KULTŪRA
07.12. Janina Survilaitė: „Atstumtoji išeivijos karta“
Pasaulio Lietuvių bendruomenės valdybos (p.D. Henkė) kultūros komisijos (p. J. Caspersen) sukurtas katalogas „Egzodika arba Pasauliolietuvių rašytojų antologija“, Lietuvių Fondo lėšomis išleistas 2019-jų gegužyje išėjoprimityvus lyg neatsakingai neprofesionaliai nuaustas pasityčiojimas iš 50-tyje metų pasaulinėje literatūroje įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos pasaulinio lygio Rašytojų- Tautos autoritetų.
Janina Survilaitė
Knygoje „Eduardas Mieželaitis…“(2019) apie išeivijos rašytojus tam tikras išvadas pateikia ir E. Baliutytė-Riliškienė. Kalbėdama apie aktyviausią sovietinio režimo redaktorių E. Mieželaitį, giliais sovietinio režimo laikais išdrįsusį sąžiningai pareikštisavo nuomonę dėl keliamos politinės kompanijos (1958) prieš Aistį ir Brazdžionį, ji cituoja: „…Lėkštais straipsniais čia nepasieksime nieko… Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai..“(p. 62.) Nesvarbu, kokia jų ideologija…)
Apie nuo sovietų sunaikinimo pabėgusius talentingiguosius visame pasaulyje pripažintus lietuvių Rašytojus poetas M. Martinaitis visada atsiliepdavo kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, išskirtinio tautinio savitumo bei meninės išraiškos spalvų menininkus.
S. Gedos prisiminimuose skaitėme įdomų faktą, kaip 1949-05-13 tarybinės Lietuvos komunistų partijos suvažîavime E. Mieželaitis svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada mokėsi iš Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio ir kt .,nes jie gerai žinojo prancūzų: Verlaino. Baudelaire, Mallarme, Paul Valery kūrybą...
Profesorius J. Eretas pirmais pokario dešimtmečiais skaitydamas paskaitas karo pabėgėliams įvairiuose Vakarų Europos šalyse pabrėždavo, kad įgimtas rašytojo talentas svetimybėse nepražūna, o tik labiau sustiprėja. „ Dienai parašyti reikia rašalo, o parašyti šimtmečiams reikia ašarų“,- sakydavo jis.
Pasaulio lietuvių bendruomenė. 2018 m. foto Robertas Dačkus
Taigi, karo pabėgėlių nevilties ašaros jų valią pavertė plienu (pagal S. Zweigą) ir talentingieji mūsų Tautos rašytojai ėmėsi gelbėti iškilųjį jau prieškaryje pasiektą Tautos literatūrinį kraitį, nes matė, kad okupuotoje Lietuvoje likusiems okupantų ideologijos grandinėse, niekas neleis.
Jau pirmais prieškario Lietuvos dešimtmečiais buvo susikurti teisingi lietuvių tautinės literatūros pagrindai, kurie toliau galėjo būti plėtojami tik emigracijoje. „Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…“- rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami lituanistiniam išeivijos švietimui reikalingą „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950). Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko projektą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963) .
Prisiminkime porą ryškių paralelių tarp pokario laikų ir šių dienų:
Tik nugriaudėjus paskutinėms II-jo pasaulinio karo salvėms pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė A. Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“ (1946). Jo pastangoms tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“. Jame 72 lietuvių autorių poezijos ir prozos kūriniai.
(Toliau kasmet pasirodė lietuvių autorių kūriniai: 1946 A. Škėmos „Sveimame krašte“;1946 M. Katiliškio“Feljetonai“;1946 J Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“; 1947 L. Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“;1948 P. Andriušio “Siela lagamine“;1949(JAV) N. Mazalaitės „Apversta valtis“… Visiems šiems autoriams1950m. paskirtos premijos…)
O kokiais „pasiekimais“ po 30-ties atgimusios Lietuvos metų šiandien mus siekia pamaitinti dabartinė PLB valdyba su savo projektu: nauju katalogu „Egzodika. Pasaulio lietuvių rašytojų antologija“ (2019)?
„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5-6 dešimtmečius iki šių dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus skirtumus (pvz., V. Bogutaitė gm. 1934, o M. Black gm. 1982) Traukinyje susodinti 35 skaitytojams nieko nesakantys (išskyrus tik kelis) vardai ir veidai. Niekam nesuprantama, kad LR Rašytojų sąjungos taryba, kelianti labai aukštus reikalavimus stojantiems į Lietuvos rašytojų sąjungą, leidžia PLB-nei peržengti visus savo įgaliojimus, ir iš tikrųjų „jokį rašytoją“ paskelbti Pasauliniu Lietuvos rašytoju.
„Egzodikoje“ šokiruoja ir tai kad leidinį finansuoja Lietuvių Fondas. Tas pats Fondas, kurį visai kitokiems tikslams įkūrė senoji išeivijos karta…
Tik ką Lietuvoje buvo išleista Lietuvos istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus JUOZO SKIRIAUS knyga „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 m.”. Vienas žinomiausių išeivijos tyrinėtojų Lietuvoje pabandė šiame solidžiame leidinyje apžvelgti, kokius darbus per šimtmetį vardan tos Lietuvos nuveikė už Atlanto gyvenantys (norintiems plačiau susipažinti- atraipsnis 2019 birželio mėn „Bernardinuose“).
Taigi, Lietuvos Fondo administracijai prieš skiriant lėšas „Egzodikai“ reikėjo susilaikyti nuo išlaidavimo paremti dar vieną visai neprinokusią temą, ir ateityje būti labai atsargiems stebint kokį netikrą zuikį PLB valdyba dar sugalvos paleisti iš po savo raudonos skrybėlės!!!“
Dabartinio lietuviško pasaulio piliečiai jau esame prisižiūrėję PLB valdybos organizuojamų DAILININKŲ parodų be diplomuotų dailininkų, MENINĖS FOTOGRAFIJOS parodų be diplomuotų foto meistrų ir t.t. Norintiems kiekviename žingsnyje prisiminti ir puoselėti a.a. dr. B. Nainio ar a.a. dr. V. Kamanto, senųjų išeivijos grandų – buv. PLB valdybų pirmininkų-idėjas dabartinės PLB valdybos žemumos jau seniai gerklėje stringa…
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos „valstiečių“ seimas pirmasis pastebėjo PLB valdyboje veikiančias negeroves ir nustojo plukdyti šimtatūkstantines Lietuvos biudžeto lėšas panašiems PLB valdybos „projektams“ remti, o Lietuvos rinkėjas, paklusęs LR Konstitucijai, nebalsavo už dvigubą pilietybę, nes pamatė, kad emigrantų gretose kažkas tikrai negerai su Lietuvos piliečiui keliamomispareigomis.
Taigi, tarp pokario lietuviškos išeivijos atliktų tautinės kultūros darbų ir dabartinių emigrantų siekių nepelnytai užsitarnauti sau vietą bendrojoje Lietuvos istorijoje didžiulė praraja, kuri be Tėvynės Lietuvos atsakingų institucijų griežto įsikišimo dar ilgai pati neužges.
Gaila.
Atgal
