VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

2024.01.29. Skirta Žirgo metams (2). GARBINGAS ARKLIO TEISMAS

Kęstutis K. Šiaulytis

 Įsikinkę į savo darbus nė nepastebėjome kaip smagia risčia prabėgo 2023-ieji – Žirgo metai. Seniai nebesinaudojame telefono aparatais su „rageliu“, kuriuose, norint paskambinti reikėjo numerį surinkti sukant tokį diskelį su dešimčia skylučių pirštui... Bet, net šiandien, vietoje žodžio „paskambink“, dažnai sakome „pasuk“!

 Žirgas ir Merkinės varpo Vienaragis. 2019. Drobė, aliejus.

Taip ir su žirgų-arklių dalyvavimu mūsų dienose. Gal daugeliui niekada neteko šliuožti ašvienio tempiamose rogėse, ar lėkti širmio traukiama brikele, tačiau gatvės diskursuose neretai išgirsi: „kur suki ienas!“, „užstatė savo vežėčias!“, „nukelk kanopas!“, „nežvenk!“, „nesimuistyk!“, „patrumpink karčius!“, arba –  „Algis šitoje srityje pasikaustęs!“. Štai valdiškoje tarnyboje šnabždasi: „viršininkė nuolat ant Petro joja...“, „ Tomas išlėkė iš balno“, o privačioje veikloje įprasti tokie juodbėri priežodžiai: „dirba kaip arklys“, „geram arkliui nereikia botago“... Žodžiu, kiekvienas savo arimus plėšiame! Minime arklį, o mintyje turime Joną? Gal esame kokie pusiau žirgai – kentaurai?

Dusetos. Sartų ežero žvejo nutikimai. 2024. Humorografija

Žemaitukų žirgų ir raitelių sutikimas Karūžiškės dvarelyje, šalia Medvėgalio kalno. 2014. Akvarelinis škicas

Vienišas arklys Paršpilio piliakalnio papėdėje. Už jo – Paršežeris, kūlgrindomis grįsti pelkėti miškai ir tolumoje –  Medvėgalio kalnų gūbrys, Aukštagirė. 2001. Akvarelė

 Kartą, buvodamas tapybiniame plenere Merkinėje, aptikau tokią dviprasmišką šio miesto legendą. Ji buvo aprašyta Merkinės krašto muziejaus leidinėlyje „Žinios iš praeities“, čia perspausdinta iš 1935 metų laikraščio „Diena“, Nr. 36. Savo ruožtu, pateikiu jums gabalą to teksto, kurį tada pasirašė Ap. Valentas: „Garsus sava senove Merkinės rotušės varpas. Jis kadaise kabojo rotušės rūmų bokšte ir skelbė gyventojams teismų pradžią. Senovėje šiuo varpu galėjo skambinti kiekvienas dzūkelis, kuris kokią skriaudą turėjo, ir paskambinus šiuo varpu susirikdavo garbingi miesto sūdžios ir teisdavo susikivirčijusius gyventojus.

 Ir kartą vieną šaltą žiemos naktį pasklido senam rotušės bokšte galingas varpo garsas, jo aidas sklido po visą miestą, sukruto Merkinės miesto gyventojai ir galvas kraipydami stebėjosi, kas gali tokią naktį šauktis sūdžių pagalbos. Susirinko prie rotušės minia ir pamatė keistą reginį. Rotušės varpu skambino įsikandęs virvę senas sudžiūvęs arklys. Rytojaus rytą susirinko garbingos sūdžios aukštoj rotušės salėj ir pradėjo tyrinėti, kam šitas arklys varpu skambino. Ir po pietų sužinota, kad šitą arklį gaspadorius pavarė neturėdamas pašaro. Pavakary buvo įdomus teismas. Senas arklys skundė savo šeimininką garbingiems teismo sūdžioms, kad jį užlaikytų iki gyvos galvos. Arklio skundą miesto sūdžios patenkino ir priteisė gaspadoriui visą išlaikymą. Apie šį arklio ir šeimininko teismą dar ir dabar gyvai dzūkai kalba…”

 Man ši istorija pasirodė be galo įdomi, apžiūrėjau ir muziejuje gulintį garsųjį Merkinės rotušės varpą, jame atvaizduotą paslaptingą miesto herbo figūrą – Vienaragį. Merkinei Magdeburgo miesto teises suteikė Žygimantas Augustas, 1569 metais gruodžio 7 dieną, rašte nurodydamas: “…dovanojame miesto antspaudui vienaragį…”. Pasirodo, bėdžius legendos arklys ne šiaip varpu skambino, kreipėsi ne tik į miesto “sūdžius”, bet ir į mistinį žirgelį Vienaragį, kuris nuo senovės amžių simbolizuoja aukščiausiąjį teisingumą. Įkvėptas Merkinės krašto muziejaus eksponatų nutapiau simbolinę drobę, kur vaizduoju baltą šios žemės žirgą ir, tarsi kitoje dimensijoje aidintį Teisingumo varpą.

  Šiame, šešioliktame laikraščio puslapyje pateikiu ir kitokių artojų šalies epizodų, fiksuotų mano piešiniuose.

 

Atgal