KULTŪRA
12.01. Diemedžiu ar dilgėle?
Alfredas Guščius
Kuo – diemedžiu ar dilgėle – žydi mums Salomėja Nėris? Drastiškai klausiu todėl, kad nuo pat 1931-ųjų metų ir skaitytojai, ir apskritai tautiečiai jos atžvilgiu skirstosi į priešininkus, užtarėjus ir neutraliuosius. Kurių daugiau? Pirmųjų gal ir mažiau, bet tarp jų daug įniršusių, piktų. Vienas jų – 1996 m. žurnalistinės Vinco Kudirkos premijos laureatas Bronys Raila, 1965 m. išspausdinęs didelę studiją apie Salomėją „Per lūžtantį ledą“ (Lietuvoje pakartota 1991 m. jo knygoje „Kodėl antraip?“) Studijos autorius įsitikinęs, jog Salomėjos Nėries padarytas nusikaltimas – moralinis ir juridinis tėvynės išdavimas – vertas pačios aukščiausios bausmės. Netgi norvegų rašytojas Knutas Hamsunas, kuris iš seno nekentė anglosaksų ir jų kultūros, simpatiškai atsiliepė apie hitlerinės „naujosios Europos“ idėją, už ką laisvųjų norvegų buvo apkaltintas moraline išdavyste. Bet ir jis nevažiavo į Berlyną „parvežti Hitlerio saulės“ ir neprašė panaikinti Norvegijos nepriklausomybės“. O būtent šitaip dėl Maskvos ir Stalino pasielgė Salomėja Bačinskaitė – Nėris...
Salomėja Nėris
1964 metais Čikagos laikraštyje „Draugas“ paskelbtas ir prelato (VLIK‘o pirmininko!) Mykolo Krupavičiaus straipsnis apie Salomėją Nėrį. Būtent toks kitas – krikščioniškas – požiūris ir užsiutino B. Railą, manantį, jog visokios „moliuskiškos“ nuolaidos, atjautos padeda tolydžio prarasti „visokių mūsų didžiųjų vertybių mastą“. Jos dabartinis rūstusis Salomėjos teisėjas 1931 metais buvo ištiesęs jai savo paties kairuoliškai „suterštą“ ranką ir pavedėjęs ją netrumpą kelio galiuką „per lūžtantį ledą“. Vadinasi, tam tikrą dėl sukimo į kairę dalį Bronys Raila privalo prisiimti ir patsai, aišku, jei nori atrodyti garbingas ir sąžiningas. Tauta, tėvynė, valstybė – visų pirma subjektyvioji tikrovė, o tik paskui – objektyvioji. Ne dievai ar angelai, mes, žmonės, gadinam ar keliam vieni kitų nuotaikas, laužom ar taisom vieni kitų gyvenimus. Ir Tėvynę mylime tuo stipriau, kuo daugiau turime brangių, mylimų žmonių.
***
Ne dvejus, kaip B. Raila, o 20 metų pažinojusi Salomėją, jos civilinės santuokos Paryžiuje liudininkė, bei stovėjusi kitais svarbiais gyvenimo momentais Petronėlė Orintaitė 1965 metais Čikagoje paskelbtuose atsiminimuose „Ką laumės lėmė“ (Lietuvoje išleisti 1992 m.) savo tyrinėjimo metodą grindžia tokia nuostata. P. Orintaitė, gilindamasi į Salomėjos Nėries charakterį, pasaulėžiūrą, poelgius, suranda daugiau plazdančių, efemeriškų jos savybių – impulsyvumą, instinktyvumą, naivumą, ir kur kas mažiau jų priešybių – tikslingumo, sąmoningumo, logiškumo, racionalumo. Jausminis-romantinis pradas ėmė viršų prieš loginį-konstruktyvųjį (neatsitiktinai iš matematikos ji gaudavo pataisas). Į visa tai atsižvelgusi, P. Orintaitė daro gilias įžvalgas apie Salomėją Nėrį: „Reali tikrovė jos kūdikiškam idealizmui visuomet darė blogą įspūdį. Ji naiviai visur ieškojo padangių idealo – visiškai tobulo žmogaus. Momento įspūdžiais gyvenančiai lyrikei, tikrovės nenutuokiančiai, turbūt rodėsi, kad krikščioniška linija per mažai radikali, per lėta žmonių vargams gydyti. Tad patikėjo išpūstais komunizmo propagandos žodžiais apie lygybę ir laisvę, apie pašalinimą išnaudojimo bei skurdo, apie žemėje rojaus sukūrimą. Ir taip ji dabar, atkakliai pasiryžusi, žengia ne į savo sritį, vaikiškai tikėdamasi tapti tikra „darbo klasės gynėja“. (Pabraukta mano - A. G.).
Argi Salomėja nežinojo, kokia sūraus prakaito kaina ji kiti Bačinskų vaikai buvo leidžiami į mokslus? Ar tai tėvas Simonas ir motina Uršulė – „darbo žmogaus išnaudotojai?“ P. Orintaitė įrodė, kad Salomėja apgaudinėjo save, bandydama prisijaukinti socializmą bei komunizmą. Iš prigimties ji buvo bajoriškų ir aristokratiškų polinkių, labiau nei jos kitos bendraamžės mėgo patogumus, patarnavimus. „Jos prigimčiai ir įpročiams - socializmas buvo sunkiai prilipinamas“, - teigia Petronėlė Orintaitė, o savo atsiminimus baigia šitaip: „Ir Salomėjos buities bei darbų slenksčiai, lūžiai ir klaidos, viršūnės ir prarajos – iš tolo žvelgiant regisi tartum kokio pikto likimo patyčių žaismas...“ (Pabraukta – A. G.)...
Ne smerkimo, bet supratimo ir atleidimo dvasia parašyta ir Viktoro Aleknos biografinė apysaka „Salomėja“. (Išleido „Dienovydžio“ leidykla). Teko dalyvauti ir apysakos aptarime Rašytojų sąjungos klube 1996 metais. Salomėjos Nėries bendraamžis ir kolega, bendravęs su ja Lietuvos mokytojų (kuriai keletą metų vadovavo) renginiuose, teatro istorikas Vytautas Maknys priekaištavo autoriui dėl politinio abejingumo ir dėl tautinės savigarbos stygiaus. Girdėjome B. Railos estetinės platformos besilaikančio intelektualo balsą. Tokių balsų yra ir daugiau, tačiau, kaip sakyta, laikas teka, ir aštriausius akmenis nugludina.
Viktoro Aleknos biografinės apysakos pamatas – poetės dienoraštis, laiškai, eilėraščiai, pokalbiai. Bet autorius savo paties komentarais nesitenkina – Salomėjos būdą, nuotykius, klystkelius leidžia apibūdinti ją pažinojusiems, kurių jau daug mirusių, bet dar esama ir gyvų. Šitaip sudurstytas pasakojimas margesnis, tačiau ir patikimesnis... Sekdamas Salomėjos gyvenimo faktus, įvykius, nenorom gali tapti fatalistu – dar paauglystėje ją jau aplankė juoda dvasinė krizė - („Ak, tuomet aš tokių iškentėjau, kokius tamsiausias pesimistas nežinojo. Ir tokių filosofijų pergalvojau, kokių joks dekadentas negalvojo“). Demoniškos jėgos draskė ją nuo pat jaunumės. Tokia skaudi savistaba ir dvasinė kančia – retai sutinkamas fenomenas, tuo labiau moterų kūrėjų pasaulyje. Lietuvoje ji turbūt – pirmoji jausmų ir aistrų ugnyje degančioji. (Pabraukta – A. G.). Dvasinės pusiausvyros ir atgaivos Salomėja bandė ieškoti religijos, bažnyčios prieglobstyje, vienu metu buvo užsidegusi stoti vienuolynan... V. Alekna gal pirmasis atvirai ir išsamiai atskleidęs siautulingą Salomėjos erotiką. O jau visas „romanas“, įgavęs skandalingą prieskonį, - pažintis ir meilė su katalikiškų organizacijų vadovu, profesoriumi ir šeimos tėvu Juozu Eretu. Ji ir myli, ir savęs nekenčia, o dienoraštyje atsiranda tokie įrašai: „Žmogus yra žmogus ir pasaulio viešpats tik tuomet, kai myli. Meilė ir kančia gaivina sielą taip, kaip rasa suvytusius žiedus. Be meilės gyvenimas tuščias ir beprasmis... Geriau numirti, negu jaunatvėj sparnų netekti“. (Pabraukta – A. G.). J. Eretas, matyt, tapo akstinu Salomėjos eilėraščiui „Be bažnyčios, be altorių“. Salomėjos Nėries likimas, pasukus jai dešinėn, būtų pakrypęs kur kas ramesne, sakykim, putiniška kūrybine vaga. Ir B. Raila, ir P. Orintaitė, ir V. Alekna teigia, kad Nėris pati pasibeldė į „Trečiojo fronto“ žurnalo duris. Ar tikrai buvo taip? Ar nebuvo vedlių, tarpininkų, parodžiusių tas duris ir padrąsinusių pasibelsti? Salomėjos slinkimas stalinistinio slibino gerklėn tik išoriškai atrodo nuoseklus, o vidujai jis pilnas atsitiktinumų, prieštaringumų. Salomėja turėjo daug draugų, tačiau likimas tikrai pagailėjo jai vieno tikro bičiulio, - Angelo Sargo – galėjusio įtaigiai jai pakuždėti, kuris kelias veda į Šventovę, o kuris į Pragarą...
Su meile ir kruopščiai parašytoje knygoje apstu detalių, pastabų, faktų, liudijančių apie Salomėjos Nėries, jau išgarsėjusios tarybinės poetės, paskutinįjį gyvenimo penkmetį. Šlovė tebuvo išorinė, ją kas dieną temdė iš po išorinio, glotnaus tarybinio gyvenimo fasado išlendantys tikrieji komunistinės sistemos dantys. Bet Salomėja dar kovotoja, ir 1941 metų vasario 15 d. Vilniuje užėjusi pas Sruogas, giriasi jai pažadėtuoju pasimatymu su Stalinu, kuriam pasakysianti, „kaip rusai skriaudžia Lietuvą“. Nieko, kaip deputatė, kaip garsi poetė, ji nepadarė nei Lietuvos, nei dėl į ją besikreipusių represuotojų šeimų artimųjų... Knygoje esama epizodų, kaip į Salomėją Nėrį kreipiasi tie artimieji, pavyzdžiui, Akvilina Šukienė dėl savo suimto vyro, pažįstamo rašytojo Jono Šukio, areštuoto Kūčių dieną. Ji rūpinosi savo vyru, kuris buvo parašęs disertaciją apie Romeną Rolaną. Archyvas buvo dingęs. Tačiau Salomėja negali jiems padėti. „– Prakeikimas!.. – viešniai išėjus, prakošė pro dantis Salomėja ir užsidarė miegamajame, ašaromis laistydama savo bejėgiškumą“.
Kai karui prasidėjus, traukėsi iš tėvynės, tai Zilupės miestelyje Nėris išgyveno tikrą pragarą, dar gyva. Ir J. Paleckis, ir K. Korsakas, M. Meškauskienė, ir J. Šimkus, ir kiti bėgliai gerokai lengviau pasiekė Maskvą. Kodėl Salomėja buvo lietuvių taip pažeminta bei pamiršta? Po atviromis bombomis, pametusi sūnelį, pasimetusi su vyru – Zilupėje pavaizduota ant pamišimo ribos... O vėliau Ufoje – ta tragikomiška santuoka su Piotru Veržbilovskiu?
***
...Dokumentinę apysaką „Salomėja“ parašė vos ne poetės kartos žmogus (Viktoras Alekna gimė 1915 metais), Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis, „Naujosios Romuvos“ darbuotojas (1935-1936) ir bendradarbis. Savo filologinį bei literatūrinį talentą Viktoras Alekna paskyrė Salomėjai Nėriai, sudarė jos poezijos dažnumų žodyną, parengė „Raštų“ tritomį, 1984, parašė išsamų jos gyvenimo ir kūrybos metraštį... O paskui ir Salomėjos, ir kitų „trečiafroninkų“ proteguota komunistinė santvarka skaudžiai pasielgė su juo pačiu – dvylikai metų (1945-1957 ) buvo „įkišusi“ į Vorkutos kalėjimą!
Gal Salomėja turėjo žinoti apie savo tautos tremtį, kai 1941 metais birželio 14 d. naktį buvo keli šimtai žmonių, - ištremti į Jakutiją, Trofimovsko salą Laptevų jūroje; trėmimai, konfiskavus turtą ir po to gyventojus suvarius į kolchozus, tęsėsi dar dešimtmetį. Ir Dalia Grinkevičiūtė, turėdama tiktai keturiolika metų, buvo ištremta į amžinojo pašalo žemę. Naujojoje Vilnioje jos tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibiro Gulagą, kur 1943 m. mirė badu. Grinkevičienė su abiem vaikais Juozu ir Dalia išgabenti į Trofimovską. Grįžusi Lietuvon, palaidojusi mamą 1950 m. gegužės 5 d. tėvo statyto namo rūsyje, už kurią laukė ilgi tremties metai už pabėgimą iš tremties, ir po daugelio metų parašiusi garsiąją knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išgarsinusią ir pačią Dalią Grinkevičiūtę, ir padėjusi išsikovoti laisvę Lietuvai.
***
Nebark manęs“
Nebausk manęs kaip rūstusai patėvis!
Nebark manęs kaip pamotė pikta!
Neilgai būsiu čia, neilgai čia viešėsiu,
Tik kol sudygs raudona radasta.
Aš atėjau pašokt čia tik vieno šokio
Ir sudainuot gyvenimo dainos, -
Sukurti ugnį, - saulei nusijuokti, -
Tegul jinai ilgai ilgai jums liepsnos.
Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja -
Kai astrai baigs žydėt ir žiogas nebegrieš.
Aš nieko neėmiau – už viską sumokėjau
Tyru krauju nedirbtinos širdies.
Dar momentas: paspausiu šaltą plieną, -
Išskris dūšia – kaip rudenį kregždė,
Gulėsiu jau rami, - ir bus vis viena –
Ar kas į žemę – ar ant laužo dės.
Tai jaunystėje rašytas eilėraštis. Fatalizmas? Turbūt, tik ne pasyvusis ar ne nuolankusis, bet aktyvusis bei heroiškasis. Imi taurę, nors jauti, kad ji – karčioji, žengi žingsnį, nors matai, kad už jo – žarijų duobė. Gal dėl to ir jos lyrika veikia magiškai – skaitai posmus, žiūri į juos kaip į veidrodį ir regi gyvą žmogaus sielą. Maža tokių poetų, kaip Salomėja Nėris, kurių slapčiausi širdies potyriai, asmeniškiausi poelgiai taip adekvačiai, be ryškių meninių transformacijų, išsilietų eilėraščiuose.
Jonas Grinius yra aiškinęs, jog Salomėjos Nėries tragizmas aiškintinas jos pačios prigimtimi. Ar pagrįsta tokia versija? Ir taip, ir ne. Taip – todėl, kad, kaip sakoma , nuo savęs nepabėgsi, ne – todėl , kad Salomėja Nėris buvo organiška keisto, paradoksalaus XX amžiaus ląstelė. Buvo ir tebėra, todėl ją vertinti, manyčiau, reikia pasitelkiant universalius - žmogaus - laiko – visuomenės kriterijus.
Atgal
