Kelionės
01 21. Keliaukim Žemaitijon (Pabaiga)
Rimantas Giliauskas
Todėl belieka paveldo specialistams palinkėti susitvarkyti ir Lankupiuose, kaip tą puikiai yra padarę ne vienoje Lietuvos vietovėje.
Prie Mockių jau Vėjo dukros siaučia, jėgainių sparnus pasišvilpaudamos kilnoja. Tarp jėgainių miško gal ne vienas pasijuntame ne prastesnis už olandą Europoje. Na, ne tą, ne skrajojantį...Nutolsta Macikų konclageris ir vokiečių rašytojo H.Zudermano gimtinė, Vydūno gimtinė Jonaičiuose (pastaruoju metu kiek abejotina), M.Mažvydo gimtinė apie Laukstėnus, Vilkų Kampo Alkos kalnas... Pravartu prisiminti, kad po 1991 metų Klaipėdoje buvo atidaryta biudžetinė H.Zudermano vardo vokiečių pradinė mokykla, išaugusi į gimnaziją vokiečių kilmės moksleiviams. Taigi, mokam tautines bendrijas saugoti ir globoti labiau už save. O kai kurios vis viena bruzda. Šia proga įsimintina rusų laikų karikatūra: stovi vadas, apsirengęs vien sudėvėtomis trumpikėmis ir klausia pasaulio: kam padėti?
Žemaitijos kelyje dar vienas kultūros paveldo objektas – senutėlis Sakučių geležinis tiltas, jungiantis to paties pavadinimo kaimą abiejuose Minijos krantuose, šimtametis Saugų triaukštis malūnas, pjovęs net lentas ir to liūdytojas - netoli gatvės stovintis pjovimo gateris, etnografinis pelkininkų Petrelių kaimas, kuris dėl kelio informacijos stokos liko neaplankytas... Tad nors stabtelėkime prie Vilkėno vandens malūno, kuriame, panašu, dabar ne miltus mala, tačiau Švėkšnalė per malūno įrenginius vis dar nesiliauja šniokšti. Ant baltos pastato sienos skaičiai ir raidės: 1843 FHP. Taip gal būt pažymėta dvaro savininkų Broel-Pliaterių valda.
Drevernos uostas
Prie Švėkšnos bažnyčios vartų grindinyje įrengtas istorijos kalendorius -įleistos akmens plokštės su svarbiausiomis miestelio datomis: 1509 m. Švėkšna paminėta rašytiniuose šaltiniuose, 1804 m. atidaryta pirmoji pradinė mokykla, 1976 m. pastatyta nauja vidurinė mokykla, datos su bažnyčios istorija, įvykiais, miestelį siaubusiais gaisrais. Čia pat viadukas, jungiantis parke dvaro rūmus ir bažnyčią, taip pat simboliškai Saulės laikrodį dvare, kurio marmurinis originalas saugomas Luvre ir laikrodį viename iš bažnyčios bokštų. Kapinėse grafų Pliaterių rausvo granito sarkofagas, grafų kriptos taipogi bažnyčios sienoje. Kapinaitėse aušrininko ir knygnešio, daktaro J.Rugio, jo žmonos Irenos kapas ir tautodailininko nuo Kisinių V.Majoro sukurtas paminklas pasakėtininkui S.Stanevičiui. Taip jau susiklostė, kad protėviai kiek pasiklydo istorijoje ir dabar tenka ginčytis, kapas tai ar tik kenotafas. Tačiau
„Kur Nevėžis nuo seno pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo...“
išliko ir turi prideramą vietą mūsų lobynuose.
S.Dariaus gimtinė
Pakely į Kvėdarną, pravažiavus medinę Stemplių bažnytėlę, už puskilometrio matyti remontuojamo dvaro pastatai. Kadais čia J.Pliaterio globojamas leido senatvę mūsų istorikas ir filosofas. Gal kartu su meška ir arkliu guodėsi dėl tautos prarastos laisvės.
“Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko“
Išties, nuo 1569 Liublino unijos, kai Lenkijos karalystėje Lietuva teužėmė praktiškai vasalinės kunigaikštystės vaidmenį, tai yra per 444 metus mūsų valstybė nepriklausoma buvo vos daugiau kaip trejetą dešimčių metų krūvon sudėjus: 1918 – 1939 ir 1993 – 2004 metais. Arba tik 7 procentus po Liublino lietuvių tautos gyvuoto laiko laisvėje, neskaitant prieš tai buvusių Krėvos užmačių. Bet ir šis trumpas laikotarpis pažymėtas teritoriniais praradimais ir tautos gyvenimą kitų šalių kariuomenių globoje. Tad ar ne keista, kad mes dar gyvi. Gal Ginesas tokia tauta galėtų pasidomėti? Kartais pagalvojame ne vienas, ar mes Europos Sąjungoje taipogi nepriklausomi, kiekvieną dieną girdėdami “...remiantis Briuselio direktyvomis“, kai brukte brukamas tau svetimas pinigas arba matai virš Bezdonių prakriokiančius Vokietijos ar Anglijos karo naikintuvus, atseit mus saugančius? Įdomu, kaip savo pasakėčiose tokią nepriklausomybę įvardintų S.Stanevičius?
Gal pasakėtininkas ir teisus, Nevėžiu atskyręs Žemaitiją, tačiau kai turistiniame žemėlapyje Žemaitijos ribas matai ties Radviliškiu, Kybartais, Kėdainiais ir Pakruojumi, pradedi abejoti, ar jo jau neperbraižė skarbalininkai?
S.Girėno gimtinė
Na, o mūsų vieškelis per kalnelius šokuoja į Judrėnus. Šalia kelio apsamanojęs akmuo byloja apie čia kadais stovėjusią knygnešio P.Kavaliausko sodybą. Miestelio bažnytėlė kukliai medinė ir nesuvokiamai kilęs noras šventoriuje rasti a.a. Darienės kapą. O pasirodo, kad iš Amerikos atvežti legendinio lakūno mamos palaikai palaidoti miestelio kapinėse ir kad ant paminklo užrašyta A.Jucevičienės pavardė. O toliau dar painiau su tomis pavardėmis, tačiau nelandžiokim kur nereikia ir traukim į Dariaus kaimą.
Daugiau nei vidutinioko sodyba ir Stepuko vaikystės laukų erdvės, užkėlusios transatlantinį lakūną S.Darių aukštai virš debesų ne tik Lietuvoje. Sodyboje stogastulpiai, Šlovės kalnelis, relikvijos. Prie pat sodybos - Lituanicos simbolinio kompaso akmeninė mozaika - paminklas. Pavakario tyla nuošalioje kaimo sodyboje žadina permastymus apie kiekvieno žmogaus tako pradžią, ėjimo prasmę ir pabaigą. Ir šių dienų akimis žiūrint visiška kvailybe laikytiną tarpe mūsų gyvenusių tautiečių elgesį slėpti, nutylėti, nerodyti jaunų lietuvių žygio per Atlantą. Gal su tokiomis nuotaikomis Lembe aplankant kalbininko K.Jauniaus sodybą – klėtelę su ūkiniu pastatu, ji vakaro šešėliuose pasirodo kiek primiršta ir liūdnoka, dar ir užrakinta. O netolimame Aitros upelyje riogsanti poros metrų ilgio Velnio Krasė vargu ar begali stebinti po Puokės ir Mosėdžio akmenų.
Kvėdarnoje pro paminklą LDK Vytautui nekantraudamas trauki į dar vieną viešai paskelbtą Technikos paveldo paminklą – Kvėdarnos pieninę. Ir, deja, tenka nusivilti, nes iš prieškario laikų čia išliko vien sienos ir stogas, na gal dar apleistas garo katilas. Ant pieninės jokio užrašo, jog tai Technikos paveldo objektas, senieji įrengimai: ciferblatinės pieno svarstyklės, separatoriai, pasterizatoriai, kompresoriai, sūrių gamybos vonios, sviesto gamybos ir laboratoriniai įrenginiai išmontuoti ir kažkur išvežti. O “technikos paveldą“ atstovauja nerūdijančiu plienu tviskanti naujutėlaitė vonia ir kita įranga šiuolaikiškai priimti pieną. Tai kur čia tas paveldas arba išvis ką ši savoka bereiškianti? Ar technikos paveldo objektai – pieninės nerūpi Lietuvos pieno perdirbėjus vienyjančiai asociacijai ir kitoms institucijoms, kur senosios technikos – pieno perdirbimo pramonės nors vienas muziejus Lietuvoje? Naikinam tą paveldą kartais išsijuosę, lyg ruošdami dirvą naujai užgimstančiai Europos valstybei.
Gen.J.Žemaičio paskutinė vadavietė
Šilalėje paaiškėja, kad jau prieš keletą metų pristabdęs energingą veiklą Turizmo informacinio centras, nors įstaigos pavadinimas išlikęs ir kelią rodo kitų darbuotojų nuoširdumas. Miesto centre paminklas Atlanto nugalėtojams, žuvusiems Lietuvos partizanams. Miestas išgražėjęs ir sunku patikėti, kad šiame rajone ilgiausiai Lietuvoje išsilaikė dūminės gryčios. Na gal ne visai panašios į Vytogalos Girskių sodybėlę, kurioje dabar muziejus. Jaudinančiai šilta šios sodybos aplinka. Atkurta lyg kaimo gatvelė, kuriame dulkes su daugiau kaip tūzinu brolių ir sesių kėlė mažasis Stasiukas. Prie trobos slenksčio išliko numintas akmuo, nuo kurio vieną kartą ir, deja, visiems laikams teko S.Girėnui nužengti. Nesinori kartotis, tačiau būtina pridurti, jog iš po šiaudinių pastogių į pasaulį išėjo ne vien mūsų rašytojai ir prezidentai, bet ir transatlantiniai lakūnai, tapę tautos didvyriais. Ir ne tiek jau svarbu, kad šių abiejų vyrų pavardės yra ne gimtosios: ne Daračiaus, o Dariaus, ne Girskio, bet Girėno. Juk ne tame esmė.
Prie kelio – M.Šalčiaus įkurtos pradinės mokyklos pastatas, čia jis porą metų mokytojavo ir net redagavo žurnalą „Mokykla“. Šiandieną po Pietų Ameriką pavieniui ir grupėmis keliauja turistai iš Lietuvos, važiuoja ir ekspedicijos, Bolivijoje ieškodamos Vytogalos mokytojo ir pasaulio keliauninko M.Šalčiaus paskutinės stotelės.
Žemaitkiemio ratai
Eržvilko pažintyje su jaunaisiais automechanikais į paklausimą, ar ką nors yra girdėję apie paskutinį partizanų vadą, generolą J.Žemaitį ir netoli nuo čia esančią vadavietę, išgirsti: “Nelabai, kažką girdėjom, kaip nuvažiuoti nežinom“. Belieka suprasti, kad žemaičiai kietumo neprarado ir net 2013-aisiais miško paslapčių užklydėliams neišduoda.
Nuo Pavidaujo prie vadavietės nenuvažiuosi, nes kažkoks ūkininkas spėjo kelią išarti bulvėms. Po ilgokų paieškų, neišskiriant žemėlapių Šimkaičių seniūnijoje, pagaliau kelelis nuo Vadžgirio nuveda į miško pakraštyje buvusią vadavietę. Vieta žema, ne išvaizdi, žemas suolelis atvykusiems. Tik kopėčiomis nusileidęs į drėgną, medžio puvėsiais persisunkusį bunkerį gali suvokti, kokiomis nebe žmoniškomis sąlygomis pasibaigė organizuotas Lietuvos pasipriešinimas okupantui ir kokie buvo žmonės, ilgą dešimtmetį galėję tai ištverti. Rusai už karo pergalę kėlė stiklines degtinės, sąjungininkai amerikiečiai su kitais koalicijos partneriais šaudė šampano saliutais, o lietuvių jaunimėlis kartas nuo karto lindėjo po žeme, laukdamas žadėtos pagalbos iš užu Atlanto. Kol patyrė paviešinimą ant grindinių miestelių aikštėse ar išvyko pas jau anksčiau išvykusius artimuosius į Rusijos sibirus. Tokia tad praėjusio karo pergalės metamorfozė. Tik bekilodami sklidinas „granionas“ nugalėtojai net įsivaizduoti negalėjo, kad istoriniu vertinimu gana greitai ateis laikas, kai gaudytas ir bunkeriuose pūdytas jaunimas bus pagerbtas gražiausiomis Tėvynės gėlėmis.
Krenta į šulinėlį po kopėčiomis papuvę lentos, tokia įranga, matosi, ilgai nelaikys. Tai svarbi vieta lietuvių tautai ir todėl generolo J.Žemaičio vadavietė turėtų būti sutvarkyta valstybiniu lygmeniu. Juk rusų partizanų restauruotų bunkerių betoniniai gaubtai iki dabar dar laikosi Inkleriškių miške. Praverstų ir informaciniai užrašai Vadžgiryje ir Pavidaujuje kaip važiuoti prie vadavietės, pataisyti keliai. Prie vieno iš jų paminklas 1946 m. birželyje žuvusiems trims partizanams rodo, kad vietos čia nebuvo ramios.
Įsibridusi Vilnojos ežeran
Bet priartėjo panemuniai ir lyg jau būtų laikas grįžti namo. Keliu šalia Nemuno daugelio važiuota ir eita, rašyta ir perrašyta, todėl apie šią atkarpą kiekvienas turi ką prisiminti.
Dar užsukim į Klangius. Už miestelio – labai prieštaringą vertinimą “klasių kovose“ išsikovojusio rašytojo P.Cvirkos sodyba-muziejus su obelų sodu, po ąžuolu jauki vieta atokvėpiui. Už jos, vieškelių sankryžoje, apleistas kapas ir paminklas su užrašu, kad čia stovėjusioje sodyboje dar karui nepasibaigus buvo nužudyta šeima. Prosovietinio rašytojo sodyba ir “pažangios minties“ valstiečio šeimos tragedija, “derinys“ tuo metu vertas plataus pagarsinimo, todėl ne vienam šiandieną kyla abejonės dėl įrašo paminkle ir kas gi buvo tikrieji žudikai?
Prie Seredžiaus, Dubysos-Nemuno žiotyse, Palocėlio aikštelėje belieka simboliškai atsisveikinti su nepakartojama Žemaitija ir Palemono papėdėj pagalvoti, kokių galų pirmiau trenktis į amerikas ir maljorkas, jeigu čia pat dar tiek nesuprastų grožybių ir dvasinio peno kiekvieno mūsų dar laukia.
Bet kelionė vis nenori paleisti, vis vilioja ir kaip deserinius skanėstus pakaišioja tai Vilkiją su Nemuno vingių toliais, tai Žemaitkiemį su archeologo, Karo muziejaus Kaune įkūrėjo, generolo S.Nagevičiaus dvaru ir dabartinio svetingojo šeimininko M.Šventoraičio technikos, buities ir meno gausių kolekcijų įvairove, kelionės dvasia nepamiršta ir Babtus su jos Stabinyčia parodyti, Nevėžio slėnį ir nuoširdumą kratotyros muziejuje atskleisti. Pravieniškėse gi pareiškia viltį, kad čia gal kada nors bus deramai įamžintas 1941 metų aukų atminimas.
O ties sankryža į Žąslius kelionės į Žemaitiją žiedas užsivėrė. Bet dar pakelyje sugundo Vievio kelių muziejus, iš kurio išeinant tesinori pasakyti – geras arba toks, kokie ir Lietuvos keliai, neišskiriant Žemaitijos. Prie Vilnojos ežero Sudervėjė belieka pasigėrėti sausumoje sugulusiomis ir vandenin subridusiomis V.Martikonio parko išskirtinėmis skulptūromis granite.
Dar kilometras, kitas ir vėl Maironis lyg sako:
“Antai pažvelki!Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai...“
Gruodžio šlapdriba jau dengia kelionių žemėlapius, tad belieka pasakyti, kad aprašant kelionę į Žemaitiją ir po ją nebuvo siekiama parašyti daugiau už internetines enciklopedijas, vienu mostu aprėpti visą Žemaitiją ir varginti skaitytoją pavadinimais, datomis, skaičiais ir pavardėmis. Žodžiu, buvo siekiama nepriklausomumo. Nes nevaržoma kelionė ypatinga tuo, kad kiekvieną akimirką jautiesi laisvas, kad gali pūsryčiauti jausdamas per pėdas bėgančias jūros bangeles, vakarieniauti žvelgdamas į vakaro sutemose išnykstantį Nemuno vingį ties Rambynu, o Saulę pasitikti nuo Šatrijos.
Lietuva – didžiulė šalis. O nesusivokimą ją pavadinti maža galima priimti kaip valstybės ir tautiečio šiurkštų įžeidimą, po kurių tęsiasi jau ne žodžiai, bet prasideda tam tikri veiksmai. Pasiūlykime tokiam tūlui apsilankyti nors kas dešimtame kaime ar miestelyje ir suprasti jo turtingą istoriją, užkopti į daugumą piliakalnių, perbristi kūlgridas, pasigydyti šaltiniais, apglostyti granito luitus, perplaukti upes ir ežerus, išbraidyti šilus, girias ir pelkynus... Būkime tikri, kad po to visko jis tegalės ištarti vienintelį žodį – neaprėpiama.
Nes nėra mažų šalių, kaip negali būti ir mažų tautų, būna tik mažų žmogelių.
P.S. Kartu keliavo, vargais ir džiaugsmais dalinosi prof. Jurgis
Tekstus į žemaičių kalbą vertė prof. Albinas. Ačiū.
Atgal
