Kultūra, menas
2024.01.10. Literatūriniai almanachai – dabarties literatūros reiškinys
Regina Jakučiūnaitė, žurnalistė
Kūprinu snieguota Laisvės alėja link Soboro. Pašaliuose sukastos didžiulės sniego pusnys, tarsi Federico Fellini filme „Amarkordas“. O aš, besisukdama dabarties laiko rate, įsisuku į literatūros almanacho „Laisvės alėja“ puslapius... Sunkoka žengti, nes almanachą sudaro 520 puslapių, dešimt skyrių. Tai - daugelio literatų projektas, vadovautas humanitarinių mokslų daktarės Elenos Suodienės, išleistas Kaune ir apimantis labai platų ne tik tematikos spektrą, tačiau, kūriniai pateikiami kūrėjų originaliomis kalbomis, kai kurie kūrinai išversti į lietuvių kalbą, pateikiami dviem kalbomis, kiti – palikta laivė pajusti originalų kalbų skambėjimą ir grožį.
Literatūros almanachas „Laisvės alėja“
Nedideliame straipsnelyje neįmanoma aptarti tokio fundamentalaus darbo, tačiau, noriu atkreipti dėmesį į almanachus, kaip šio laikmečio reiškinį. Iš dabartinės periodinės spaudos visiškai išguita literatūra. Net iš internetinių laikraščių. Yra literatūriniai leidiniai, kuriuos skaito ir juose spausdinasi tik tam tikras būrelis žmonių, ką rodo ir jų tiražai. Kitur - neaptiksi novelės, vaizdelio, eilėraščio. Kol kas, tai galima rasti tik rusų kalba leidžiamame laikraštyje „Obzor“. O eiliniai žmonės net nežino, kad yra literatūriniai laikraščiai. Pagrindiniai šiuolaikinių laikraščių akcentai – politikavimas, paskalos, pilvo, ar papilvės klausimai. Prisimenu, dar netolimoje praeityje, tėvas, pasklaidęs laikraščius, suradęs kokį, kaip sakydavo, “aprašymą“, bakstelėdavo pirštu. Va, čia gražiai surašyta....Redakcijose būdavo literatūrinio darbuotojo etatas, pareigos, kuris rūpindavosi jaunųjų poetų ir rašytojų ugdymu, taisė ir redagavo jų kūrinius. Dabar nueita visiškos atskirties link. Tačiau, šventa vieta tuščia nebūna: susikūrė literatūros ir meno draugijos, būreliai, gildijos, kurios vienija įvairių tautų kūrėjus. Čia yra svetimas šovinizmas, tuščias politikavimas. Kūrėjus jaudina būties, o ne buities problemos. Tai rodo ne nukritusį, o išaugusį dvasinį lygmenį. Nors, politikai visaip bando žaisti tautybių korta, tačiau Lietuvoje yra gilios tautų bendrystės ir tarpusavio pagarbos bei sutarimo tradicijos. Lietuviai bendrauja su lenkais, su žydais, dabar jau ir su ukrainiečiais. Visiems vietos užtenka po saule. Šiame almanache atstovaujama lietuvių kalba rašantiems autoriams, rašantiems rusų ir lenkų kalbomis. Labai gerai atsimenu draugijų vakarus, kur skamba dainos rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, ukrainietiškai.
Šio projekto vadovė Elena Suodienė ir almanacho sudarytojai pasirūpino puikia literatūrine kalba, literatūriniu lygiu. Be abejo, literatūros viena kitą įtakoja, tačiau, nereikia bijoti, kad bus prarasta literatūrinė savastis. Pradedančiųjų rašytojų daug, tačiau išlieka tik tie, kurie supranta, kad tai yra jų pašaukimas.
Atkreipčiau dėmesį, kad išsamiai pateikiama Michailo Landburgo kūryba, išversta Leonidos Krikščiūnienės. Rašytojo dialogai, lengvi, kaip voratinklis, kalba gyvai čiurlena lyg pavasarinis upelis..., o vertėja taip pat paieško gražaus žodžio , versdama visus kūrinius. Ir, vietoje paprasto “pagalvojo“, turime ekspresyvų ir taiklų – dingtelėjo....
Antano Suodžio novelių herojus paskendęs dialoguose su savimi ir jį supančiu pasauliu, ir menininko nuojauta kužda, kad tamsiausia valanda prieš aušrą, votis pikčiausia - prieš trūkdama, savaitės laikas prabėga, kaip dvi sekundės, o iš istorijos rato įšokęs į televizijos laidą Iskarijotas tik atliepia kai kurių mūsų darbų beprasmybę ir tuštybę.... Tarsi pritardamas Antano Suodžio lyriniam herojui, poetas Vladas Vaitkevičius sušunka „O, Lietuva, būk iš mirties prikelta“. Na, Lietuva dar nenumirė, kol yra tokių žmonių žadinančių kūrybines tautos galias, kol dar, anot poeto Efim Gammer „mėlyna meno paukštė spindi lange, vesdama į poezijos tolius“.
Elenai Suodienei kūryba – tai Dieviškoji palaima, ir poetas, būdamas šio amžino proceso dalimi, niekuomet nepavirs trūnėsiais, nes Kūrėjas davė didelį uždavinį – „išreikšti save menine kalba pirmapradžiame nuogume, su amžinybės išduotais kodais“, todėl džiugu, kad kūryba pateikta ne tik lietuvių ir rusų kalbomis poetų sielos kalba, bet yra gausus būrys jau patyrusių ir mažiau patyrusių lenkų literatų: Anna Jaremčiuk, Aleksandr Sniežko, Bartoš Polonskij, Miroslava Bartoševič, Daniel Doveiko.
Didžiulis įvykis įvyko, nuveiktas kilnus ir sunkus darbas – daugybė autorių, įvairios temos, sukurtas daugiakultūrės Lietuvos literatūrinio gyvenimo vaizdas. Kaunas gyvas, tęsiant Alekso Dabulskio, Roberto Keturakio ir kitų poetų literatūrines tradicijas, reikėtų aptarti poetų kūrybą tiesiog, skyriais, nes kiekvienam įdomi nuomonė apie save, savo posmus. Manau, tai bus padaryta pačių kauniečių, nes, anot poetės Nelli Alifanovos, „iki Vilniaus – kaip iki žvaigždžių“.
Almanache taip pat aptariami literatūrinės veiklos įvykiai, konferencijos. Nuotaikingo almanacho viršelio autorius Danielius Togobickij.
O kol kas, kol poetė Anna Gluchova „geria ramunėlių arbatą nuo nerimo“, o poetas Olegas Dolgunovas paniręs į savęs paieškas, „nes prisiminimams nereikia priežasties“, palaukime „naujos dienos kaip traukinio“ (poetas Jakovas Kaplanas) ir pirmyn, arti poetinio dirvono.
O aš jau priėjau Laisvės alėjos akcentą – švytintį Soborą ir nereikia klausti: ar čia kelias vedantis į šventovę?
Atgal
