Kultūra, menas
2024.01.26. Tokia kolegos dalia – vis rašyti...
Žurnalistui Jonui Laurinavičiui 2023-iaisiais sukako 85-eri. Palydėdamas savo jubiliejinius metus, jis nudžiugino mus savo knyga „Tokia dalia“. Tai žurnalisto pasakojimai, kuriuos jis įvardijo neišgalvotomis istorijomis.
Vilniuje, Žurnalistų namuose, Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna bei Administracijos direktorius Karolis Petkevičius 85-erių metų jubiliejaus proga pasveikino žurnalistą, ilgametį laikraščio „Kaišiadorių aidai” redaktorių, filologą, kraštotyrininką, humoristą, Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės pilietį, Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūros premijos laureatą bei visuomenės veikėją Joną Laurinavičių. Kaišiadorių rajono savivaldybė
Mes paklausėme knygos autoriaus, kodėl jis ėmėsi tokio neįprasto žanro, kaip tą žanrą pavadinti?
Kolega pasakė:
– Nežinau nė pats, kokio žanro tie mano pasakojimai, todėl pasakiau aptakiai – neišgalvotos istorijos. Jos iš tikrųjų tokios yra, tačiau juk skaitytojui vienodai rodo, ar jos išgalvotos ar ne, jam svarbu, kad būtų įdomu, vaizdinga, paliktų pėdsaką atmintyje. Visos šios istorijos buvo išspausdintos „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje, kurį aš dvidešimt penkerius metus redagavau. Jutau, kaip ir mano kolegos redakcijoje, kad skaitytojui neužtenka rašyti apie politikų rietenas, telefoninius sukčius, šventinius renginius, skelbti verslininkų reklamas ir taip toliau – jam reikia ir laisvalaikio skaitinių, neordinarių žmonių gyvenimo epizodų aprašymų, intriguojančių ir jaudinančių, kartais net lemtingų jų biografijai, įvykių.
Rašydamas neišgalvotas istorijas, aš turbūt peržengiu žurnalistinio pasakojimo rėmus ir užgriebiu beletristikos žanrą, todėl kai kurios istorijos tapo novelėmis, tik nežinia, kiek jos meniškos. Tačiau man buvo miela išgirsti, kad vieną kitą neišgalvotą istoriją į savo repertuarą įtraukė rajono meninių tekstų skaitovai. Todėl gal tuos pasakojimus galima pavadinti žurnalistine beletristika?
– Kas jums pasakodavo tas neišgalvotas istorijas?
– Mano artimiausios aplinkos žmonės, netgi redakcijos žurnalistai, o kartais aš ir pats buvau tų nekasdieniškų žmonių išgyvenimų liudininkas. Pasitaikydavo netgi kuriozinių atvejų. Pavyzdžiui, parrašydamas neišgalvotas istorijas iš Kaišiadorių rajono, pakeisdamas personažų vardus, o veiksmo vietą nukeldamas, pavyzdžiui, į Vilnių ar Kauną. Susilaukdavau telefonų skambučių, skaitytojų nusistebėjimų: „Taigi visai toks pat įvykis buvo ir mūsų kaime, kaip čia galėjo taip sutapti?“
Beliko tik nusišypsoti ir tarstelti: „Ir ko gi tame gyvenime nepasitaiko!“
– Kokia neišgalvota istorija jums pačiam giliausiai įsiminė?
- Vienos išskirti negalėčiau, daugiau ar mažiau jaudina mane visos, nes kitaip aš būčiau jų nerašęs. Knygoje trisdešimt dvi istorijos – neilgos, nes rajoninio laikraščio plotas mažas, reikia branginti kiekvieną centimetrą. Dauguma papasakotų epizodų dramatiški, netgi tragiški, tačiau yra ir linksmų, satyrinių, humoristinių, ir su gražia pabaiga. Pavyzdžiui, moteris, vėlų rudens vakarą važiuodama iš miesto į namus, pakelėje pamatė gulintį vyriškį. Jis, be abejo, girtas. Pati turėjusi girtuoklį vyrą, žinanti, ką reiškia žmonai laukti jo, tai pagailo gulinčiojo, įtempė jį į savo mašiną, atvežė į namus, tegu išsiblaivo ir keliauja į namus. O netrukus paaiškėjo, kad vyriškis visai ne girtuoklis, tik šį kartą padaugino pobūvyje ir pakelėje sukniubo. Vyriškis buvo išsiskyręs, tai taip ir liko pas šią moterį. Dabar jau penkiolika metų, kai jie laimingai gyvena.
– Kadangi jūs ir kūrybingas, ir darbingas, tai gal nudžiuginsite mus dar ir kitomis naujomis knygomis?
– Tą klausimą labiau tiktų adresuoti ne man, bet Aukščiausiajam. Jeigu leis, taip ir bus... Nes aš dar turiu ką parašyti... Dar ne visos ir neišgalvotos istorijos papasakotos...
Kalbėjosi LŽS narė Loreta Nikolenkienė
***
Savo archyve turiu dar šiek tiek neišgalvotų istorijų. Vieną iš jų, parašytą 2011 metais – „GEDULINIS JUOKAS“ čia jums ir pateikiu.
Vyko matematikos pamoka.
Staiga į klasę įžengė mokyklos direktorė. Jos veidas buvo persikreipęs, žvilgsnis akmeninis.
Mokytojas, vedęs pamoką, nutilo, sustingo.
Kas atsitiko? Ko taip netikėtai pasirodė direktorė?
Direktorė iš lėto, iš lėto priėjo prie stalo ir atsisėdo greta mokytojo.
– Mokiniai, atsitiko didelė nelaimė, – pradėjo direktorė.
Visų mokinių akys sužiuro į ją. Visi įtempę dėmesį laukė, ką ji pasakys.
O ji, netarusi nė žodžio, pradėjo verkti, vos ne raudoti.
Pirmame suole sėdėjusi Blikotaitė, žiūrėdama į direktorę, irgi pradėjo kūkčioti. Kai kurios kitos dešimtokės, matydamos virpančias direktorės lūpas ir šluostomas ašaras, vos vos laikėsi nepravirkusios...
Direktorė, sukaupusi jėgas pratarė:
– Sta-li-nas...
Ji atsiduso, nebeįstengdama ištarti to lemtingojo žodžio. Visi sustingę laukė.
– Sta-li-nas... mirė... – pagaliau iššvokštė. – Mūsų didysis vadas ir mokytojas...
Direktorė susiėmė už smilkinių, matyt, nuo įtampos jai galvą ėmė skaudėti.
– Josifo Vasarionovičiaus nebėr... – pabrėžė ji.
Jadvyga, sėdinti suole palei langą, pradėjo krūpčioti. Užspaudusi delnu burną, ji vis linkčiojo.
Tai truko keletą sekundžių.
Pagaliau Jadvyga neišlaikė ir prunkštelėjo. Garsiai, per visą klasę. Ir niekaip negali sustoti, nutilti.
Negana to, nesulaikomu juoku prapliupo ir Mindaugas.
Verksmai, ašaros susimaišė su nesutramdomu kikenimu.
Direktorė paklaikusiomis akimis žiūrėjo į tą dvejulę.
– Marš iš klasės! – stipriai tripteldama koja į grindis, sukriokė direktorė.
Ir Jadvyga, ir Mindaugas, nuleidę galvas, bet vis dar iki ašarų įsijuokę, iš lėto ištipeno iš klasės.
– Labai juokingas buvo direktorės veidas, – prisipažino Jadvyga. – Toks kvailas...
Tą dieną daugiau pamokų nebuvo, mokinius namo paleido.
Jadvyga gyveno už kokių dviejų kilometrų nuo miestelio. Namo ji ėjo sunkiai, vos vilkdama kojas. Galvoje sukosi tik viena mintis: kas dabar bus? Juoką klasėje pakeitė ašaros.
– Mama, mane gali iš mokyklos išmesti... – pasiguodė namie. – Mane toks kvailas juokas suėmė, kai pamačiau apsižliumbusią mokyklos direktorę, kad negalėjau susilaikyti net tada, kai išvarė iš klasės.
– O tu viena tokia buvai? – pasiteiravo mama.
– Ne, ne viena, – atsakė Jadvyga. – Dar Mindaugas juokėsi. Mus abu ir išvarė.
– Koks Mindaugas? Direktorės sūnus? – pasitikslino mama.
– Taip, direktorės...
– A, tada turbūt nieko blogo neatsitiks... – ramiau atsiduso mama. – Ačiū Dievui, kad ir jis taip nusijuokė.
Vis dėlto kurį laiką nebuvo ramu, gal į jų namus įsiverš saugumiečiai, suims tėvus, suims Jadvygą. Kad tik iš pamokų neišvestų, areštinėn neuždarytų.
Ne, saugumiečiai nepasirodė nei pas tėvus, nei Jadvygos klasėje.
– Tave nuo didelių nemalonumų išgelbėjo Mindaugo juokas, – kalbėjo ir mokykloje, ir Jadvygos kaime...
*
Tuo metu aš irgi mokiausi toje pačioje mokykloje.
Man ėjo penkiolikti, buvau šeštos klasės mokinys.
Bandžiau rašinėti žinutes Daugų rajono laikraščiui. Neturėjau rašomojo popieriaus, neturėjau už ką nusipirkti vokų. Tačiau tais netolimais pokario metais galima žinutę parašyti mokyklinio sąsiuvinio lape, sudėti jį į trikampį, užrašyti adresą, priklijuoti pašto ženklą ir įmesti į pašto dėžutę. Tokie laiškai pasiekdavo adresatą.
Apie tai, kad visi pradinės mokyklos mokiniai, visi mokytojai buvo susirinkę į mokyklos aktų salę į gedulines iškilmes mirus J. Stalinui, aš parašiau visą puslapį, kas iškilmėse kalbėjo, ką kalbėjo ir trikampį laišką išsiunčiau redakcijai. Po kelių dienų į mokyklą atėjo laikraštis su dideliu J. Stalino portretu juoduose rėmeliuose, su oficialiais pranešimais, tačiau nei mano, nei kitų autorių informacijos apie gedulines iškilmes mūsų mokykloje nebuvo.
Po daugelio daugelio dešimtmečių, kai ir Mindaugas, ir aš jau buvome nepriklausomos Lietuvos pensininkai, mudu prisiminėme tą vaikiškai naivų epizodą iš gedulingų iškilmių mokykloje, pasakiau, ko Mindaugas tada nežinojo, kad aš apie iškilmes buvau parašęs rajono laikraščiui, bet informacija laikraštyje nepasirodė. Mindaugas sumojo humoristinį paaiškinimą, sakydamas:
– Kaip redakcija spausdins tokį tavo rašinį, jeigu jis neatspindėjo tikros tarybinės tikrovės: neparašei, kad mudu su Jadvyga kikenome... Stalino mirties dieną 1953-aisiais...
Tada iš tikrųjų buvo reikalaujama, kad spauda atspindėtų tik realią tikrovę, tačiau, deja, iškreiptą...
Bepigu Mindaugui buvo dabar juokauti, kai tuo tarpu kadaise tokie pajuokavimai iš tikrųjų galėjo baigtis saugumo rūsiuose...
Atgal
