Kultūra, menas
07.02. HUMORO KALENDORIUS. LIEPA. Visuotiniai plenerai
Kęstutis K.Šiaulytis
Žydint liepoms, Palangos jūroje braido gal trečdalis Lietuvos, o kilometrinėse pliažų promenadose svylančių apvalainių kūnų karštis jaučiamas net Ignalinoje! Bet ir mes, atostogaujantys nuotoliniu būdu, turime galimybę gėrėtis bikiniais įrėmintomis formomis – socialiniai bei kiti tinklai kasdien organizuoja magius tele reportažus plikšių fiestoje.
Dar du trečdaliai šalies populiacijos (bandos) poilsiauja kitaip – naudoja vietinius gamtinius resursus: mirksta ežeruose, šiltnamiuose nokina pomidorus, soduose sirpina serbentus, verčia iš koto baravykus grybų poligonuose. Kiek romantikos rudmėsių ir žvynabudžių žvalgyboje! Atsikeli, vos saulei patekėjus, eini miškan mieguistą šaltuką nuo pečių purtydamas, žiūri, kaimynas jau pilnu krepšiu iš tavo nužiūrėtos giraitės grįžta... Be abejo, ten dar liko kazlėkų, bet, nors mokslininkai ir priskiria juos baravykinių šeimai, pabliuškę „slidukai“ liks ilgam kėpsoti pušynėlio pakriaušėje kaip vabzdžių ir kirmėliukų viešbučiai. Tačiau daugelis mano pažįstamų po eglynus, beržynus klaidžioja ne tiek dėl grybų pelno – nesąmoningai ieško atgyjančių vaikystės pasakų knygučių iliustracijų: Domicelės Tarabildienės pieštų zuikių po paparčiais, kerpėto stuobrio su kelmučių pilimi, Telesforo Kulakausko gražuolių ūmėdžių šokio, Nijolės Jatulytės miško naujienų, randa net Vaclovo Kosciuškos svirnelį ant vištos kojelės. Jei tokiam grybautojui-svajūnui kelią pastoja koks išsiblaškęs lepšis paberžis, papuola jis tik į mobiliojo foto kadrą: „tegul sau stypso pabalęs smilgų globoje!“
Meškeriotojo svajos
Mėnulio delčia - vampyras
Daugiabučio sodininkas
Grybų debesis
Jūrininko uostas
Krepšininkas ir pica
Ne kitaip ir su ežerų vaiduokliais – meškeriotojais. Kas nėra plūduriavęs valtelėje tarp dangaus skliauto ir vandenų gelmės, nepatikės, kad ne žuvys, o kitos realybės dvelksmas gundo žveją. Kai iriesi tarp čežančių nendrių per ryto rūko duknas, pagauni – pats esi ne ką ne žuvis. Šiek baugu, šiek smalsu, kol nutviskusi saulės skaidra mezga-neria raibulių panoramą. Tekšteli irklas, tuo pačiu atsiliepia lydekos uodega, dugno tinklus rezga lūgnės, lelijos – jei įtrauks, nesileisk į draugystę su lynais, čiupk šamą už uodegos, gal išplukdys į krantą... Virpa debesų veidrodis po vandeninių čiuožikų kojomis, krusteli!..., panyra!... žąsiaplunksnė plūdė – tai ešerys! Jis išnyra – tarsi atvirukas iš kitos realybės.
Mumyse dar slypi ir paveldėta moliūgiška prigimties dalis, kuri traukia praleisti vasarėlę daržo lysvėje. Gegužyje kaišiojai sėkliukes-grūdelius į dirvą, o dabar – jau slapukauji žirnių sąžalyne, gliaudai saldžias ankštis, skini nosies dydžio avietes, genėji kvapnų krapo stiebą, ryji karčios vyšnios uogą... Sodybos pakraštyje, lyg margi merginų sijonai plaikstosi kosmėjų guotai, žibintais šviečia vaistingosios medetkos, per tvorą vingriomis gijomis lipa oranžiniai nasturtų nasrai... Jei lyja, stebi sodo ramybę iš pavėsinės klausydamas kaip čirškia baloj šlapias žvirblis, jei sausra – žvirblis maudosi smėlio dulkėse, o tu, sukiesi laistytuvu po sodą – po nuosavos konstrukcijos rojų.
Atgal
