Kelionės
12 18. Po Lietuvos “ašaros kraštą”…
Vytautas Kuprys
Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, akį patraukia išsikišimas pietinėje jos dalyje mažas lopinėlis – “Lietuvos ašara”, kuri rymo Baltarusijos apsuptyje. Jis turtingas savo praeitimi, graži gamta, nuoširdus čia gyvenantis žmonės.
Ankstyvą rytą, nedidelė grupelė vilniečių, autobusiuku nutarėme nuvažiuoti ir aplankyti mažai žinomą Dieveniškių kraštą, pažinti jo paslaptis. Čia ypatingai saugoma Lietuvos teritorija.
Pakeliui sustojame Jašiūnuose, kuriuose yra vėlyvojo klasicizmo dviejų aukštų rūmai pastatyti 1828 m. ir angliško tipo parkas su taisyklingu formų parteriu. Jašiūnų dvaro rūmai laikomi vienu gražiausiu architektūros paminklu visoje Vilniaus apskrityje. Prie rūmų išlikusi oficina, tarnų namas, arklidės ir ratinė, 3 kumetynai, svirnas, tvoros fragmentai su vartų stulpais, dvaro kapinės. Dvaras iki XVIII a. priklausė Radviloms, vėliau Vilniaus universiteto rektoriui J. Sniadeckiui, kuris palaidotas dvaro kapinėse. XIX a. dvaras atiteko Mykolui Balinskui. Dvaro savininkai suprato pramonės reikšmę ir steigė indų dirbtuvę, terpentino ir smalos gamyklą. M. Balinskis yra žinomas kaip istorikas, vadinamas istoriku – romantiku.
1517 metų Grybiškių ąžuolas
Čia lankydavosi poetai A. Mickevičius ir J. Slovackas. Pastarojo tėvas buvo Vilniaus universiteto profesorius. 1863 m. dvare buvo gydomi sužeisti sukilėliai. 1920 m. Lietuvos kariuomenės daliniai ties Jašiūnais kovėsi su Lenkijos kariuomenės L. Želigovskio kariniu junginiu, kurie tik ką sulaužė pasirašytą Suvalkų sutartį - užėmė Jašiūnus. 1941 m. nacių būrys sušaudė 575 nekaltus žmones, daugiausia žydus. Sovietams okupavus Jašiūnus, gyventojai išgrobstė biblioteką, su ja sunyko amžius saugoti paminklai, o kartu ir šviesios praeities atminimai.
Miestelis įsikūręs Rūdininkų girios pakraštyje prie Merkio upės, kuris minimas nuo XIV a. Ant Merkio kranto buvo pastatytas vandens malūnas, lentpjūvė, gontų dirbtuvė. Čia stovi labai graži šv. Onos bažnyčia, kuri pastatyta 1929 m. Jašiūnuose yra vienintelė įmonė Lietuvoje gaminanti natūralų actą.
Toliau važiuojame per Rūdininkų girią, kurios plotas apie 37 tūkst. ha. Čia Mindaugas organizuodavo didžiules medžiokles. Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, įvykdė savo mylimos žmonos LDK ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės norą, po jos mirties palaidoti ją Lietuvoje. Jos kūną šiuo keliu atlydėjo ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje.
Atvažiuojame į Šalčininkus. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios gavo savo vardą. Jame gyvena apie 7000 gyventojų, miesto plotas – 2,98 kv. km. 1311 m. Dusburgo kronikoje apie kryžiuočių žygį į Lietuva sakoma: ”Henrikas, didysis komtūras ir 150 riterių su stipria kariuomene ir 2000 pėstininkų atliko žygį į Lietuvą, į sritį vadinamą Šalčininkai, kur dar niekada nebuvo matyta kryžiuočių kariuomenė. Sudeginę 3 pilis ir užmušę daug lietuvių, kitą rytą su dideliu grobiu ir 700 belaisvių grįžo namo”, taip pirmą kartą dokumentuose paminėtas Šalčininkų vardas. Nuo XVI a. iki 1824 m. Šalčininkus valdė feodalai Borisevičiai, didikai Chodkevičiai ir grafas Karolis Vagneris. Matyt juos viliojo puiki geografinė Šalčininkų padėtis. K. Vagneris buvo labai turtingas. Turėjo savo spirito gamyklą, lentpjūvę iš kurios lentas vežė į Lenkiją, Vokietiją ir kitas šalis. Tais laikais veikė mokykla, kurioje mokė ir vargonininkus, buvo malūnas, stiklo dirbtuvė ir kitos įstaigos. Čia ėjo judrus prekybos kelias.
1311 m. mieste buvo pastatyta katalikų bažnyčia, be jos buvo protestantų ir žydų maldos namai. Senais laikais mieste gyveno totoriai, kurie turėjo ir savo mečetę. 1655 m. Lietuvoje siautėjo Maskvos kariuomenė, kuri Šalčininkus sudegino. 1986 m. vietoje medinės bažnyčios, kapinėse pradėta statyti mūrinė bažnyčia, o 1990 m. buvo pastatyta ir varpinė. Šiaurinėje miesto dalyje, stovi XVIII a. mūrinė 6 metrų aukščio koplyčia. 1831 m. katalikų bažnyčios kapinėse poetas A. Mickevičius stebėjo Vėlinių apeigas.
Šalčininkų seniūnijoje yra įdomi Ūtos gyvenvietė. Ūtoje veikė Šalčininkų dvaro stiklo pūtykla, išliko molio drėbti pastatai, kuriuose gyveno darbininkai, pačios gamyklos liekanos.
Šalčininkų tūkstantmetė mokykla
Antrasis pasaulinis karas Šalčininkams atnešė daug nelaimių. 1942 m. mieste gyveno 733 gyventojai, dvare – 266. 1972 m. į Šalčininkus iš Eišiškių buvo perkeltas rajono centras. Prasidėjo didelės statybos. Buvo pastatyta daug visuomeninių ir gyvenamųjų namų, mokykla, lopšelis – darželis, bankas, taupomoji kasa, kultūros namai, pirtis, vaistinė, autobusu stotis, ligoninė, restoranas, savivaldybės rūmai, kino teatras. Miesto centrinė gatvė yra Vilniaus.
Šalčininkų dvaras buvo žinomas ankstyvaisiais LDK laikais. 1988 m. pradėti restauruoti buvę grafo Karolio Vagnerio dvaro rūmai, nuo 1911 šis pastatas yra architektūros paminklas. Dabar rūmuose įsteigta meno mokykla.
Į Šalčininkus dažnai atvykdavo aplankyti savo draugo kunigo ir pailsėti Lietuvos poetas Adomas Mickevičius. Miesto savivaldybės aikštėje poetui pastatytas gražus paminklas. 1999 m. prie kultūros rūmų, Baltarusių kultūros centras, pastatė paminklą 1863 m. sukilimo vadui Konstantinui Kalinauskui.
Šalčininkų kraštovaizdis – unikalus ir puikus. Ant Šalčios upės yra du tvenkiniai, tai puiki vieta poilsiui ir žūklei.
Nuostabi Šalčininkų Tūkstantmečio vidurinė mokykla. Šioje mokykloje pamokos vedamos tiktai lietuvių kalba, kurioje mokosi 5 proc. rusų, 15 – lietuvių ir 80 – lenkų šeimų vaikai. Joje yra du baseinai, keletas sporto salių, geologijos muziejus, kuriame sukaupta didelė titnago akmens kolekcija. Vienu žodžiu sudarytos visos sąlygos mokytis. Už dalyvavimą mokslo olimpiadose ir sporte, mokyklos koridorių spintose, išdėstyta daugybė diplomų ir kubų apdovanojimų.
Vykstame į Gintaro Žagunio pasienio užkardą. Čia beginklis pasienietis 1991 m. OMON karių žiauriai buvo nužudytas, dabar jo vardu pavadinta ši užkarda. Pasieniečiai saugo Europos sąjungos sieną nuo Baltarusijos, kurios ilgis 215 km.
Aplankome Puškorių kaimą, tai architektūros paminklas. Pro kaimą teka Gaujos upė.
Atgal
