KULTŪRA
2024.10.17.Žvilgsnis į novelių knygą „Kaip tėvas mirtį apgavo”
Irena Varnienė
Literatė
VIRGINA ŠUKYTĖ-GENIENĖ – septynių knygų paaugliams autorė – 2024-aisiais metais į grožinės literatūros pasaulį ateina su novelių knyga „KAIP TĖVAS MIRTĮ APGAVO”, skirta vyresnio amžiaus skaitytojui.
Novelėse vaizduojamos situacijos imamos iš realaus gyvenimo, ne vienam girdėtos, patirtos, dažnai nepatogios, nemalonios, apie kurias kalbėti tabu, bet egzistuojančios – todėl prieš jas negalima užsimerkti.
Pirmoji novelė „Pupa” sakmiška, su pasakos apie pupą intarpais. Pasakojama, kaip užauga mistiškai didelė pupa, kuria visi karstosi, lipa, bet viršūnę pasiekia tik šeimininkai. Kai jie nesugeba pasidalinti pirmosios subrendusios ankšties septynių pupų, Dievas juos nutrenkia į žemę, palydėdamas žaibais ir griausmais, nukerta pupą ir duoda suprasti, kad savanaudiškumas žudo, kad neverta pyktis, o buvimas drauge santaikoje ir gyvybė yra svarbesni. Už šią nuovoką vyras ir moteris Aukščiausiojo apdovanojami trimis vaikeliais kaip pupomis.
Novelėje „Močiutė grybaučiutė” rasite atsakymų, kas tie grybai, kuo ypatingas jų pasaulis, kaip juos rinkti. Veriasi vaikystės laikų vizija – kai močiutė vaiką pažindino su grybų karalija, mokė grybavimo paslapčių ir valios, kantrybės: „Dukrela, tu turi dvi kojas, o grybukas tik vieną, gal nori, kad jis pas tave atšokuotų?“, gyvenimiškos patirties: „Grybai renkasi žmones, o ne mes juos. Susirinksite tik tuos, kurie skirti Jums.“
Virgina Šukytė–Genienė ir jos vyras Arvydas Genys
Pasakojimas „Didžiausias laimikis” apie žvejybą, jos paslaptis, žuvų pasaulio įvairovę, jo svarbiausia mintis – „Žvejai laimikį matuoja ne kilogramais, o emocijomis.”
Kūrinėlis „Slaptieji mano prisiminimai”– tai sovietinės realybės paveikslas, nukeliantis į dramatišką kolūkių steigimą, kai buvo nacionalizuojama žemė ir visas turtas, kai tarsi iš Pandoros skrynios išsiveržė visos ydos: vagystės, arba grobstymas, girtavimas, kai visi viską vogė, net laiką, ir tai laikė norma: ”Vogti iš vagių ne nuodėmė” (tėvo žodžiai), kai ne visų ausį pasiekdavo kontrargumentas: „Na ir kas, kad niekas nemato, bet Dievas mato.”
Apsakymas „Atsitolink nelaboji” apie titanišką jaunos moters, mylinčios žmonos, motinos, kovą su lemtimi, su vyro liga ir jos pergalę, kuria netikėjo nė vienas gydytojas.
Daugumoje novelių pasakojama trečiuoju asmeniu, visažinis pasakotojas tarsi iš šalies, tarsi pasislėpęs stebi veikėjus, jų poelgius, žino apie juos viską, nuspėja mintis. O novelėje „Degtukai”– kalbama „aš” vardu, veikėjas susitapatina su pasakotoju. Tai pasakojimas apie senelio Antano namuose susikaupusių daiktų gausą ir degtukus, kurie išgelbėjo seneliui gyvybę, išgąsdino mamą, kai užsidegė staltiesė, tapo vaiko žaidimų objektu, konflikto su bendraamžiais ir keršto priežastimi. Joje ginamas neįprastas pomėgis kolekcionuoti degtukų dėžutes.
„Šunų močia” – istorija apie žmogaus ir šuns ryšį, o „Žiurkytė” – apie fobiją žiurkėms, kai nedidelė žiurkytė išgąsdina pulką viešbučio svečių. Pasakojimo „Mano puikiosios galvos” veiksmas vyksta kirpykloje, tai tarsi kirpėjos monologas apie visus sutiktus klientus, jų pomėgius, elgesį ir plaukus, apie jos pačios jausenas ir pastebėjimus.
Pati meniškiausia, vientiso konflikto, stiprios veiksmo įtampos yra novelė „Negrįžk daugiau niekada”. Joje veriasi visa vienišo žmogaus gyvenimo drama dėl susikurtų stereotipų, baimių atvirai pasakyti, ką jauti, ko nori, ką galvoji. Veiksmas vyksta tuo laiku, kai dar nebuvo telefonų – tik gyvas ryšys. Fabula užsimezga, kai suskamba durų skambutis – o jų akutėje JIS. Tada Jai kyla apmaudas, kodėl Jis privertė Ją tiek ilgai laukti (personažai be vardų, nes situacija tinkanti daugumai). Iš detalių klijuojamas išorinis Jo ir Jos portretas: veidas, plaukai, rūbai, siluetas. Jai kyla mintis – trenkti į „snukį” ir nustumti Jį nuo laiptų. Tada vėl atsimenama apie ilgą laukimą, jo veido detales: akis, lūpas. Priekaištaujama sau, kad negali pamiršti. Svarstoma: „Gal nebereikia pradėti?”. Nuoskaudos proveržis: „Laukiu tavęs metus – pakvarpsok ir tu – laiptinė irgi stogas”. Kelias sekundes mintijama, kur tu buvai, ką veikei, kiek čia pabūsi? Greitai mintį pakeičia veiksmas – „reikia apsitvarkyti”, bet pristabdo vidinio balso priekaištas – „Ko gražiniesi, kvaiša, atidaryk ir išdrožk visą tiesą – pavargau Tavęs laukti”, bet vidinis „aš” sutramdo: „Tau Jo reikia, nieko geresnio neturi.” Skuba ir dėmesys nukreiptas ne į jį, esantį už durų, bet į šiuo momentu nereikšmingas buities detales ir savo ego: „…palūkėk – sutvarkysiu prieškambarį”. Akimirksnį svajojama apie būsimą beprotišką laiką ir išvykas… Prisimenama apie vakarojimą prie kapinių tvoros. Į realybę sugrąžina maloni iš praeities potyrio kylanti mintis: „…žinau – Jis turi man lauktuvių” ir… netikėta atomazga – laiptinė tuščia, Ji lekia į kiemą, ten tik vėjas ir lietus… ”Viskas velniop – velniop ir tu, nemokantis laukti, negrįžk daugiau niekada.” Novelės veiksmas trunka tik kelias minutes, o aprėpia kelerius metus. Jame svarbiausia jausmo būtis nuo džiaugsmo, ilgesio, svajonės iki nevilties ir skausmo, susijusio su Juo, periodiškai sugrįžtančiu, pamatytu pro durų akutę. Apie tokį pat stiprų jausmą Jam, apie begalinį pasiilgimą mylimo žmogaus, apie jaunos moters kintančias būsenas rašė ir neoromantikė Šatrijos Ragana vaizdelyje „Dėl ko tavęs čia nėra?”: „…kur tik einu dieną ar naktį, vasarą ir žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs!“ Tik impresionistiniame Šatrijos Raganos vaizdelyje moters drama nulemta išorinių aplinkybių ir tradicijų, o Virginijos Šukytės–Genienės novelėje dėl pačių personažų iškreiptų vidinių būsenų.
Novelė „Sunkaus ligonio slauga”– apie šeimos dramą. Antagonistas – meno žmogus, rašytojas, trokštantis pripažinimo ir įvertinimo, bet bevalis, ligonis, kovojantis su pikčiausiu priešu alkoholizmu. Novelės protagonistė – moteris, žmona, gyvenanti jau atskirai, bet jaučianti pareigą atsiliepti į vyro prašymą padėti jam. Jos vaidmuo šioje dramoje svarbiausias, o motyvas: „Juk mes palaiminti danguje”, bet už tai jai neatlyginama. Tai novelė apie pasiaukojimą, kančią, slaugymą ir išdavystę.
Novelės „Portretas” veiksmas vyksta dailininko dirbtuvėse, trunka kelias dienas po kelias valandas. Veiksmas užsimezga, kai motina nuveda dukrą į dailininko dirbtuves ir užsako jos gimtadieniui – portretą. Veiksmui būdingi netikėti posūkiai, įspūdinga pabaiga. Joje tik du personažai – pozuotoja ir pilvotas, žilstelėjęs juodabarzdis dailininkas, tapantis aštuoniolikmetės merginos portretą. Nenoriai priėmusi mamos mestą iššūkį, mergaitė mintyse dėkoja už gimtadienio dovaną. Ji pasiduoda ir menininko pasiūlymui – pozuoti aktui… „Nieko čia blogo”, – mąsto. Dailininkas – grubaus būdo – jo kalba ir elgesys šiurkštūs, jis pulsuoja pykčiu, nežabota aistra. Bučiuodamas jauną merginą tarsi pasisemia įkvėpimo, svaigina ją komplimentais: „Tu Moters absoliutas. Mūza. Ieva. Afroditė. Marija Magdalietė.” Atomazga netikėta – jo dirbtuvių durys visada užrakintos – ir žinia, kad jos nuogo kūno atvaizdas eksponuojamas parodoje. Veiksmas vyksta esamuoju laiku, mūsų dienomis.
Novelei „Gražus vakaras” būdingas netikėtumo efektas – pojūtis, kaip greitai dūžta svajonės. Tai pasakojimas apie studentų šeimą, turinčią didelių svajonių ir laukiančią stebuklo – kūdikėlio gimimo, bet viską pakeičia kelios aplinkybės – susidūrimas su švenčiančiais sesijos pabaigą fizikais ir su iškrypėliu, jo gaudynės, muštynės. Visus atvėsina Kamilės balsas: „Ką jūs darote, žvėrys? Penki prieš vieną.” Jaunos šeimos tragedija – persileidimas. … Kaip novelei ir būdinga – tolimesnis personažų likimas nežinomas, potekstė lieka skaitytojo apmąstymams.
Novelė „Skaudžioji mano meilė” apie atstumtuosius, užribio žmones, perėjusius pagalbinių mokyklų, internautų pragarus, kur lydėjo vien skaudi patirtis, pažeminimas, alkis, patyčios, muštynės, apgavystės, nuo kurių vaikas gynėsi bėgdamas iš vaikų namų. Su gerumu siejamos tik dvi mokytojos, kurios nemušdavo vaikų, nesukinėjo ausų, nepyko, nerėkė, parodydavo, pamokydavo, ramiai aiškino, padėdavo pasiūti ar numegzti. Tai pasakojimas apie vaikų, augusių vaiknamyje, susidūrusių su iškrypėliais „diedais, pedofilais, likimai. Apie šeimos atsakomybės ir jos stygio padarinius“.
„Gerai, kad sapnas” kūrinėlio realusis veiksmas vyksta namuose, o mistinis – suskilusios vaizduotės, menamas – psichiatrijos ligoninėje. Jame tik Ji – ligonė, ir Jis – gydytojas. Ji netekusi kūdikio (išprotėjimo priežastis), mananti, kad jos dukrytė danguje ir „Jai ten gerai”. Ji galvoja ir apie kitus dėl kontraceptikų prarastus vaikučius, jaučia kaltę, šaukiasi Dievo pagalbos: „Supilk mano ašaras į savo ąsotį”. Tai biblinis įvaizdis, reiškiantis, kad Dievas žino Jos verksmo priežastį ir Jai atmokės, nes rūpestingai renka visas jos ašaras, kol neliks sielvarto. Viskas praeina… Moterį persekioja dvasinis ir fizinis skausmas, tam ji priešinasi pabėgdama iš ligoninės ir tikėdama, kad Jos kūdikiams danguje gera.
„Vaikystės lobių skrynelė” nukelia į vaikystės žemę, giliai įsirėžusią į atmintį, kur pažįstami, brangūs ir mylimi žmonės, kur siūbuoja tėvo pasėti rugiai, kur stebuklingas oras, kur šviečia „vienkiemių kepurės”, kur miškas, ežerėlis, Nemunas ir baltas vieškelis, kur praeitis, esatis ir Amžinybė sustoja greta viena kitos.
Ir 24–osios novelės, ir knygos pavadinimai sutampa – „Kaip tėvas mirtį apgavo”. Ji apie pokario represijas ir bandymą sunaikinti dorą, dirbantį, Tėvynę mylintį žmogų, sunaikinti visa tautą ir jos atmintį. Kūrybiškai į autorės pasakojimą įpinta Tėvo byla P–16365, išsaugota Lietuvos ypatingajame archyve. Tėvas buvo išvežtas į Sibirą už dalyvavimą antitarybinėje nacionalinėje gaujoje – suprask – partizanų būryje. Gauja gali būti vilkų, šunų, be to, ji reiškia piktadarius, nenaudėlius. Jau toks įvardijimas reiškia laisvės gynėjų paniekinimą ir pažeminimą, kas labiau tiktų pačių stribų būriams įvardinti. Autorės tėvas pirmąsyk iš mirties nagų ištrūksta, kai neina tarnauti į rusų kariuomenę ir pasirenka mišką. Antrąkart – po stribų egzekucijos – atgavęs sąmonę ir pasveikęs. Trečią – enkavėdistų nepastebėtas slėptuvėje savo namuose po grindimis lieka gyvas. Ketvirtą – Karagandos lageryje, kai vieną dieną susirgo ir neišėjo į darbą, o kiti jo bičiuliai, kaliniai, visi žuvo leisdamiesi liftu į šachtą. Mirtį apgauti padėjo ir pats Dievas.
Šios knygos kalba vaizdinga, gyva, žodinga. Novelės įtraukios turiniu, jos skatina suklusti dėl nepatogių temų, įsigilinti į vertybių paiešką, jas permąstyti.
Atgal
.jpg)
.jpg)
