Kultūra, menas
2024.10.03.KRAUGERIŠKOJE EUROPOS ISTORIJOJE LIETUVA BUVO IŠIMTIS
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Siekdamas pagyvinti mūsų valstybės ekonomiką (dabar pasakytume – siekdamas diegti naujas technologijas) Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė Vakarų Europos pirklius ir amatininkus atvykti į Lietuvą. Įdomu tai, kad šiuose Europos valdovams, pirkliams bei amatininkams skirtuose savo 1323 metų laiškuose Gediminas pabrėžė Lietuvoje vyravusį religinį pakantumą, rašydamas, jog „mes visi išpažįstame tą patį Dievą, tik meldžiamės Jam skirtingai“. Ir iš tiesų tiek Gedimino, tiek vėlesniais laikais iki pat mūsų dienų, Lietuvoje laisvai išpažino savo religijas musulmonai ir judėjai, karaimai ir pravoslavai, katalikai ir liuteronai. Aš kalbu tik apie pačių lietuvių valdomą Lietuvą, kai joje vyravo lietuviški įstatymai, lietuviškas pakantumas visoms religijoms, visoms kalboms.
Savaime aišku, kad mes, lietuviai, neatsakome už tai, kas vykdavo mūsų žemėje tada, kai joje šeimininkaudavo užkariautojai carai, stalinai, hitleriai, nes tada Lietuvos valstybės nebuvo, teisingumą (o tiksliau – neteisingumą) Lietuvoje vykdė užkariautojų baudžiamieji organai, primetę mums savo įstatymus, ir mes patys – beteisiai piliečiai, taip pat būdavome terorizuojami, persekiojami, žudomi. Tačiau popiežių vadinamoje Lietuvos Karalystėje (lenkų ir rusų vadinamoje Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste), kai Lietuvą valdė Lietuvos karaliai (Lietuvos didieji kunigaikščiai), ar Lietuvos Respublikoje, kai ją valdė prezidentai bei ministrai pirmininkai, niekada nebuvo masinių žudynių religiniu ar tautiniu pagrindu. Vakarų valstybės tuo pasigirti negali. Jų užkariautose Šiaurės Amerikoje, Pietų Amerikoje, Australijoje vietiniai gyventojai gyvi liko tik tie, kurie galėjo pasislėpti kalnuose, džiunglėse ar dykumose. O derlingesnėse žemėse gyvenusieji čiabuviai buvo išnaikinti. Jie net nebuvo laikomi žmonėmis. Tai neturėtų stebinti, nes net ir pačioje Europoje žmonėmis nebuvo laikomi kitatikiai. Religinės skerdynės buvo įprastas reiškinys ne tik viduramžių, bet ir vėlesnių laikų Europoje. Ištisus šimtmečius Vakarų šalyse liepsnojo inkvizicijos laužai. Ant šių laužų buvo sudeginta šimtai tūkstančių eretikų. Lietuvoje ši „mada“ neprigijo, nors Lietuvai dėl to ir buvo priekaištaujama, jai buvo daromas spaudimas. O Europoje religinės ir tautinės skerdynės vyko ištisus šimtmečius. Pavyzdžiui, per 1618–1648 metais, mano jau minėtą, tarp liuteronų ir katalikų vykusį Trisdešimties metų karą vokiečių gyvenamose žemėse nuo religinių skerdynių ir dėl to kilusio bado žuvo pusė gyventojų.
LDK ir Lenkija 1526 m., prieš sudarant uniją. Wikipedija.org nuotr.
Šiuo požiūriu mes, lietuviai, esame išimtis kraugeriškoje Europos istorijoje. Kad baltai nebuvo agresyvūs, liudija ir tai, jog buvo dešimtys baltų genčių, kurios kaimyniškai gyveno šimtmečius, ir net tūkstantmečius, vienos šalia kitų, bet taip ir liko, neužkariautos, neišnaikintos savo brolių, ar savo kaimynų. Lyginant mūsų istoriją su kitų Europos tautų istorijomis, negalima nepastebėti, jog Lietuvos valstybėje buvo žymiai mažiau žiaurumų negu daugumoje Europos valstybių. Kraugeriškame pasaulyje mes buvome pakantumo (kaip dabar madinga sakyti – tolerancijos) šalininkai ir skleidėjai. Aišku, kai vykdavo karai, tai mes lygiai taip pat, kaip ir mūsų priešai, laikėmės karo dėsnio: arba tu užmuši savo priešą, arba jis užmuš tave. Bet mes buvome bene vieninteliai užkariautojai, Europos (o gal ir viso pasaulio?) istorijoje, kuriems mūsų kadaise užkariautų tautų širdyse neliko neapykantos mums, lietuviams – jų užkariautojams. Kuo tai galima paaiškinti? Atsakymą į šį klausimą galėtų duoti istorikai drauge su psichologais. Mano nuomonė šiuo klausimu yra tik kuklus mano bandymas surasti atsakymą į šį klausimą, kurio kol kas niekas nebando paaiškinti. Kodėl baltų gentys gyveno savarankiškai ir tarpusavyje sugyveno, nebandydamos užgrobti savo kaimynų?
Aš manau, kad taip buvo todėl, kad baltų, kaip ir skandinavų, kraštuose indoeuropiečiai ilgai neužsibuvo, todėl ir jų atneštasis patriarchatas neįsivyravo. O ten, kur įsivyravo indoeuropiečių atneštasis patriarchatas, įsivyravo ir žiaurūs vyrų – karių papročiai, moterys ten tapo beteisėmis. Gi baltų kraštuose moterys išsaugojo savo teises. Jos, skirtingai nuo daugumos europiečių, galėjo būti nekilnojamojo turto savininkėmis, galėjo jį pirkti ir parduoti. Tai liudija ir lietuvių moterų sudarytos turto pirkimo ir pardavimo sutartys, kai tuo tarpu kitų Europos šalių moterys neturėjo teisių sudarinėti tokias sutartis, nes tai buvo išimtinai vyrų prerogatyva. Lietuvių moterys galėjo būti politikėmis. Netgi baltų šventyklose – romuvose moterys (vaidilės, žynės bei krivės) atlikdavo šventąsias apeigas. O krikščionių kunigai, popai ar pastoriai, musulmonų mulos ar judėjų rabinai ir šiandien yra tik vyrai. Manau, kad baltų žemėse valstybės gyvenimas neįgijo tokio žiaurumo, kaip kituose krikščionių, judėjų ar musulmonų kraštuose todėl, kad baltų žemėse vyrišką karingumą atskiesdavo moteriškas švelnumas. Juk negalėjo norėti karo moteris, apsupta vaikučių, o patį mažiausiąjį dar ir ant rankų laikanti. Joms labiau, negu vyrams, rūpėjo taikingi santykiai su kaimynais, ramybė, užtikrinanti saugų jos vaikų gyvenimą.
Man ne kartą teko buvoti Vakarų Ukrainoje, Kijeve. Ne kartą teko girdėti ukrainiečių komplimentus užkariautojams lietuviams, nes lietuviai neniekindavo ukrainiečių vietinės kalbos, neniekindavo jų pravoslaviškos religijos, jų papročių, kadangi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visos kalbos, visos religijos buvo gerbiamos. Teko bendrauti su ukrainiečių mokslininku, tyrinėjančiu ukrainiečių papročius, dainas, patarles. Iš jo teko išgirsti įdomią jo tyrinėjimų išvadą, liudijančią, kad ukrainiečių folklore nėra pašaipių, paniekinančių ar piktų pasakymų apie lietuvius, kurie kelis šimtmečius buvo įjungę Kijevo Rusią (dabar vadinamą Ukraina) į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Visose tautose okupantai yra nemėgiami ir okupuotųjų tautų folklore atsiranda pašaipių, paniekinančių ar piktų pasakymų apie okupantus. Šioje taisyklėje, galiojančioje daugumos tautų folklore, lietuviai yra išimtis.
O po 1569 metų Liublino unijos Ukrainoje įsivyravus lenkams ukrainiečiai jau girdėdavo, kad reikia kalbėti lenkiškai, nes ukrainiečių kalba yra prasčiokiška, kad pravoslavų religija yra klaidatikystė, todėl jiems reikia pereiti į katalikybę. Tad bendraujant su ukrainiečiais man tekdavo net išklausyti tostus „už lietuviškuosius okupantus“: „kad visi okupantai būtų tokie, kaip lietuviai!” Oponentai gali manęs paklausti:
- O ko mes ten veržėmės į kaimynų žemes, jas grobėme, jei jau mes tokie geri?
Bet tada aš ir vėl norėčiau paprašyti remtis faktais ir paklausčiau:
- Bet argi mes veržėmės į jų žemes?
Archeologės Marijos Gimbutienės pateiktas žemėlapis liudija, kad 1500 metų prieš Kristų ir net 500 m. po Kristaus, žemėse, kuriose dabar stovi Varšuva, Kijevas, Maskva, Peterburgas, Helsinkis, o taip pat Okos upės, Volgos aukštupio ir net Kamos upės baseine gyveno mūsų protėviai – baltai. O slavų tais laikais ten dar nebuvo. Kur ir kada jie atsirado, kada jie ėmė veržtis į baltų gyvenamas žemes, Rusijos mokslininkai dar ir šiandien tebesiaiškina. Taigi, ne mes veržėmės į slavų žemes, bet priešingai: slavai, kai jie atėjo iš pietų, ėmė veržtis į baltų žemes. Taigi, mes buvome ne puolančioji, o besiginančioji pusė. Tas pats vyko ir su vikingais, kurie pradėjo veržtis į baltų žemes, o ne baltai – į vikingų. Tai patvirtina ir rusai, liudijantys apie į jų žemes besiveržusius variagus – vikingus, kurių vadas Riurikas 862 metais tapo Novgorodo kunigaikščiu, šitaip tapdamas Kijevo Rusios valstybės pradininku. Vikingai bandė įsitvirtinti ir mūsų, baltų, žemėse, Baltijos pajūryje pilis čia statėsi. Bet mes lietuviai (arba baltai, ar aisčiai) kietasprandžiai juos išvarėm iš savo žemių. Prie jūros gyvenusi mūsų gentis – kuršiai įrodė, kad ir mes ne blogesni jūrininkai esam. Kuršiai išvijo atėjūnus vikingus ir patys įsivyravo Baltijoje. Viename danų bažnyčios varpe net užrašas išliko „Apsaugok, Dieve, nuo bado, maro ir nuo kuršių“. Pasklido baisios kalbos apie kuršius, kurie po Baltiją plaukioja, pakrančių miestų gyventojams siaubą kelia grobio reikalaudami. Bet juk anksčiau jie to nedarė. Juk iš pradžių vikingai tuos kuršius apiplėšinėjo... Na o vėliau tie kuršiai su jais ėmė elgtis taip pat, kaip ir anie su kuršiais. Tai ko gi čia pykti?
Atgal
.jpg)
.jpg)
