KULTŪRA
12 13.Akmens mozaikos – reikšmingiausi Vitolio Trušio tapybos darbai
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Akmeninė tapyba
Savo dekoratyvinius paveikslus ir vaizdus, žymių Šiaurės Lietuvos žmonių portretus, kruopščiai sudėliotus iš smulkių spalvotų akmenėlių (teserų), jų autorius V. Trušys vadina „akmenine tapyba“. Visų šia technika sukurtų „margų paveikslų“ (paraidinis žodžio „mosaico“ vertimas iš italų k.) neišskaičiuoti publicistiniame straipsnyje. Jų daug.
Pirmieji du šio tipo kūrinai, „nutapyti“ dar studijų laikais. „Kolūkietės“ (1959) nuošaliame Daugų raj. bažnytkaimyje, būtent Žilinuose, jau nėra. Antrasis kūrinys – „Tarp rugių“ (1961) – buvo padovanotas Pušalotui. „Ta nedidukė mozaika tebėra sveika iki šiol, nors jai daugiau negu penkiasdešimt metų. Ji įmontuota į mokyklos sieną“, – džiaugiasi autorius ir priduria: „Kai atvažiuoju į kokį pušalotiečių renginį, pasigiriu, kad tai mano žingsnių į mozaikos meną pradžios liudininkė“.
***
Iš visų V. Trušio mozaikų, kurios geriausiai žinomos, tai Vilniaus universiteto klasikinės filologijos katedros fojė puošiantis kūrinys „Iš lietuvių mitologijos“ (1974–1978, 45 m2.). Jos atsiradimas susijęs su Vilniaus universiteto rengimosi švęsti 400 metų jubiliejų planais.
V. Trušys išsaugojo žymaus tapytojo ir grafiko Vytauto Valiaus adresuotą laišką, kuris jaunam menininkui buvęs lemtingas. Laiške rašoma: „Užsakovai siekia, kad tas holas (jis bus prieš Antikos katedrą) būtų prisodrintas „lietuviškos antikos“ ir savotiškai atsilieptų į graikų mūzas, tik, žinoma, ne stiliumi, o gal tik technika (sgrafitai ir klasikinė freska). Manau, kad kol kas nėra Lietuvoje kito monumentalisto, kuris būtų geriau už tave įvaldęs tas dvi klasikinės monumentaliosios tapybos technikas. Regiu mintyse tavo lietuviškus dievus, slėpiningai dunksančius gražioje skliautuotoje patalpoje, atliktas freskos-sgrafito technika...“
Diptikas „Komedija“ ir „Tragedija“ Šiaulių dramos teatre. ( Iš V. Trušio archyvo)
Gyd. Alberto Griganavičiaus portretinė mozaika Respublikinės Šiaulių ligoninės garbės galerijoje (Nuotr. autorius Algis Kulikauskas)
Buvusi Žarėnų-Latvelių kultūros namų mozaika „Ąžuolas“ (Iš V. Trušio archyvo)
V. Trušys neslepia, kad pasitikėjimas ir pasiūlymas jį uždegė, tačiau nusprendęs daryti mozaiką, nes tokio sprendimo reikalavo patalpa. Pirma, holas pereinamas, visada pilnas studentų, todėl čia būtinas patvarus nepažeidžiamas kūrinio paviršius. Antra, storos senojo universiteto sienos prisigėrusios drėgmės, todėl sienų pelėsis labai greitai sunaikintų freską.
Patalpa, skirta dievų „šventovei“, nebuvo tinkama – per žema monumentalioms figūroms, suspausta erdvė; nesimetriški, kreivi ir labai nelygiai ištinkuoti skliautai, apdaužytos durų angos, neįrėmintas langas... Reikėjo iš pagrindų pertvarkyti interjero erdvę. Net grindys buvo nuleistos. Pertvarkai prireikė beveik metų, tačiau patalpos vaizdas pasikeitė iš esmės.
„Mozaikinės patirties dar beveik neturėjau – mano pasirinkimas buvo rizikingas. Rūpėjo ne tik techninės problemos. Man visai buvo nepažįstama lietuvių mitologija, turėjusi atsiskleisti šiame kūrinyje“, – vardija prisiminimus dailininkas. Šią problemą spręsti padėjęs universiteto dėstytojas Albinas Kentra. „Albinas padėjo surasti bibliotekoje viską, kas tik buvo susiję su Lietuvos pagonybe. Supažindino su Norbertu Vėliumi, kuris tuokart daug papasakojo apie man nežinomus dievus. Tos žinios labai padėjo plėtoti kompoziciją. Jei ne Albino parama, vargu ar būtų „gimę“ mozaikiniai dievai Vilniaus universitete“, – tęsia mintis V. Trušys ir atverčia dienoraščio puslapius su lietuvių pagonių dievų vardais, prie kurių surinkimo ir charakterizavimo prisidėjo dar ir šiauliečiai entuziastai – P. Gasiūnas ir E. Ganusauskas ( buvęs Šiaulių dramos teatro dailininkas). Tų dievų ir deivių – net 99! Tai Algis (Lietuvos dievas), Audris (vėtrų dievas), Alkutis (keršto dievas), Leta (laisvės deivė), Lietuvonis / Lytuvonis (lietaus dievas), Pilnytė (skalsos deivė), Kirnys (vyšnių medžių dievas), Vaižgantas (linų ir kanapių dievas), Žemlukas (likimo dievas), Gulbė, Kurkas, Laukpatis, Nerėja, Riogla, Upinė, Užperinė, Žestis, Žvėrinė ir t. t.
„Surinkęs įvairią mokslinę ir tautosakinę medžiagą, pasikonsultavęs su šios srities mokslininkais, nusprendžiau pavaizduoti žinomiausias lietuvių pagonių dievybes: Patrimpą, Perkūną ir Pikolį – baltų dievų trejybę, kuri atitinka dangaus – žemės – požemio modelį, kartu ir žmogaus gyvenimo etapus: jaunystę – brandą – senatvę. Pasirinkau dar Vėjopatį, Laimą, Gabiją, Medeiną ir Žemyną. Tiek dievų ir deivių tilpo patalpos nišose. Plokštumoje virš durų dar pavaizdavau Saulę, Mėnulį ir Žvaigždes. Šalia Gabijos karūnuotas Žaltys (gyvybės, energijos, išminties, nemirtingumo simbolis)“, – dalijasi mintimis V. Trušys. Rektorius prof. Jonas Kubilius, išklausęs sumanymą, tvirtai taręs: „Sveikinu! Daryk! Tema originali, mūsų universitetui labai reikalinga...“
Po pokalbio su Rektoriumi nelikę jokių kliūčių dėl temos – dabar lietuvių pagonių dievai galėjo apsigyventi universitete. Jautęs ir ministro Henriko Zabulio palankumą darbo temai.
Būta techninių kliūčių – tinkamų akmenų mozaikai stoka. Ne visi akmenys tinka joms daryti. Jie turi būti smulkiagrūdžiai smiltainiai arba negrubios sandaros granitas, skilūs, kad juos galima būtų „suraikyti“ kaip duonos kepalą. Tad būtina įžiūrėti, kuria kryptimi tas akmuo sluoksniavosi prieš milijonus metų: jei skelsi sluoksniavimosi kryptimi – skils, jei skersai – akmuo nepasiduos.
Knygoje „Laikas virto akmeniu“ V. Trušys pasakoja porą nutikimų iš važiavimų pasiakmeniauti. Sužinoję, kad nemaži akmenų telkiniai yra Trakų pusėje prie tada egzistavusio Akmens apdirbimo kombinato, nuvyko tenai, rinko tinkamus, krovė į sunkvežimį. „Tik staiga prie mūsų privažiuoja „Volga“. Išlipa iš mašinos keli vyrai ir piktai klausia: „Kas jums leido?“ „Viršininkai“, – netikėtai užkluptas nelaukto klausimo meluoju. „Čia mes viršininkai...“ – pradėjo jie šypsotis. Tuomet pasiteiravo, kas mes tokie ir kokiam tikslui imame jų akmenis. Paaiškinau. Atrodo, kad mūsų tikslą jie suprato ir, įsitikinę, kad mums daug akmenų nereikia, jau visiškai maloniai tarė: „Jeigu universiteto mozaikai... Prisirinkit tiek, kiek jums reikia... Jeigu kas, sakykit, kad mes laidome“ („Laikas virto akmeniu“, p. 180).
Ir dar ten pat rašoma: „Prisimenu dar vieną akmenų „vagystę“. Eidamas senamiesčio gatvele, pastebėjau, kad statybininkai išardė grindinį, o akmenis kažkur išveža. Didelė krūva šviesiai pilko granito, labai reikalingo mozaikai, mane sudomino. Tuoj pat su meistru atvažiavome, niekam nieko nesakę prisikrovėme tų akmenų tiek, kiek mums reikėjo. Nei greta dirbę statybininkai, nei jų brigadininkas net nepasiteiravo, kas mes tokie, kur tuos akmenis vežame, kas leido. Valstybinis turtas sovietiniais laikais niekam nerūpėjo: imk, jei reikia, kai man reikės – aš pasiimsiu“.
„Kol padariau universitetui mozaiką, mudu su meistru tarp akmenų pragyvenome ketverius metus, – prisimena kūrinio autorius. – Mozaikos personažai išrikiuoti pavieniui, jų nesieja joks veiksmas, tik spalva, ritmas, ir skliautuotos lubos – tartum dangaus simbolis“.
***
1986 m. rugpjūčio 9 d. „Literatūros ir meno“ laikraštyje menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus rašė, kad, artėjant Šiaulių 750-ųjų metų jubiliejui miesto Dramos teatre, padedant R. Vitkauskui, buvo sumontuotas V. Trušio alegorinis diptikas „Tragedija“ ir „Komedija“ (1984–1986, 308 x 129; 295 x 129). Tiesa, abi mozaikos iš karto nematomos, nes jas skiria žiūrovų salė. Todėl mozaikų kompozicijos gana savarankiškos.
Mozaikų temą nulėmė pastato paskirtis. „Dar antikiniame teatre susiformavusius simbolinius teatro įvaizdžius – komediją ir tragediją – V. Trušys pavaizdavo kaip vyro ir moters figūras“, – teigia straipsnio autorius. Tragedijos alegorijai pasirinkta brandaus amžiaus vyro figūra (monumentali, stilizuotų formų pabrėžianti lėtą iškilmingą judesį), įkomponuota tamsiame fone. Komedijos alegorija sukurta priešpriešinimo principu: jaunos dinamiškos ir žaismingos moters figūra ryškinama stilizuotų formų detalėmis. Idėjiniu požiūriu, svarbus dviejų spalvų Komedijos fonas: rausvas, simbolizuojantis orumą, pasitikėjimą savimi, energiją, pergalę, ir žalsvas, žadinantis vilties ir džiaugsmo, grožio ir laimės prasmes. Personažai, laikydami rankose skirtingų nuotaikų kaukes, t. y. aliuziją į teatro pasaulį, prof. V. Rimkaus žodžiais tariant, „vaizduojami ne kaip schematiški simboliai, o kaip žmonės, turintys net aiškius portretinius bruožus“. „Kai kas „Tragedijos“ ir „Komedijos“ veiduose įžvelgia realių personažų bruožų (Tragedija – paties Vitolio, o Komedija – jo žmonos Galinos – I. R.). kiek beapibendrintum, kiek bestilizuotum, natūros bruožų neišvengiamai lieka, matyt, jų išliko ir šiose mozaikose. Tai, mano nuomone, ne minusas, o greičiau pliusas“, – rašo V. Trušys knygoje „Laikas virto akmeniu“.
Pasak prof. V. Rimkaus, diptiko autorius kelerius metus ieškojo maksimalios raiškos: „Natūralaus lauko akmens spalvos neryškios (vyrauja pilki, rusvi, gelsvi tonai), tačiau dailininkas sugebėjo išgauti turtingą kolorito gradaciją“. „Manau, kad tie darbai savo monumentalumu išsiskiria iš visų mano mozaikų. Ilgai ieškojau figūrų išraiškingų judesių ir proporcijų, stengiausi rasti tinkamiausią spalvinę gamą. Nelengva sumanyti naują figūros judesio variantą, kai tokių kompozicijų per visą meno istoriją begalė. Išvengti pasikartojimo ne taip paprasta“.
Minėtos mozaikos teatro pastatui teikia papildomo šventiškumo ir iškilmingumo. Kūrinių vertę ir visuomenės pripažįstamą pagarbą autoriui sustiprina šiais metais po Dramos teatro remonto jo vadovo Aurimo Žvinio rūpesčiu šalia mozaikų pritvirtinti kūrinio metrikai.
***
Atskirą V. Trušio kūrinių grupę sudaro portretinės mozaikos, turinčios nevienodą paskirtį. Vienos jų vadinamos dekoratyviniais portretais: „Už horizonto“ (2006), „Panorama“ (2007), „Profilis“ (2008), „Dvyniai“ (2009) ir t. t. Kitos įamžina XX a. pirmos pusės Šiaulių krašto inteligentų – poeto J. Kriščiūno-Jovaro, signataro M. Biržiškos, teisininko ir žurnalisto P. Bugailiškio, pianisto ir solisto I. Prielgausko, pirmosios kaimo ligoninės Lietuvoje įkūrėjo gyd. J. L. Petkevičiaus, filosofo S. Šalkauskio, rašytojo P. Višinskio, kovotojo už blaivybę vyskupo M. Valančiaus ir kt. – atminimą. V. Trušio daryta garsaus olandų tapytojo ir grafiko, postimpresionisto Vincento van Gogo portretinė mozaika puošia Eteno Lero meriją.
***
Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso pirmo aukšto fojė 1982 m. buvo papuošta išraiškinga V. Trušio mozaika „Gyvybės medis“. Tema paimta iš medicinos istorijos apie gyvybės atsiradimą iš šviesos ir vandens. Todėl 275 x 485 cm ploto kūrinio viršutinė dalis gelsva, o apatinė – melsva. Nuoga figūra – gyvybės medis – rankoje laiko šaką su ją apsivijusia gyvate. Kiekvienoje figūros pusėje pavaizduota po 4 gyvybės vystymosi stadijas. Lotyniškas užrašas byloja: „Kiekvieno paciento sveikata – aukščiausias įstatymas!“.
Per kelis dešimtmečius vestibiulis virto Ligoninės garbės galerija, portretinėmis mozaikomis įamžinanti šešių garsių gydytojų atminimą.
Portretus vienija bendra detalė – gydytojo chalatas. Kitas ryškus bruožas – meistriškai atspindėta vidinė mediko būsena ar charakteris, išreiškiąs jo santykį su kitais žmonėmis ir su savimi. Doc. dr. Stasio Tumėno straipsnio žodžiais tariant („Kūrybos erdvės“, 2014, nr. 20), portretuojamų asmenų charakterį realistiškai ir įtaigiai atkurti iš nuotraukų padeda kruopščiai sudėliotos panašaus dydžių spalvotų natūralių akmenėlių teseros. Pvz., chirurgo Jurgio Vasaičio portrete išryškintas svarbiausias šios asmenybės bruožas – optimistinis nuotaikingumas, žvalumas, gal net šelmiškumas. Šiam vidiniam asmenybės pasauliui pabrėžti mozaikos autorius panaudojo gražiai pilką, malonaus atspalvio akmenį. Tas pilkumas simbolizuoja gydytojo vidinę ramybę, taikingumą.
Apie neurochirurgui Albertui Griganavičiui mirties metinių proga (2016) atidengtą portretinę mozaiką rašiau: „Tamsiame mozaikos fone su itin juodomis, blizgiomis dėmėmis ir įvairaus atspalvio juodais akmenukais užkoduota daug dalykų: istoriniai Lietuvos įvykiai, palietę būsimojo gydytojo šeimą, mintis apie sudėtingą profesinį kelią iki aukščiausios kategorijos neurochirurgo statuso, apie komplikuotas labai atsakingo darbo sąlygas, dygius ir sopulingus šeimos gyvenimo laikotarpius“. Ir dar: „Juodai tamsus mozaikos fonas neužgrobia visos gydytojo biografijos. Kairiajame, t. y. širdies pusės, pakraštyje tarsi stilizuotas medžio, egzistavusio kažkur šalia A. Griganavičiaus gyvenimo, fragmentas. Kasdienybėje medis atlieka žmogaus saugomąją funkciją, jis simbolizuoja gyvybinę energiją... Belieka tik įspėti, ką mozaikoje reiškia tasai elementas“ („Šiaulių naujienos“, 2016 01 29).
Pats mozaikos subjektas tame sudėtingo gyvenimo kelio fone – šviesus, paprastas. Pilkai baltų atspalvių chalatas – ne tik gydytojo profesinis, bet ir šviesaus žmogaus prasminis ženklas. Veidas – tauriai liūdnas, išsakantis vidinę neurochirurgo būseną. Didžiausias prasminis krūvis tenka akių – žmogaus sielos veidrodžio – detalei. A. Griganavičiaus kalbantis žvilgsnis buvo kupinas švelnumo, meilės, gerumo (šis charakterio bruožas įprasmintas ir lūpų detalėje). Antra, žvilgsnio esybėje išryškėja portretuojamojo gyvenimo patirtis, rimtis, dvasingumo alegorija. Taigi, V. Trušys akių detalei ir žvilgsniui suteikė daug prasmių, išorinius bruožus paversdamas gydytojo vidaus būsenos ženklais.
Gilinantis į Ligoninės garbės galerijos mozaikas ir į kitus Šiaurės Lietuvos asmenybių portretinius atvaizdus, ryšku, kad V. Trušys – stipriausias šios srities specialistas. Naudojamų teserų spalvomis ir atspalviais pasiekia kūrinių tapybiškumo. Autorius neslepia, kad mozaika iš visų monumentaliosios dailės šakų artimiausia tapybai, tačiau labai kaprizinga, nelengvai pasiduodanti „tapoma“.
Malonų mozaikų koloritą, išgautą iš rusvų, rausvų, pilkų žemės atspalvių akmenų, harmoningai papildo itin retos spalvos akmenų, pvz., juodų, žalių... Tų spalvų dermė, virtusi vienu ar kitu meno kūriniu, ramina ir džiugina kūrinio stebėtoją.
***
Prie pat Latvijos sienos glaudžiasi mažas Žarėnų-Latvelių bažnytkaimis, sovietmečiu – ekonomiškai silpnoko tarybinio ūkio centras. Šiame provincijos užkampyje 1983 m. ūkis baigė statyti per milijoną rublių vertės Kultūros namus, kurių eksterjerui papuošti V. Trušys pasiūlęs mozaiką. „Fasadas buvo labai dėkingas: viršum pagrindinio įėjimo didelė plokštuma, gerai matoma iš toli“, – prisimena tapytojas „akmenimis“.
Autorius pasiūlęs ąžuolo temą. Pirma, ąžuolai neskuba gyventi, o tuo labiau – mirti (į aukštį stiebiasi 150–200 metų, į storį visą amželį plečiasi), išsilaiko gyvybingi net tūkstantį metų. Antra, lietuviai, labiausiai iš visų medžių juos gerbia už stiprumą, patvarumą, gebėjimą atsispirti gamtos negandoms. Trečia, sodinamas svarbiausiems gyvenimo įvykiams atminti.
„Ąžuolas“ – pati didžiausia (650 x 557) V. Trušio „tapyta“ mozaika eksterjere, padedant Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojui Romanui Vilkauskui. Akmenų rinkimas, jų skaldymas, dėliojimas pagal atvirkštinį piešinį, mozaikos plokščių liejimas ir jų klijavimas prie fasado užtrukęs daugiau negu dvejus metus. Baigtas montuoti 1985 m.
Mozaikos atidengimas buvęs įvykis to mažo miestelio gyventojams: galingas ąžuolas žėrėjo saulės spinduliais. Mozaikoje jis simbolizavo žemės ir dangaus jungtį, pirmapradę gamtą.
su sodžiumi suaugo granito ĄŽUOLAS
pro žalią lają spinduliai ištryško
švelniai paglostė jaunutes atžalas
ir pašaukė visus į šventą mišką –
taip apie šį įvykį eiliuotai kalbėjo V. Trušys, nė neįtardamas keistą mozaikos likimą.
Nevykusiai privatizuoti Kultūros namai jau pačioje atkurtos nepriklausomybės pradžioje ėmė nykti. Vietinių gyventojų nuomone, saulės spinduliuose (tikruose ir menamuose) besimaudantis „Ąžuolas“ ant pastato skeleto tapo kaip akibrokštas neūkiškumui ir bažnytkaimio nuosmukiui. 2001 m. kovą nuo Žarėnų-Latvelių kultūros namų fasado mozaika „Ąžuolas“ buvo nuimta ir nuo to laiko dingo be pėdsakų: nupirko, išmontavo, išsivežė...
„Kur ji dabar? Manau, kad „Ąžuolą“ išsivežė ne koks piktavalis, o nekvailas „meno gerbėjas“, išmanantis kūrinio vertę. Tikiu, kad nesunaikino. Turiu viltį ją pamatyti ar bent išgirsti fatumą. Man nieko daugiau, išskyrus žinią apie mozaiką, nereikia“, – gailauja ir viliasi to Lietuvos laukų ir miškų galiūno autorius V. Trušys.
Laukiame bet kokios informacijos apie V. Trušio „Ąžuolą“. Ta žinia būtų pati nuostabiausia dovana dailininkui jo gražaus 80-ojo jubiliejaus ir šv. Kalėdų proga. Atsiliepkite, žinantieji. Iš anksto dėkingi Jums.
Atgal
