KULTŪRA
07.05. Atlaidai Čedasuose, džiaugsmas širdyje ir projektas Pasaulio lietuvių metams
Reda Kiselytė
Kartais žmogaus viduje mintys tyli. Jos tūno ir nenori išeiti į viešumą. Kaip Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio technologijų mokytojo Virginijaus Maurico, suguldytos pagamintoje knygoje. Prasmingas tylėjimas... Taip įvyko ir šį kartą. Kelias dienas negalėjau suguldyti minčių į straipsnį. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus narės tebesidžiaugia praėjusia švente Čedasuose. Dabar sugrįžta atpildas už dalyvavimą renginyje, šilti ir nuoširdūs elektroniniai laiškai, žmonių palinkėjimai, klebono Virginijaus padėka rajoninėje spaudoje, prisidėjusiems prie prasmingos šventės... Visa tai šildo sielą. Atmintyje išliko gražūs prisiminimai.
Į Čedasų bažnyčią (Rokiškio r.) skubėjo žmonės. Jie šnekučiavosi, lankė artimųjų kapus. Tą sekmadienį vyko Šv. apaštalų Petro ir Povilo tituliniai atlaidai. Iš žmonių veidų dvelkė pakili nuotaika, tvyrojo dvasinė ramybė.
Šv. Mišias aukojo Troškūnų Švč. Trejybės parapijos ( Anykščių r.) kunigas Aurelijus Simonaitis ir jose dalyvavo Kazliškio Švč. Mergelės Marijos ( Rokiškio r.) klebonas kun. Povilas Juozėnas, giesmėmis atlaidus praturtino Rokiškio Šv. Mato evangelisto parapijos Sumos choro giesmininkai ( vadovas, vargonininkas Justinas Šapola).
Redos Kiselytės nuotr. Virginijaus Maurico „Knyga“
Osvaldo Papaurėlio nuotr.( kairėje Gražina Pitrėnienė, klebonas kun. Virginijus Šimukėnas, Vida Papaurėlienė, Reda Kiselytė, Jolanta Juodinytė ir Jolanta Augulienė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariai bendradarbiauja su klebonu kun. Virginijumi Šimukėnu, leidžiant trijų parapijų (Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio; Rokiškio r.) laikraštuką „Liepsnelė.“ Leidinyje spausdinama kūrėjų poezija, esė, miniatiūros.
Šiais metais LKRS Rokiškio nariai įgyvendina projektą „Lietuva mano širdyje“, skirtą Pasaulio lietuvių metams. Projekto gijos nusitiesė ir į Čedasus. Kūrybinės organizacijos narės po titulinių atlaidų skaitė savo kūrybą apie Lietuvą, laiką, meilę gimtąjį kraštą, tėvų namus. Literatė Gražina Pitrėnienė literatūrinius skaitymus paįvairino aukštaitiška tarme. Iš Čedasų krašto kilusi pedagogė, LKRS Rokiškio skyriaus narė Jolanta Augulienė šiais metais švenčia prasmingą gyvenimo sukaktį. Ją gražaus jubiliejaus proga sveikino klebonas kun. V. Šimukėnas, Čedasų bendruomenės narė Gražina Švanienė, LKRS Rokiškio skyriaus nariai. Klebonas kun. V. Šimukėnas literatėms padovanojo po baltą kaip sniegas angeliuką. Tų baltų angelų dvasia tikriausiai gyvena Gražinos ir Gintaro Švanių širdyse, nes jie labai geranoriškai savo darbais prisidėjo, kad šventė bažnyčioje praeitų kuo prasmingiau. G. Švanys šiuo metu yra Čedasų bendruomenės pirmininkas. Nuo tokių žmonių veiklų ir entuziazmo gyventi vietiniams žmonėms lengviau, šviesiau, prasmingiau... Straipsnio autorė visiems perdavė linkėjimus nuo kadenciją baigusio mero Antano Vagonio, gero LKRS Rokiškio skyriaus narių bičiulio, tuo metu viešėjusio Lenkijoje ir dalyvavusio Liublino aikštėje Unijos pasirašymo šventėje „Nuo Unijos iki Europos sąjungos“, o kadenciją baigęs vicemeras Egidijus Vilimas, dėkojo literatėms ir kvietė liepos mėnesį apsilankyti jo sodyboje ir dalyvauti jau antrus metus organizuojamuose literatūriniuose skaitymuose. Straipsnio autorė pabaigoje renginio norėjo susirinkusiems paįvairinti nuotaiką, paskaitydama šios sąjungos gero bičiulio, rašytojo, žurnalisto Jono Laurinavičiaus aforizmų iš jo populiariųjų „Brūkštelėjimų“. Karšta vasara kūrėjams tikriausiai padovanos dar daug naujų literatūrinių tekstų, o skaitytojams siunčiame pluoštelį LKRS Rokiškio skyriaus narių kūrybos. Tai projekto „Lietuva mano širdyje“ tęsinys.
Jolanta Augulienė
Žydėjimas
Ėjau ištiesusi rankas į priekį,
Norėjau vyšnios žiedlapį pagaut.
Norėjos trapų grožį palytėti
Ir jo dalelę pasiimti sau.
Bet žiedas kaip drugelis nuplasnojo.
Išnyko, nebeliko grožio to,
Apie kurį visus metus svajojau,
Kuris sušildo sielą vienumoj.
Belieka tik gražus prisiminimas,
Kaip glostė veidą žiedas nuostabus,
Kuris man pakuždėjo keistą žinią:
Žydėjimas... Jis trumpas, bet puikus.
Kol mylim, kol gerumą žemei nešam,
Tol tęsias mūs žydėjimas dienų.
Tad reikia saugoti širdy gerumo lašą,
Kad neišnyktume kaip žiedlapiai žiedų.
Jolanta Juodinytė
Ieškau žodžio pavadint laukimui
prie kelio tolyn,
prie akmenio savo vaikystės,
prie iškirsto sodo,
prie kenčiančio guolio...
Ieškau žodžio pavadint laikui
per naktį bemiegę,
per skabantį lietų,
per ramų saulėlydį,
per šventę – ar džiaugsmo,
ar liūdesio.
Ieškau vardo savo pasauliui
su ašara ant blakstienų,
su pasaka lūpose,
su viltimi ir prakeiksmu
su kasdiene būtim.
Ieškau vardo prasmės savo žodžiuose,
savo dienose
savo tikėjime
ir nevilty.
Vida Papaurėlienė
Aukštaičių kraštas
(tekstas dainai)
1.Žemėj gimtoj pakilk, daina,
Skambėk, aidėk tėvų kalba.
Išauk, žydėk, plasnok šviesi,
Krašte aukštaičių tu esi.
Priedainis
Pinkim vainiką mes iš dainų,
Iš margo rašto pievų žiedų.
Ligi versmės, ligi širdies
Aukštaičių žemė sužydės.
2.Šviesūs veidai tėvų šalies.
Mūsų namai žemėj gimtoj.
Plasnok, nuskrisk toli, toli,
Džiaugsmą pasėk, skausmą atspėk.
3.Erdvėj gimtoj saulės tiek daug,
Tiek artimų, brangių žmonių.
Plasnok, daina, žydėk, klestėk,
Aukštaičių kraštą puoški, skambėk.
Vytautas Gasiūnas
Lietuviškas žodis
Dar susėskim kartu
Ant gimtosios žemės ratu.
Ir iš knygos aruodo
Skaitykime žodžius paguodos.
Jie atgims feniksu.
Jie nušvis deimantu.
Jie pakils aukštybėn.
Ir gyvuos amžinybėj.
Gojelis
Nežinau, kas sodino medelį.
Kam dėkoti už liepų gojelį.
Čia geriu liepžiedžių vyną,
Kuris jausmus gaivina, gaivina.
Gražina Pitrėnienė
Taka upe Kriauna, ajerais apipinta.
Be tavįs gula vakaras, be tavįs rytas švinta.
Keip šapus prisminimus neša undenys sriaunūs.
Abrazdėlius vaikystes undenėlis nuplauna.
Tu pre upes jauna, undenin insibridus,
Kultuve tava runkaj, vos saulalai prašvitus.
Vis velėji, velėji mūsų purvinus ryzus.
Nasunki ta našta, vis šypsaisi pargrįžus.
Ir matau preš akis tava žalių suknelų,
Tava pedom išmintų takų ligi namelių.
Stoviu vėl aš pre upes – dūšių sapuliai gelia.
Ti tik rūkas baltuoja – ne matulas skarela...
Danutė Mažeikienė
Dar pabūkim
Dar pabūkim čia, ant savo žemės,
Kvepiančios medum ir obuoliais.
Jos gerumą mes rieškučiom semiam,
Ji kantri ir viską mums atleis.
Dar pabūkim čia su savo meile.
Su širdies plazdėjimu tyliu.
su visais, kuriuos palikti gaila
Ir gimtos palaukės berželiu.
Su gyvenimu, kuris mums duotas.
Lengvas ar sunkus – ne tiek svarbu.
Nesuderintas. Nesuliniuotas.
Juodraštis su dryžiais pastabų.
Su senų žaizdų atsivėrimais.
Kančiose subrendusia tiesa.
Su likimo primestais žaidimais
Ir auka tikėjimo skalsia.
Su dangum, kurio visiems užtenka,
Jei nevengiame pakelt akių –
Atvira širdim kai tiesiam ranką,
Kai dainuojam Lietuvą sykiu.
Dar pabūkim čia, ant savo žemės.
Tos pačios, Kūrėjo mums skirtos.
Mūsų meilė mūsų laimę lemia,
Niekas kitas jos nepakartos.
Irena Varnienė
Dėl tavęs ir vėl išaušta rytas.
Žydi sodai, noksta obuoliai,
Tokios ryškios bobų vasaros
Ir spindi baltas šerkšnas,
Teka vandenys, miškai žaliuoja
Ir pražysta pievose žiedai...
Vien apie tave mus mintys sukas,
Grakščios ir spalvotos kaip drugiai.
Dėl tavęs čia plaka visos širdys,
Su tavim nuveikiami didūs darbai.
Jei tavęs nėra- nyku ir šalta.
Tamsios mintys užgožia šviesias...
Posmų tūkstančiai apie tave sukurta.
Gal stebuklas, meile, tu esi?
Reda Kiselytė
Kartais...
Kartais tuščias rėtis geriau už pilnutėlį grūdų...
Kartais vėjas malonesnis už kaitrią saulę...
Kartais tuštuma malonesnė už pilnatvę...
Kartais...
Saugau, branginu...
Čia pulsuoja pasaulio išmintis, jaukiose erdvėse gyvena knygos. Jos brangios savo turiniu, autentiškais autorių autografais. Čia Lietuvos aktorius, teatro režisierius Ferdinandas Jakšys suvaidino Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“.
Šiandien aktorius mums išdalino dalį savęs, dalį širdies šilumos, dalį vaižgantiškos dvasios. Dalį... Dar daug jos teks išdalinti kitiems.
Gautas vertybes saugau, branginu...
Atgal
