Kultūra, menas
11.12. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Pietinių girių versmės
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Šiandien vėl, kaip ir kiti sėdintys prie kompiuterių, atsiverčiau Lietuvos Google žemėlapį. Žvalgausi tarsi nuo debesies. Žinia, internete fotografinio žemėlapio versijoje gali pamatyti ne tik savo namo stogą, bet ir gatvės sankryžos šviesoforo stogelį. Parūpo nors virtualiai aplankyti vis dažniau žinių naujienose minimas Kapčiamiesčio, Dainavos girias. Esu ne kartą tuose kraštuose, jų išlakiuose pušynuose buvojęs – tai nuostabi užmigusių legendų, užmirštų sakmių, kurias atsekti gali tik ežerų, upelių, versmių varduose, šalis. Rininiai ledynmečio ežerai mėlynomis gijomis vagoja visą žemėlapio tarp Veisiejų ir Kapčiamiesčio plotą. Ančios ežero krantų ilgis 28 km, Veisiejo – 43 km, Vilkinių ežero – 11 km. Kokie aistringi meškeriotojai apeitų dar šimtinės šių apylinkių ežerų ežerėlių pakrantes – atstumas susidarytų kaip nuo Vilniaus, per Lazdijus iki Varšuvos!
Geltona sodyba Švendubrėje
Pasirinkau žinynuose šių ežerų vardų, gal, garsiai ištarus, atgims slapūnės istorijos: Blūdelis, Dabotis, Krakinis, Finagiejis, Bonelis, Niedus, Seliovinis, Ragažėlė, Pelekas, Gudinis, Juodasis Bilsas, Juodasis Kauknoris... Paslaptingi ir upeliai – Neviedė, Seira, Bilsinyčia, Avirė. Maros upelė kilpiniuoja Lietuvos–Lenkijos, vėliau Lietuvos–Baltarusijos pasieniu. Tokį pat vardą turi ir didelė Afrikos upė. Tenykštė Mara teka per Tanzaniją, Keniją, Serengečio rezervatą, įteka į Viktorijos ežerą. Maros tėkmėje murkdosi begemotai, vartosi krokodilai, taškosi buivolai, troškulį malšina zebrų, antilopių bandos. Mūsų upelėje irgi atsigeria briedžiai, pakrančių pelkutėse rausiasi šernai, ja mėgsta plukdytis baidarininkai. Kitos, saugančios Lietuvos pasienį su Gudija, upės vardas Igara – skamba kaip garsiosios Sibiro Angaros vardas. Koks mažas pasaulis!
Nemunas, pakeliui iš Švendubrės į Druskininkus
Veisiejo ežero pavasaris
Ratnyčios upelis
Prie Ančios ežero
Latežerio pušys
Pastaraisiais metais tolimi žemynai dar daugiau priartėjo – dreifavo Lietuvos link. Matyt, Indijos drambliai ir fakyrai, Afrikos savanų būgnai, Arabijos turtai nebevilioja nuotykių ieškotojų, jei jie iš civilizacijų lopšio – Tigro ir Eufrato Tarpupio, iš vietovių, kur archeologai spėja buvus biblijinį rojų, patraukė prie mūsų pasienio. Gal gervės ar skraidantys kilimai per kalnus ir jūras atidangino Sindabado, Saladino palikuonis? Gal jie ieško tūkstančio ir vienos nakties nuotykių prie Nemuno, Merkio, gal organizuos Kaune Bagdado turgų? Jau turime ne vieną Babiloną ir Akropolį...
Kapčiamiesčio giria suaugusi su Lenkijos Augustavo giria – kaip viena, šio masyvo bendras plotas – 1600 kvadratinių kilometrų, jei mūsų pasieniečiai nepagelbėtų, dykumose užaugę svečiai ten apsigyventų iki kito pavasario...
Klaidžiodamas po žalumu prisodrintą žemėlapį nusileidau akimis iki Varviškės miško (kažkodėl pakvipo naminuke), tada Nemunu pakilau iki Gerdašių, o ten, anapus mūsų upių tėvo, jau Dainavos giria, Švendubrė, Druskininkai, žiniasklaidos išgarsintas Latežeris...
Atgal
