patetikos formų įvaldymą ir įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka rašyti antikos eilėdaros metrais.
Leidinį sudaro pratarmė ir du skyriai: „Valdovų ir didikų sveikinimai XVI – XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūroje: tradicijos ir savasties ženklai“ ir „Kalbų varžybos“. Prof. E.Ulčinaitė pratarmėje pažymi: „Tai pirmas Vilniaus universiteto aplinkoje parengtas įvairiakalbis rinkinys, jame išspausdintas ir pirmas originalus lietuviškas kūrinys Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje – hegzametru parašytas sveikinimas“.
Pirmajame knygos skyriuje aptarta žymių žmonių sveikinimų tradicijos siekiančios Biblijos ir Antikos laikus. Europoje yra išlikę XIV – XVI a. keliautojų po LDK aprašymų, diplomatų vaizdingų įspūdžių apie priėmimą ir jiems įteiktas dovanas: „purpurinius damasto rūbus, puoštus kiaunių kailiukais“. XVI – XVIII a. formavosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešojo gyvenimo tradicijos, ritualai, valdovų ir didikų ceremonialas bei diplomatinė etika. Pratarmės ir pirmojo skyriaus tekstai išversti į anglų ir lenkų kalbas.
„Kalbų varžybos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai“ - specifinis literatūros žanras, tiesiogiai susijęs su valdovų ir didikų rūmų viešojo gyvenimo tradicijomis ir papročiais. Šį žanrą LDK išpuoselėjo ir įtvirtino jėzuitų vienuolija (Societas Jesu). Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto veikla labai ženkliai prisidėjo įtvirtindama LDK europinius dailės, architektūros, muzikos pavyzdžius, ypač pasižymėjo progine poezija ir mokykliniu teatru. Proginę raštiją suformavo pati rūmų, dvarų aplinka bei papročiai. Proginės raštijos centre buvo XVI – XVIII a. kilmingų giminių :Radvilų, Chodkevičių, Valavičių, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų atstovai, kurių svarbesni gyvenimo įvykiai (vestuvės, pareigybių gavimas, žygiai, pergalės, mirtys) buvo užfiksuoti literatūrine kalba. Apie juos buvo parašytos šeimų kronikos, jų darbų panegirikos, parodančios giminės istorinį portretą.
Vilniaus Jėzuitų kolegija aktyviai reiškėsi viešajame kultūros ir politikos gyvenime. Jėzuitų kolegijos studentai vienu pirmųjų kūrinių - literatūrinių tekstų rinkiniu „Sveikinimai šviesiausiajam ir galingiausiajam valdovui Steponui I“ - iškilmingai pagerbė Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Steponą Batorą, kuris lankėsi Vilniuje 1579 m. (nuo kovo 2 iki birželio 30 d). Kovą, ruošdamasis vykti į karą su Maskva, valdovas mokinių buvo sutiktas sveikinimais ir deklamacijomis:
„Nugalėk, valdove, galingą priešą
Sunaikink jo kėslus įveik maskvėno
Įniršį aršų“...
Su Stepono Batoro atvykimu buvo siejama daug vilčių, luomai išsakė prašymų: palengvinti karo nualintai šaliai - nugalėti maskvėnus, išvyti erezijas (protestantizmą), globoti Vilniaus kolegiją, - „Mokslus, Karaliau kilnus, mūsų mokykloj globok“ ir t.t. Rinkinys buvo sumanytas kaip teatrinė inscenizacija su personifikuotomis įvairių luomų figūromis. Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras Vilniuje balandžio 1 d. pasirašė antrąją – oficialią – Vilniaus universiteto (akademijos) steigimo privilegiją (pirmoji Vilniaus universiteto privilegija buvo pasirašyta Lvove 1578 liepos 7 d.). Valdovo garbei Vilnius buvo pasipuošęs ir įvairiose miesto vietose vyko renginiai. Džiaugsmingai valdovas buvo sutiktas Vilniaus Jėzuitų kolegijoje, Šv. Jono bažnyčioje. Po keleto dienų Steponas Batoras pagerbtas Valdovų rūmuose. Mokiniai buvo apsirėdę įvairių valstybės sričių regioniniais drabužiais, o šarvuotas raitelis įteikė valdovui mokyklos dovaną – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės tapytus ir eilėmis papuoštus herbus.
Steponas Batoras Vilniuje buvo pagerbtas po Polocko paėmimo, bet ypatingai didelėmis iškilmėmis sutiktas 1582 vasario 4 d po paliaubų sutarties (sausio 15 d.) pasirašymo su Maskva beveik po 20 metų trukusio alinančio Livonijos karo. Vilniaus universiteto prof. Kasparas Pentkovskis sukūrė „Dialogą karaliui Steponui apie taiką“, pabrėžiantį įvykio svarbą. Dialogas buvo suvaidintas Vilniaus katedroje.
Daugiaprasmis sveikinimų rinkinys buvo skirtas kitam, 1589 metais Vilnių aplankiusiam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai. Rudininkų gatvėje buvo įrengti triumfo vartai su keturiais bokšteliais, arkos viršuje kabėjo Jogailaičių atvaizdai, vaivadijų herbai, alegoriniai paveikslai. Valdovą lotyniškomis eilėmis sveikino iš bokštelių išėję angelai (simbolizavę Lietuvos Respubliką, Religiją, Mokslus ir Vilnių), o šeši studentai šaukė „Vivat, rex!“ Detalus susitikimo aprašymas yra rinkinyje „Sveikinimai Šviesiausiajam ir galingiausiajam valdovui Zigmantui Vazai“.
Įžengusį į Vilniaus rūmus valdovą „sentenciškomis eilėmis“ - „Kai valdysi save, būsi valdovas visų“ - pasveikino šeši berniukai, primindami Jogailaičių ainiui šlovingus protėvių žygius. Didžioji ceremonijos dalis vyko valdovo rūmuose – Žemutinėje pilyje, išpuoštoje dekoracijomis, Jogailaičių atvaizdais, Lenkijos Karalystės ir LDK bei kitų kunigaikštysčių herbais. Nevengta aliuzijų į Graikijos bei Romos istoriją ir mitologiją, sąsajų su jų herojais (pvz., Vilniaus (Gedimino) stulpai rodosi aukštesni už Heraklio stulpus). Daug dėmesio skirta Vazų herbo – javų pėdo - simbolikai.
Lotynų kalba parašytą išsamų Zigmanto Vazos sveikinimų „scenarijų“ papildo savotiškas priedas „Įvairios kalbos“ (Variae linguae)“ - sveikinimai italų, ispanų, prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų, lietuvių kalbomis. Lietuviškas tekstas „Pakvietimas Lietuvos giminės“ ir „Pakvietimas Viešpaties Karaliaus“ (viso 9 eil.) yra pirmas lietuviškas hegzametras ir vienas pirmųjų hegzametrų nacionaline kalba Europos literatūroje. Jis svarbus ne tik dėl eilėdaros, bet ir dėl minčių, minima lietuvių tauta, Lietuvos giminė. Šiame tekste Zigmantas vadinamas Jogailaičiu, nes jo motina buvo Jogailos proanūkio Žygimanto Senojo dukra. Profesorės E.Ulčinaitės manymu, teksto autorius buvo lietuvis, nors jo pavardė ir nežinoma.
Tais pačiais metais išleistas dar vienas Zigmantui Vazai skirtas Vilniaus universiteto studentų sveikinimų rinkinys. Jo autoriai - Mikalojus Pacas, Jonas Komparskis, Jurgis Tiškevičius ir kt. Dauguma sveikinimų lotyniški, tik Valentinas Tomas Suomis pasveikino suomiškai, o Petras Montanas Švedas – švediškai (karaliui gimtosiomis kalbomis). Vienas sveikinimas spausdintas Vilniaus universiteto spaustuvėje, o antrojo spaustuvė nenurodyta. Autorė abejoja - kodėl du skirtingi sveikinimai atsirado vienu metu. Galbūt vienas jų išleistas įvykiui įamžinti vėliau, jau po valdovo viešnagės?
1648 metų pavasarį Vilnių aplankė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Zigmanto Vazos sūnus Vladislovas Vaza su antrąja žmona Liudvika Marija Gonzaga. Svečiai lankėsi jėzuitų priemiesčio dvare Lukiškėse ir buvo pagerbti literatūrinių sveikinimų rinkiniu „Lukiškių pavasaris“ (Ver Lukiskanum..., Vilnae, 1648) (Lukiškės – jėzuitams Radvilų dovanotas dvaras Žvėryne). „Lukiškių pavasaris“ - literatūrinių tekstų rinkinio autorius stengėsi pademonstruoti savo erudiciją, sublizgėti barokiniais efektais, aliuzijomis į herbų simboliką, žaisdamas poetiniais įvaizdžiais. Rinkinyje yra prozinių ir eiliuotų kūrinėlių, rašoma antikinės bei naujųjų laikų eilėdaros formomis lotynų ir lenkų kalbomis. Šiame rinkinyje yra priedas „Kalbų varžybos (Certamen linguarum). Tekstai pateikti 19 kalbų, kurios, pasak prof. E.Ulčinaitės, tarsi varžosi tarpusavyje, kuria gražiau pasveikins valdovus ir tinkamiau išreikš Karališkosioms Didenybėms pagarbą ir nuolankumą. Daugiau įvairiakalbių sveikinimų LDK literatūroje nežinoma. Šiame leidinėlyje lietuviškai yra tik dvi eilutės:
„Džiaugias žiedeliai, kad jump atėjo karaliai,-
Saules išvydo, meto nelaukę pražydo“.
Greta - vertimas į lotynų kalbą. Žodžio „žiedeliai“ lotyniškame tekste nėra. Mažybinė forma būdinga lietuvių tautosakai ir poezijai. Manytina, kad šį sveikinimą parašė Jėzuitų kolegijos auklėtinis lietuvis,- teigia knygos sudarytoja.
Lietuvoje Vladislovas lankėsi ne kartą. Jis dalyvavo suteikiant Motiejui Kazimierui Sarbievijui teologijos daktaro laipsnį 1636 metų liepos 5 d. Vilniuje, Šv. Jono bažnyčioje, o rugpjūčio 14 d. dalyvavo perkeliant Kazimiero palaikus į jam pastatytą koplyčią prie Vilniaus arkikatedros. Be to, Vladislovas ne kartą atvykdavo į Dzūkijos miškus medžioti, o apie tai aprašė M.K. Serbievijus eilėse „Miškų žaidimai“.
Paskutinis tokio pobūdžio sveikinimų leidinys skirtas Slupovo grafui, Lenkijos Karalystės sekretoriui, Varmijos ir Sembos vyskupui Kristupui Jonui Šembekui, besilankiusiam Vilniuje 1729 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto bendruomenė sutiko vyskupą literatūrinių sveikinimų rinkiniu „Kalbų visetas didžiajam Palemono žemės ir miesto svečiui“. Rinkinyje eilėraščiai devyniomis kalbomis: hebrajų, graikų, lotynų, slavų, prancūzų, lenkų, vokiečių, lietuvių ir latvių. Tekste daroma aliuzijos į K.J. Šembeko herbą (trys rožės ir ožka). Autoriai sieja jį su graikų mitologija. Rinkinyje lietuviškas eilėraštis pats ilgiausias - dvylikos eilučių. Aukštinamas Vilnius, primenama Lietuvos praeitis, romėniška kilmė. Vytis vadinama Palemono žirgu, o šlove pralenkia Pegasą ir džiaugiasi, kad atkeliavo didis svečias. Vyskupui linkima gyventi tiek metų, „kiek vandens lašų turi Vilija mūsų“. Visus tekstus įteikdavo adresatams.
Sveikinimo tradicija, puoselėta Vilniaus akademijos arba universiteto, išliko iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Vilniaus spaustuvė išleido kelias dešimtis proginių sveikinimų rinkinių svarbioms iškilių asmenybių progoms bei įvykiams atminti.
Antroje, didesnėje knygos dalyje - „Kalbų varžybos“ - publikuoti keturi originalūs sveikinimų rinkiniai (faksimilės) bei šių tekstų vertimas į lietuvių kalbą. Kai kurie tekstai puošti meniškais raižiniais: herbais, inicialais, užsklandomis, vinjetėmis.
„Literatūriniai sveikinimai yra reikšminga XVI – XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos forma, išsaugojusi ir tęsianti Antikos žanrines tradicijas, atskleidžianti konkrečios epochos savitumo ženklus, aktualizuojanti istorinę atmintį ir jos simbolius“, - rašo knygos sudarytoja.
Lietuvos valdovo, dvarų kultūros sovietmečiu giliau pažinti nebuvo galimybių. Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje daugiausia tyrinėta tik valstiečių kultūra. Netgi nebuvo tokios sąvokos kaip „Dvarų kultūra“. Apie valdovų, dvarų kultūros reiškinius užuominų buvo galima rasti tik tarp kitų temų (teatro, mokyklų) arba lenkų bei kitų šalių literatūroje. Nepriklausomybės metais dvarų kultūra įteisinta ir tyrinėjama, parašyta keletas studijų apie Lietuvos valdovo rūmų papročius, inauguracijos ceremonialą, aukščiausių pareigūnų, dvasininkų pareigybių priėmimą, insignijų simboliką.
Aptariamas mokslinis leidinys, paliudija aukštą Lietuvos valdovo rūmų ir dvarų kultūrą, diplomatinę etiką, kuri neatsiliko nuo kitų Europos šalių. Svarbu, kad įvairiakalbiuose rinkiniuose išspausdinti pirmieji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuviški grožinės literatūros kūriniai, parodytas lietuvių kalbos lygiateisiškumas. Skaitome apie iškilmių scenarijus, ceremonijas: kur ir kokios turėjo būti triumfo arkos, kokie prie jų dera užrašai, piešiniai ir kt. Tekstą pagyvina vizualios meno vertybių iliustracijos. Netgi Johano Georgo Maksimiljano Fiurstenhofo Vilniaus miesto (1737 m.) plane pažymėtas valdovų iškilmių kelias per miestą nuo Šv. Stepono bažnyčios, pro Rūdininkų vartus, Rotušę, Pilies vartus iki Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų, o greta - minėtų objektų vaizdai.
Prof. Eugenija Ulčinaitė ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams padedant, pateiktas vertingas mokslinis leidinys (kurį išspausdino „Standartų spaustuvė“ 700 egz. tiražu). Prie knygos dirbo redaktoriai: Gintarė Petuchovaitė, Ramūnas Kondratas ir Jakub Niedzwiedz; koordinatoriai – Vydas Dolinskas ir Giedrė Petuchovaitė. Lotynų kalbos tekstus išvertė prof. E.Ulčinaitė, o iš kitų kalbų - būrys vertėjų. Studija gausiai iliustruota Lietuvos bei Europos šalių įvairiose bibliotekose, muziejuose, galerijose saugomų meno vertybių fotografijomis, kurias parinko Marijus Uzorka. Leidinio pabaigoje pateiktas publikuojamų vertybių ir jų fotografijų savininkų sąrašas. Knyga suteikia žinių ir malonaus skaitymo literatams, istorikams, muziejininkams, dailininkams bei visiems besidomintiems Lietuvos kultūra.
Atgal
