Kultūra, menas
2024.01.18. PAKELIUI Į SIURREALIZMĄ
Kęstutis K. Šiaulytis
Šiemet galime minėti didžio meninio judėjimo – Siurrealizmo, šimtmetį. Prancūzų rašytojo Andrė Bretono (Andre Breton 1896 – 1966) organizuojamas avangardinio meno šviesulys sutvisko 1924 metų pradžioje, tiesa, kol kas, tik literato plunksna surašytame manifeste.
To meto prancūzai jau didžiavosi savo, kažkada autsaideriais laikytais impresionistais, kurie žmonėms tarsi atvėrė meninę regą – gebėjimą naujai pamatyti saulės energijos kuriamą realybę. Ne nuogą daiktiškumą, faktologiją, bet asmenine kūrybine galia, įžvalga nuaustą tikrovės vizualybę.
Portretas su tulpe (Salvadoras Dali)
Tačiau, XX amžiaus Europos dailės avangardo šaukliai jau ieškojo naujų vaizdinių horizontų. Prancūzai fovistai, italai futuristai, Paryžiaus kubistai, Miuncheno abstrakcionistai, Berlyno ekspresionistai tepė drobėse, braižė popieriuje vargu ar eiliniam visuomenės čiabuviui matomus (ir toleruojamus) dalykus. Šiandien, daugybėje tekstų aptarta to meto avangardo siekiai, o tada, kai minimi meno judėjimai tik skleidėsi, matyt, taikliausiai juos apibūdino, įvardino Prancūzijos poetas, žurnalistas, meno kritikas Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire 1880 – 1918). Šis maištingas literatas nestokojo žodžių kalbėdamas apie naujus dailės reiškinius, straipsniuose, paskaitose, diskusijose įrodinėdamas progresyvių ieškojimų prasmę, tikslą – teigė, jog dailininko ranką turi išjudinti ne regimojo pasaulio tikrovė, o vizionieriškų dvasinių erdvių atradimai, įkvėpti antgamtės pajauta. Apolineras sugalvojo terminus „kubizmas“, „orfizmas“ (kubizmo atmaina), o 1917 metais sukūrė žodį „siurrealizmas“, kurio daugiaprasmes reikšmes dabar gvildena tūkstančiai išmanių žodeliautojų. Gijomas Apolineras yra ir lietuvis, poeto motina kilusi iš LDK bajorų, kurių tėvonija – Naugardukas. 1861-1866 metais, ji, kartu su tėvais gyveno Vilniuje.
Mostas aukštyn. Koliažas
Poetas Gijomas Apolineras. Portretinis škicas
DADA Atvirukas
Psichoanalizė. Koliažas
Kviečių vėjas (Maksas Ernstas)
Andrė Bretonas, pagerbdamas nuo ispaniškojo gripo mirusį kolegą, nutarė naujai kuriamą, iš dadaizmo kylantį dailės judėjimą pavadinti G. Apolinero surastu žodžiu – siurrealizmu. Mūsų laikais šiuo terminu svaidomasi tarsi kamuoliuku, aptariant daugybę gyvenime ištinkančių reiškinių – tokia šiandienos tikrovė! Siurrealistinė gali būti ir vyriausybės politika ir kava popieriniame puodelyje. Dailėje siurrealizmas mums pirmiausia asocijuojasi su ispano Salvadoro Dali (Salvador Dali 1904 – 1989) kūryba. Jo „sapnų peizažai“, sklandantys neapčiuopiamoje erdvėje daiktai ir žmonių figūros, tirpstantys drambliai ir varvantys laikrodžiai jau prigijo mūsų meninėje akistatoje. Meno kritikai pastebėjo, jog nepaisant vienijančio bendro siurrealistų vardo, didieji „siurr“ meistrai kūrė visiškai savitą dailę. Atrodytų, kas bendro, tarp Choanas Miro (Joan Miro 1893 – 1983) spalvingų dėmių ir mįslingų belgo Renė Magrito (Rene Magritte 1898 – 1967) figūrų? Mano favoritas tarp siurrealistų – vokietis Maksas Ernstas (Max Ernst 1891 – 1976). Jis buvo ir vienas ryškiausių dadaistų, sukūręs nematytai įtaigių koliažų, piešinių, skulptūrų.
Bekraščiuose interneto podėliuose rasite minimų autorių kūrybą, čia jų darbų publikuoti neturime galimybės, tad laikraščio puslapyje pateikiu savo vizualines refleksijas išskleistas mano kuriamuose publicistiniuose atvirukuose.
Atgal
