Kultūra, menas
2023.02.17.Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Akvareliniai akies preliudai
Kęstutis K. Šiaulytis
Pleneruose, braidant rasotus Lietuvos peizažus, vis pagauna pajautai atsiveriančios realybės apžavai. Kartais pavyksta matytą tikrovę akvarelės lakšte užburti, alcheminiais potėpiais įrėminti, tiksliu pavadinimu užantspauduoti. Bet, žinia, didžiuma regos patirties tarsi pinklios jūržolės lieka plaukioti asmens gelmėse. Laikui bėgant, tie žolynai herbarais klojasi popieriuje – grafiniais etiudais, plastine žaisme ar kaip dabar, tekstu.
Vilnius. Trinapolis audringą rudens dieną
Jei ieškodamas vaizdingų motyvų laipioji piliakalniais – būk atsargus, kad aukštai pakilęs šūksniu ar žvilgsniu kokių galybių neprižadintum. Ties Pavandene, nuo Moteraičio didkalnio į vakarus, Baltijos link, geriau nė galvos nepasuk – būtinai iš Rietavo Aukštojo Tyro pelkių lyg tinklais pagautos išnirs dausios lietaus marškos. Sako, tie debesų naštos vandenys čia, netoliese, Biržulio ežeran, Ventos upėn išsipila, bet ir Moteraičio ateiviui to gero lieka.
Platumose besižvalgant, būna, asmeninė optika (ar kas kita?) tave apgauna. Kartą stebėjau tolumas nuo Medvėgalio Pilies gūbrio, žvilgsnis klaidžiojo senojo Žemaičių plento link, kur išlinkęs Miltkalnis guli. Ant jo šono suartos juodos dirvos lope pamačiau boluojantį kirų pulką. Nustebau, iš taip toli neturėčiau jų įžiūrėti, gal kokia lindzė akin įkrito? Gal erdvė persikreipė? Bet, kai paukščiai pakilo – atpažinau, tai buvo gandrai, kelionei į Afriką susibūrę.
Druskininkai. Ratnyčios upelės vasaros nuotykis
Vilnius. Žvėryno pušys
Druskininkai. Vijūnėlės tvenkinio muzika. 2020-ųjų vasaris
Palanga. Birutės parko vakaro liejiniai
Jei esi visai svetimas gamtai – geriau sėdėk prie televizoriaus! Iš patirties žinau, žali miško monai, šlapiamarškinės upių laumės, tiesiog žaisdamos tokius prašalaičius prigauna.
Dvidešimtųjų žiema buvo permaininga kaip ir šiųmetinė. Vasaris prašvito tiek, kad susiruošiau dar pirštinėtas atidaryti plenerų sezoną. Bet kažin ar pavyko man akvarelėje spalvomis įplukdyti, be natų įrašyti savo užmojį – nulieti upokšnio čiurlenimą primenančią garsų giją, kuri andai skambėjo Druskininkuose, ties Vijūnėlės tvenkiniu.
Tada, tirpstančios žiemos saulėje žvalgydamas tapybiškus Druskonio slėnio motyvus, siena kylančio pušyno kuorus, gaudydamas padange bėgančius lyg piemens genamus debesis, netikėtai nugirdau, atrodo, pačio gamtovaizdžio kuriamą muziką. Kažkur čia šlaveno tyli, bet skambi, nenusakoma žodžiais trelė. Įsiklausęs bandžiau atspėti jos prigimtį, bet tik priėjęs arčiau Vijūnėlės tvenkinio supratau, kad tai čeža, šnarėdama braška lūžinėjanti ledo skaidrės briauna. Pasirodo, jau pavasariu alsuojančio tvenkinio bangos – vakario vėjo supintos vandens ringės plakė-skabė plonytį, per naktį susiformavusį įlanką puslankiu dengiantį ledokšnį. Vijūnėlė kūrė niekada nebepakartojamą muzikinį preliudą!
Įdomu, Vijūnėlė, tai upelio ar deivės vardas?
Atgal
