Kultūra, menas
2024.08.28.Spaudos dailininko galerija. VILNIUS. JUSTINIŠKIŲ GEOGRAFIJA
Kęstutis K. Šiaulytis
Vilniaus Justiniškių mikrorajonas statytas prieš keturis dešimtmečius (1982-1987), sostinės šiaurės vakaruose. Čia reziduojantys studentai, o ir gimnazistai, savo būtovę vadina trumpiau – Justai. Žodelio “mikro” niekas pas mus, Justuose, nevartoja, nes esame didesni už daugelį Lietuvos savivaldybių didmiesčių: mūsų – apie 30 tūkstančių čiabuvių.
Vakarinis aplinkkelis ties Helsinkio – Talino gatvių viaduku
Kai Vilnius buvo suskirstytas seniūnijomis, vakarinis Justiniškių pakraštys tapo miesto pasieniu, kurio riba žemėlapyje nubraižyta Sudervėlės upelio vaga bei kelių tvenkinių krantais. Vieną iš tų vandens telkinių vadiname Buivydiškių ežerėliu, už jo – sena dvarvietė, parkas, menantys kunigaikščių Šventaragio, Radvilų laikus. Mūsų gatvių tinkle pati žymiausia, ilgiausia – Taikos, turime ir visą sostinių “ambasadų” puokštę: Rygos, Talino, Helsinkio, Stokholmo, Reikjaviko gatves, tiesa, pastarosios dvi, dar tik projektuojamos. Visi šalies automobilistai žino Vilniaus Vakarinį aplinkkelį – jis pervėrė Justiniškes ne taip seniai, kitapus jo liko mūsų pasivaikščiojimų, pasižvalgymų erdvės: jonažolių ir čiobrelių pievos, kurapkų kalneliai, krakšlių, remezų, lakštingalų balos. Kažkada čia klestėjo ir darbščių justiniškiečių sukurti moliūgų, svogūnų bei krapų lysvių performansai, prakaitu įdirbti žemės meno objektai – tarsi po nakties išdygę nedidelio ploto, langų rėmais įtvorinti daržai. Naujieji sodininkai atitarnavusius langų rėmus savo reikmėms rinko panamėse, kai senus, medinius, gyventojai keitė naujais, plastmasiniais. Dabar, tų, du dešimtmečius gyvavusių “lysvių vasarviečių” nebeliko, vietoj jų kyla modernių būstų kvartalai – “Naujoji Anglija”, “Pajustis” ir šmaikščiai įvardintas “MO garden”.
Poeto Sigito Gedos alėja
Skulptūra “Adriana”
Medinių skulptūrų grupė Mykolo Biržiškos gimnazijos aikštėje. Skulptoriai K. Krasauskas, A. Teresius.
Sankryžos skvere
Architektai Justiniškėms nepašykštėjo sporto aikštynų, amfiteatrų, fontanų, jaukių skverų. Iš čia buvusių kaimų “paveldėjome” kupetinių klevų, šimtamečių ąžuolų, bet jau ištisomis giraitėmis klesti ir postatybiniu laiku susodinti medžiai – liepos, maumedžiai, raudonieji ąžuolai, kalnapušės, naujakurių įterpti beržynėliai, šermukšnių guotai. Mūsų daugiaaukštes padanges pamėgo čiurliai, tai paukščiai, kelis vasaros mėnesius debesų kloniuose audžiantys bespalvius raštus, jų džiugų, gal kiek, švilpimą primenantį krykštavimą girdime visą birželį, liepą. Deja, šiemet, jau rugpjūčio pirmąją jie išskrido, matyt, dar savaitei apsistojo kur nors Lietuvos vakaruose, o tada – iki pasimatymo kitais metais!
Justai, Vilniaus meno inkubatorių visuomenėje pagarsėjo, kai 2022 metais jaunas sostinės skulptorius Vidas Simanavičius Šypsenų alėjoje į aukštų betoninių kolonų tarpą iškėlė čia užaugusios merginos, vardu Adriana, bronzinę figūrą. Šis meno kūrinys tikrai peršoko ir postmodernizmą, ir dar bevardį naujausią avangardą – parkūriškas Adrianos žygis pakelia nuotaiką net vyresniojo amžiaus alėjos suolelių budėtojams. Vietoje skulptūros koordinačių, čia talpinu jos piešinį. Aplankykite.
Atgal.jpg)
.jpg)
