Kultūra, menas
08.20. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. „Vieno Vilniaus namo istorija“ (Antraštė surasta Artistinių iniciatyvų festivalio „SALVE“ programos tekstuose)
Kęstutis K. Šiaulytis
Svarbiausioje, seniausioje Vilniaus senamiesčio gatvėje, namas, dabar paženklintas dviem įprastomis lentelėmis – „Pilies g.“ ir „40“, skaičiuoja savo ilgus šimtmečius. Namo rūsiai išmūryti gotikos epochoje, sienose – baroko laikmečio plytos, vartai į kiemą – klasicistiniai, o kiemo laiptai ir galerija suprojektuoti jau moderno (secesijos) laikmetyje.
Muzikantų trijulė: Domantas Slipkus, Vytautas Mikeliūnas, Vytis Nivinskas bei patrankos šūvis paskelbs festivalio SALVE pradžią
1926 metais, šį išskirtinėje vietoje esantį namą įsigijo lietuvių knygininkai Marija ir Jurgis Šlapeliai. Jaukus, sakyčiau nedidelį miestietišką dvarelį primenantis būstas, tapo lietuviškos kultūros centru lenkų okupacijos metais. Užgriuvus sovietmečiui, Marijai Šlapelienei jos nuosavame name skirta glaustis dviejuose kambarėliuose. Pirmame aukšte, už plačiai iškirstų langų, ilgus metus veikė tokia kasdieniška, odekolonu kvepianti įstaiga – kirpykla, bet visi „tarybų Lietuvos“ sostinės inteligentai žinojo, šis namas nepaprastas – seniausios vilnietės buveinė, čia prisibeldus, galima pasinerti į paslėptus laikus, išgirsti spaudos draudimo, Didžiojo karo laikų, „lenkmečio“ istorijų. Vilniečiai prisimena: „Namas tebebuvo gyvas. Jo kambariuose bei sandėliukuose skaitytojų laukė tūkstančiai knygų. Šlapelienė mėgo bendrauti. Jos butelyje lankydavosi bibliofilai, istorikai, teatrologai, ir bibliotekininkai“. Marija Šlapelienė (1880-1977) visada tikėjo, kad laikai pasikeis Lietuvos naudai, tad testamentu, savo archyvą, rinkinius, knygas, prašė saugoti jos namuose, kur kada nors turėtų atsirasti muziejus. Jos valią 1996 metais išpildė dukra Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, perdavusi paveldėtą namą Vilniaus miestui. Jame, tais pačiais metais įkurtas Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus.
Festivalio uždaryme šoks Agnė Pakarklienė
Kristijonas Siparis spektaklyje “Mano Tėvynė – prie jo širdies”
Saulė Sakalauskaitė ir Greta Šlepiakovaitė koncerte “Aštuntadienis”
Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus vartai į kiemelį
Virginija Kuklytė spektaklyje “Aitvarų lauktuvės”
Groja Vytautas Labutis
Jau ketvirtis amžiaus „Pilies 40“, vėl tapo vilnietiškos kultūros židiniu. Apsilankius muziejuje, palietus pastato „bromos“ piliastrus, praėjus kiemelio arkiniu „tuneliu“, pasižvalgius į senąją gatvę pro Marijos butelio langus, nesunku „išgirsti“ prabėgusius, pradingusius amžius. Šį savaitgalį, rugpjūčio 20-22 dienomis, senąsias Vilniaus, Lietuvos kultūrinio gyvenimo istorijas muziejuje, jo aplinkoje, atgaivins ir kartu kurs šių dienų naratyvą, artistinių iniciatyvų festivalis „SALVE“.
Pateiksiu trumpą vieno „Arbatvakarių“ teatro spektaklio anonsą iš festivalio laikraštėlio: „Spektaklis „Aitvarų lauktuvės“ – tai nuotaikingas pasakojimas apie žmones „su istorija“. Kai posakis „kuo senesnis – tuo geresnis“ taikomas ne sūriui ir ne vynui, o personai... Juk su metais širdies apimtis tik didėja, kad galėtų savy sutalpinti svaiginantį jaunystės ilgesį ir neblėstantį gyvenimo šėlsmą...“
Atgal
