KULTŪRA
07.12. Skaitau Joną Srielkūną
Jonas Staliulionis
Poetą Joną Strielkūną perskaičiau ištisai visą: nuo „Raudonų šermukšnių“ iki „Ligi dvylikos“, berods dešimt knygelių.Ir ne po kartą, ir ne po du... Mat, į sodo namelio langus barbenant įkyriam lietui, išsitraukdavau iš lentynos tai vieną, tai kitą Jono knygelę, susirasdavau tik man suprantamu ženklu pažymėtą eilėraštį, pabrauktą eilutę ir garsiai posmelį po posmelio skaitydavau, kol žodžiai imdavo kibirkščiuoti... O rytais, vaikštinėdamas cementuotais sodo takeliais, kaip maldos žodžius šnabždėdavau:
Ir kas galvojo, kad užgims Čiurlionis
Po šiaurišku apnikusiu dangum?
Ir taip po keliolika kartų perskaičiau visas poeto knygeles, nepraleidau nė vienos eilutės, nei vieno posmelio. Be to, pavėsinėje dar pasimėgavau ir abiem „Lyrikos“ tomais, ir Irenos Slavinskaitės monografija „Jono Strielkūno kūryba“.
Garsiai skaityti poeziją įpratau dar ankstyvoje vaikystėje, partizaninio karo metais. Mat, kai vakarais mama uždegdavo po balkiu kabančią žibalinę lempą, atsiversdavau ant aukšto surastą Smetonos laikų skaitymų vadovėlį ir pildavau. Skaitant su patriotiniu patosu parašytas eiles:
Ranka mus spaudžia geležinė,
Krūtinę apkala ledais,
Uždekim meile sau krūtinę,
Į kovą stokim milžinais. –
Net šiurpuliukai nubėgdavo per nugarą. Saičiau ir žinojau kieno geležinė ranka mus spaudžia, o nuo to žinojimo dar labiau lakstydavo šurpuliukai.
Iš tikrųjų poetas Jonas Strielkūnas man prasidėjo Užbaikalėje ant Selengos krantų, kai laiškus į rekrūtus rašiusi mergina iš Stakliškių atsiuntė 1966 metų „Poezijos pavasarį“. Ir dabar, galvodamas apie tuos tolimus, užmarštin nugrimzdusius laikus, prisimenu mūsų įžymaus dailininko Stasio Krasausko talentingai patupdytą poezijos paukštę ir dailiu merginos braižu užrašytus šiltus palinkėjimus: „Jonai, prisimink mano mažą kambarėlį miestelyje ir, kaip mūsų gimnazistiškais laikais, pasimėgauk naujausia lietuvių poezija“. O kai iš knygos iškrito Guostelės krantų žiedelis, net širdis ėmė smarkiau plakti. Taip kadaise tame mažame kambarėlyje už iki pusės balta perkeline užuolaida pridengto lango mūsų gimnazistiškais metais nuolat skambėdavo P.Širvio, Just. Marcinkevičiaus, J. Degutytės, V. Palčinskaitės eilėraščiai. Po naktinių vairavimo pratybų ant savo spintelės, pamatęs naują „Poezijos pavasarį“, nustebau. Atrodo dar visai neseniai skaičiau pirmąjį. O ir šią naktį, apsukęs ratą tankodrome, su Berlyną šturmavusiu tanku T-34, atsisėdau prie laužo ir deklamavau J.Degutytę:
Tu ant gaublio mažas lopinėlis,
Žalgirio šarvų plieninis žvynas,
Pirčiupio liepsnos ir kraujo gūsis,
Ežerų dangaus lašelis žydras.
Už tokią mielą dovaną aš irgi stengdavausi atsidėkoti. Į laiškus įpindavau labiausiai patikusį Afanasijaus Feto posmelį:
И не забыть мне лип старинных
В саду приветливом твоем,
Твоих ресниц и взоров длинных,
И глаз, играющих огнем.
Mat užbaikalėje jau nuo pirmų rekrūto dienų įnikau į A. Feto poeziją. Nors, matuodamasis karinę uniformą, tokio poeto net vardo nežinojau. Šią trumpą pavardę įsidėmėjau pirmomis rekrūto dienomis skaitydamas V. Šklovskio „Levą Tolstojų“.Mat „Karo ir taikos“ autorius buvo geras poeto A. Feto draugas. Tad, nunešęs į divizijos biblioteką perskaitytą knygą, susiradau ir A. Fetą. Ir nuo to laiko talentingai parašyta jo lyrika įstrigo širdin. Sargyboje, vaikščiodamas su automatu ant peties apie spygliuota viela aptvertą karinį sandėlį, atmintinai mokiausi jo eiles:
Я долго стоял неподвижно,
В далёкие звезды глядясь, -
Меж теми звездами и мною
Какая то свяь родилась.
Įsijautęs deklamavau tas mielas eilutes, o prie sargybos bokštelio sustoję kedrai ir pušys atkartodavo mano žodžius. Tolimų žvaigždžių šviesa ir skambios poeto eilutės kaitino sielą. Gamtos ir poezijos prieglobstyje nors trumpai valandėlei užsimiršdavau, kad esu prievarta išvarytas į okupantų kariuomenę, kad iki Lietuvos aštuoni tūkstančiai kilometrų, o dembelis tik po dviejų su puse metų. Atmintinai išmokęs tuos posmelius, iš kailinių kišenės išsitraukdavau kitą lapelį. A. Fetas matyt patiko ir mano mėgstamiausiam poetui Jonui Strielkūnui, nes išvertęs puoštą eilių, sudėjo į knygą ir išleido.
Rekrūtuose mėgavausi įvairiais poetais. Būdavo po vairavimo pratybų, tepalo ir saliarkos prisigėrusioimis rankomis iš spintelės išsitraukdavau tai S. Jesenino, tai A.Achmatovos, tai M. Cvetajevos eilėraščius ir skaitydavau. O paskui iš divizijos bibliotekos gautą M. Cvetajevos tomelį kelis mėnesius vežiojausi tanke po Buriatijos stepes ir trumpomis atokvėpio valandėlėmis prisėsdavau Selengos pakrantėje prie didžiulės uolos ir mokydavausi atmintinai:
Маим стихам, написаным так рано,
Что и не знала я, что я - поэт,
Моим стихам как дрогаценным винам
Настанет свой черед.
Žinoma, neužmiršau ir lietuviško Jesenino Pauliaus Širvio, kurio poezija labai artima mano prigimčiai. Iš tik ką atsiųsto „Poezijos pavasario“ skaičiau ir skaičiau:
Kliedėjo pašautas kareivis,
Prigludęs prie šalto akmens:
–Atneški atneški mergaite,
Nors vieną lašelį vandens.
–Mergaite, vis vien kas bebūtum–
Ateik, pažiūrėk į akis,
Suvilgyk sukepusias lūpas,
Šiąnakt jos „sudie“ pasakys.
Paskutinę rekrūtų vasarą „Poezijos pavasariuose“ žymėjausi Just.Marcinkevičiaus, P.Širvio, J. Degutytės, M. Martinančio, V. Palčinskaitės, S. Gedos, J. Stielkūno ir kitų poetų eiles, kurias ruošiausi skaityti važiuodamas namo pro Baikalą. Deja, skaityti neteko.
Dabar net gėda prisipažinti, kad abudu „Poezijos pavasariai“ su dailiu merginos braižu užrašytais sentimentais , „Pergalės“ žurnalai ir dar keletas iš Lietuvos atsiųstų knygų –visa rekrūtuose sukaupta biblioteka –netilpo į mano dembelską lagaminą ir liko dar carų laikais statytose raudonų plytų kareivinėse Kiachtos miestelyje.
Iš Nemuno krašto į Užbaikalę atskridę „Poezijos pavasariai“ mums, keliolikai Lietuvos rekrūtų, paliko neišdildomą įspūdį. Atmintin visam gyvenimui įsirėžė mienesėti buriatų vasaros vakarai su lietuvių poezija. Mergina, atsiuntusi į rekrūtus „Poezijos pavasarį“, gerai žinojo mano pomėgį eiliuotam žodžiui. Mat nuo 1961 metų rudens jos mažame kambarėlyje už ligi pusės balta perkeline užuolaida pridengto lango, megaudovomės Chručiovo „atšilimo“ metais pasirodžiusią Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės poezija. Naujausi jaunųjų poetų eilėraščiai buvo tokie mieli ir šilti, nė kiek nepanašūs į septynmetėje „iškaltas“ stalininių poetų „medines“ eiles. Ir mes, gimnazistai, pamiršę neparuoštas pamokas, tiesiog mėgaudavomės tokia miela poezija. Ruošdamiesi klasės ir mokyklos reiškiojo skaitymo konkursams, vienas kitam garsiai skaitydavome pasirinktus eilėraščius. Paskui dalindavomės patarimais, pamokymais, pastabomis. Ar tos pratybos pakėlė mūsų kaip skaitovų lygį nežinau, bet meilę poezijai įpūtė. Ir dabar, kai prisiminimai nuneša į brukavotą Stakliškių miestelį, atsimušęs nuo stiklo sublikčioja saulės zuikutis ir atplaukia P. Širvio posmelis:
Iš visur aš matau šitą langą.
Užsimerkiu – sužiūra jinai.
Ten matau aš nuskendusį dangų
Ir save, nuskandintą tenai.
J.Strielkūno posmai kirbėjo į tėvynę grįžtančio rekrūto mintyse ir, žiūrėdamas į rugsėjo saulėje spindintį Baikalą, deklamavau:
...Ir lieka žmonės, knygos, gėlės, indai
Su pirštų antspaudais, kurių niekas neieškos.
Tyli šviesa laimingą naktį sklinda
Pasauly be pradžios ir pabaigos.
Toje šviesoj tik vienas, kitas daiktas.
Lyg koks archeologo radinys
Primins tai, kas mylėta ir kas keikta
Ir kas taip pat be abejo išnyks.
Prisiminiau ir Vlado Šimkaus, atvedusio Joną į literatūrą, įžangos žodelį: „Panevėžyje pradėjo plisti gražūs eilėraščiai. Juos parašė Jonas Strielkūnas. Parašė nuošaliai, nepraktiškai, nedėdamas į save didelių vilčių... Tiesiog jautė poezijai lyg silpnybę, lyg pašaukimą. Linkiu skaitytojams dar vieno gero poeto“.
Vlado Šimkaus linkėjimai išsipildė su kaupu, nes anot Antano Miškinio poetų pranašystės visada išsipildo.
Žiūrėdamas į didelio ežero vandenis iš atminties pabėriau dar vieną, kitą eilėraštį, bet daugiau neprisiminiau ir pasidarė apmaudu dėl kareivinėse likusių knygų. Galėjau juk nusipirkti didesnį lagaminą, bet...
Bet Kauno „Raidės“ spaustuvėje jau sukosi 1966 metais debiutuojančių rašytojų „Pirmoji knyga“.
Po rekrūtų, vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, centriniame knygyne pamačiau 1966 metų debiutantų „Pirmąją knygą“ su Jonu Strielkūnu. Čiupau ir parsinešiau į „Tauro“ bendrabutį ir dar tą patį vakarą po du kartus perskaičiau visą ploną, raudonais viršeliais knygelę. Ir pasikandau vieną posmelį:
Ta šalis, kurioj negyvenai,
Bet kurios tau reikia baisiai,
Ta šalis, kurion kasdien eini
Ir kurion tu niekad nenueisi.
Įsikaliau į galvą ir vaikštinėdamas nuolat kartojau. Deklamuodavau leisdamasis nuo kalno iš „Tauro“ bendrabučio į universitetą, šnabždėdavau eidamas pro Centrinį knygyną...
Jono Strielkūno knygelė „Raudoni šermukšniai“ buvo pati ploniausia 1966 metų debiutantų aplanke ir pati pigiausia –tik dvylika kapeikų, bet neprasčiausia. Sudomino ir kiti autoriai. Pirmiausia– Saulius Šaltenis, su kuriuo 1963 metais įstojau universitetą studijuoti lituanistikos. Be je, po metų Saulių irgi išvežė į „nesokrušimaja i legendarnaja“ gretas. Tada daug studentų paėmė į okupacinę kariuomenę, Vien iš mūsų kurso – šešis. O rekrūtuose sutikau dar keliolika studentų. Nesinorėjo mums uoliai tarnauti okupantui. Jau priimdamas priesaiką supratau, kad negalėsiu būti pavyzdingu kareiviu ir nesistengiau. Sunku buvo mums, okupuotų kraštų jaunuoliams, tarnauti valstybei, prarijusiai Lietuvą ir kitas nepriklausomas šalis. Tarnyba okupantui kėlė pasišlykštėjimą,
Ir dabar, kai tik paimu į rankas J, Strielkūno „Raudonus šermukšnius“ prisimenu rašytoją Romualdą Granauską: „Iš pirmos Jono knygos žiūri ir žiūri mergaitė mėlynom akim. Iš dangaus žiūri, iš po žemių, iš mėlynų žiedų, iš visų rašymų ir skaitymų. Dar sunkiau būtų, jei visą gyvenimą į mus nežiūtėtų mylėtų mergaičių akys. Tik mūsų akis ar jos mato?. Gal nemato, o gal mato ne mūsų“.
Atgal
