Kelionės
12 31. Keliaukim Žemaitijon (3-Pabaiga)
Rimantas Giliauskas
Gražią ir jaukią vietą pasirinko, netoliese dar vienas žemaičių perliukas – smėlio atabradais padabintas Germantas, o Dubinio upelio krante stūkso Džiugo piliakalnis. Dabar dvaro „rūme“ gyvenanti šeimyna vis pakeiksnoja valdžią, nes užėjus lietui nebepakanka vonelių ir kibirų per lubas ant lovų krentančiam vandeniui sugaudyti. Iš tiesų, nelabai dera kiauras stogas ir ant istorinio pastato sienos kabanti lenta su užrašu apie čia gyvenusią mūsų klasikę. Nors reikalą iš dalies bando taisyti šalia stovintis dekoratyvinis vežimas su žydinčiomis gėlėmis, jomis ir galinė siena tarp baltų langinių papuošta. Tiktai medinės kolonos gerokai papuvę ir baidosi stipresnio vėjo.
Žemaičių Kalvarijos gatvė
Už Lieplaukės, Alšėnų pusen, rašytojo K.Sajos vaikystės nutrypinėti keleliai arba kaip jis pats laikotarpį vadina – skudurėlių takas. Lyg klaustų: o kur gi jis pats šiandieną? Ogi panokintoje jaunystėje nusibeldė į kitą svieto galą, į gūdžiausias Dzūkijos girias, prie Skroblaus upelio, į meilingai vadinamą kaimą, iš kurio prieš porą metų paskutinį senbuvį pas protėvius nulydėjo. Kalba, kad įsigytoje sodyboje miesčioniškai ūkininkauja, ilgomis kartimis ramsto derinčių obelų šakas, vakarais ilgokai lange negęsta žiburys. Yra matę nuogą garo kamuoly iš pirtelės virstantį šaltiniuotan Skroblan, net šnypštė kaip kalvėje grūdinant geležį. O gal ten ne jis buvo, kas bepasakys tiesą aukščiausiomis miškų kopomis nuo devynbėdžių atsitvėrusiame nykstančiame dzūkų kaime? Kūryboje bendravo su grafike G.Didelyte, kai ji dar gyva buvo, vidur girios net jos meno galeriją „subūdavoti“ talkino, kas pasaulinėje praktikoje ne taip jau dažnai nutinka. Nors idėja kažkiek ir primena teatro statybą Amazonės džiunglėse, Manause, tik, aišku, ne tokią puošnią.
Ties Skirpsčių kaimu Žemaitijos nacionalinio parko rytinė riba. Ir pagrįstas nerimas – ar toliau besusikalbėsime su vietiniais? Bet Alsėdžiuose nuogastavimai nepasitvirtino. Ne veltui šis miestelis kaip stebuklas: prieš karą sudegė, o dabar jau urbanistikos paminklu laikomas. Kaip Lietuvos Feniksas. Alsėdžių varpinė statyta dar J.Sobieskio laikais (sic! ar tai ne jo vardo degtinę perkam?), kai lietuviai pešėsi su lenkais, kad nors kas trečias Žečpospolitos seimas būtų sušauktas Lietuvoje ir kai per Žemaitiją pirmyn-atgal vaikštinėjo švedų kariuomenė. Esant tokioms aplinkybėms, Žečpospolitos partnerei Lietuvai tik Alsėdžių varpais skambinti beliko.
Pirtelė Būtingėje
Lygumose už Daukšių ieškom S.Daukanto gimtinės - Kalvių. Rasti nelengva, nes per 90 metų kaimo gyventojų sumažėjo vos ne 10 kartų. O ir atitinkamos rodyklės į mūsų istoriko, literato ir švietėjo sodybą nesimato. Bet ten, kur baigiasi asfaltas, tolėliau nuo kelio, tarp medžių aptinkam S.Daukanto sodžiaus klėtelę, koplytstulpius, išrašytą akmenį. Klėtelė užrakinta, tad ant prieklėčio prisėdus lyg ir atgyja istorija, kai iš čia jaunasis Simonas pėsčias išėjo Vilniun mokslų siekti. Ir pasiekė, Lietuvą garsino, tik savo sveikatą gerokai apgadino. Ieškant klėtelės rakto, šalia esančios sodybos kiemas nustebina istorinei klėtelei visiškai nepritinkančia betvarke. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys patvirtina, kad “…Kultūros vertybės teritorijoje esantis gyvenamasis namas ir tvartas priklauso privatiems asmenims. Ši teritorija yra apleista, gausu buitinių šiukšlių, retai šienaujama. Skuodo rajono Lenkimų seniūnas kasmet ragina savininkus tvarkytis, tačiau nesėkmingai”. Jei tikėti laišku, tai šios sodybos “kultūrinis įvertinimas” vos į 22 lapų aktus sutilpo. Na, gal ne viskas popieriuose vien juoda, bet taip gyvename. Cituojant 2013 metų laikraštį:„Minimaliems kultūros sektoriaus poreikiams patenkinti - paveldui atgaivinti, muziejams, bibliotekoms, kitoms kultūros sritims padėti, kūrybinėms industrijoms įkvėpti - reikalingi 2,5 mlrd. litų“, „esam ant slenksčio sprendimų, negrįžtamai paveiksiančių Lietuvos ateitį, ...kokias strategijas priimsime, kokius projektus įgyvendinsime, lems tolesnį šalies likimą“. Kai energija kartais bergždžiai švaistoma tarp Vilniaus, Kijevo ar Varšuvos, kai žymiai svarbiau išsaugoti šiltnamines sąlygas išskirtinei tautinei bendrijai, aukojant suvereno interesą, ar finansuoti netradicinę seksualinę orientaciją, kai teisėjas ar seimūnas nebegali išgyventi iš 7000 litų per mėnesį ir jam pridedama dar pora “gabalų”, tad suprantama, kad mūsų kultūrai nei laiko, anei išblaškytų pinigų nebelieka. Tada valstybėje lietuvių kultūros paveldo ne eilinio objekto prieigos užleidžiamos buitinėmis šiukšlėmis. Įsivaizduokime į Kalvius užsukusio vokiečio ar anglo mintis: greta valstybinės reikšmės Europos vidury paminklo – bjauri antikultūra. Ir kokia čia tauta gyvena, - ar svečias neturi pagrindo taip pagalvoti? Lietuvos įvaizdžiui kurti leisdami milijonus ar prisimename Kalvius, Lembą, Ušnėnus, Daukantiečių draugiją?
Žvejo dukros
Lenkimų bažnyčios šventoriuje Daukanto motinos kapas ir šilti sūnaus žodžiai akmens plokštėje: “…Jurgiene Daukontiene kori gyweno somiszimuse swieto regiejo ir kientiejo didius wargus ir rupesnius sawo amžiuie…” Tai tik dalis tekstų iš šios šeimos gyvenimo: Simono tėtis žuvo sukilime prieš rusų patvaldystę, mama – Kostiuškos sukilimo dalyvė ir sukilėlių maitintoja. Tad ne atsitiktinai rusų laikų žygeiviai ekspedicines keliones į Vilnių pradėdavo iš Lenkimų, nuo šio Motinos kapo, sukdavo pro Kalvių klėtelę. Ėjo ir jau minėta dailininkė G.Didelytė, piešė eskizus, dėjo į knygas, o vėliau savo estampus ir ekslibrius kabino girių galerijoje Andeinės vardu.
Bet jau Latvijos pasienis –Senoji Įpiltis. Tada dar niekas ne nujautė apie broliukus ištiksiančią tragediją Rygoje. Įpiltis turtinga istorine atmintimi, padavimais, paveldu, gamtos paminklais. Čia būnant kaip ne atsigaivinti iš po Aukuro akmens srovenančiu šaltinėliu, jeigu juodu ant balto užrašyta, kad atsigėręs “ilgai išlieka jaunatviškas, žvalus ir sveikas”. Panašiai suveikia kaip ministro V.Endriukaičio sveikatos apsaugos sistemoje. Kaip nepasigrožėti piliakalnio atspindžiu tvenkinyje, nepasisvečiuoti Laumių pašiurėje – juk jos šluotomis debesis pravaiko, antraip dangus gali užgriūti.
Toliau kelyje pasijaučia kažkoks sūrstelėjęs drėgnas oras. Ogi žiū - Būtingė. Žvelgiant nuo kopos, kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl Maironis su savo laikų romantika:
“Įsisupus plačiai vakarų vilnimis…”
O tos vilnys beveik siekia ant kranto palapinę, per iškištą kaminą rūksta dūmelis. Jauna palangiškė guodžiasi, kad su bičiuliais pabėgo iš kurorto šurmulyno ir pakrantės medgaliais kaitina krosnelę, žodžiu - darosi pirtį. Temstant išsikaitina, būriu puola jūron ir vėl atgal į šnypščiančios krosnelės garus. Kol pavargsta. Tai jau XXI amžius ir Maironis tikriausiai paraustų prie palapinės pusplikes mergeles išvydęs. Atsigręždamas gal dar ir peržegnotų. Bet kodėl vis atsigręždamas? O gal ir posmą naujųjų poetų stiliumi trenktų?
Pavyzdžiui,
Šniokščia, daužos. Turberancijos
Plikos spiegia. Tolerancijos…
Šventojoje dar ir dar kartą pasigėrėję Z.Pranaitytės Žvejo Dukrų pagauta grakščia akimirka, Palangoje palabinę Birutę ir Vandens nešėją iš Vilkėnų, sukam Karklėn.
Atgal
