Kelionės
12 03. Mes buvome šiluma ir dėmesiu apsupti
Alfonsas Kairys
Taip sako tik ką iš Ukrainos lietuvių draugijų susitikimo, organizuoto Lietuvos Respublikos ambasadoje Kijeve (Buslivska g. 21) š.m. lapkričio viduryje sugrįžęs Vinicos lietuvių istorijos ir kultūros centro „Sakalas“ pirmininkas Vasilijus Sugakas.
Belaja Cerkvės, Charkovo, Dnepropetrovsko, Ivano-Frankivsko, Kijevo, Nikopolio, Simferopolio, Vinicos ir Zaporožės draugijų vadovai, nepaisydami ilgų kelio nuotolių, atskubėjo į Ukrainos sostinę.
Dvi dienas trukęs pasitarimas prasidėjo naujausiais bendrą Lietuvos ir Ukrainos kultūrą ir paveldą, glaudžius šiandienos ryšius primenančiais kūriniais: Valentinos Zeitler istorinio romano „Užmirštos nuodėmės“, nukeliančio į Chotyno mūšio lauką, pristatymu ir Ingridos Laimutytės bei Alekso Matvejevo publicistiniu filmu „Tarp Nemuno ir Dniepro“ apie žmones, turinčius dvi tėvynes – Lietuvą ir Ukrainą (filmas anksčiau rodytas ir per Lietuvos televiziją).
Visuomeniniai Lietuvos ambasadoriai Ukrainoje - lietuvių draugijų pirmininkai - kartu su Lietuvos ambasados Ukrainoje II sekretore Jūrate Usevičiūte (trečia iš kairės)
Pasitarimo metu pabrėžta, kad Ukrainoje gyvena apie 1400 Lietuvos Respublikos piliečių ir apie 7000 lietuvių kilmės žmonių. Deja, tik vos dešimtadalis susibūrę į lietuviškas draugijas. Buvo laikai, kai, Lietuvos remiamos, draugijos klestėjo: veikė ne viena ir ne dvi lituanistinės mokyklos, lietuvišką dainą populiarino folkloriniai, vaikų ansambliai...
Kuo gi dabar gyvena didelės šalies (devynis kartus plotu ir šešiolika kartų gyventojų skaičiumi didesnė palyginti su Lietuva) lietuviai.
Antrąją susitikimo dieną, - teigiama Lietuvos ambasados Ukrainoje tinklalapyje,- Ukrainos lietuvių draugijų atstovai apskrito stalo diskusijoje aptarė draugijų finansavimo, lituanistinio švietimo, Šengeno vizų, Lietuvos Respublikos pilietybės ir kitus aktualius klausimus. Pasak V.Sugako, draugijų darbas ne toks aktyvus kaip buvo anksčiau: tai susiję su nepakankamu finansavimu ir daugelio buvusių draugijų narių emigravimu į kitas šalis. Lituanistinis švietimas gyvas tik Lvove, kur veikia lituanistinė mokykla (mokyklos vadovė Marina Trocenko), o juk Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, nuolat rėmusio jas savo gyvavimo metu, jų buvo Dnepropetrovske, Kijeve, Kryme, Lvove, Vinicoje, Zaporožėje. Kalbėta apie tai, kad gal ir būtų norinčių mokytis mūsų kalbos, istorijos, bet stokojama arba nesą mokytojų. Bet juk išeitis yra - nuotolinis lietuvių kalbos mokymas (-is), apie kurį, deja, matyt, mažai kas žino. Teikėtų tik internete „surinkti“ http://www.oneness.ou.lt/ru/. Regis, jis nors iš dalies išspręstų mokytojų stygiaus problemą.
Ilgametė buv. Kijevo lietuvių draugijos pirmininkė Violeta Jančiuk su dovanomis
Kalbėta apie projektų rengimą. Ypač įdėmiai klausytasi Lietuvos Respubliko ambasados Ukrainoje II sekretorės Jūratės Usevičiūtės kalbos apie Šengeno vizas. Dabar nuo liepos mėn. draugijoms priklausantys nariai, jiems pageidaujant, galės gauti šias vizas nemokamai 5 - iems metams. Sąlyga: per tą laiką turės nors kartą pabuvoti Lietuvoje.
Pasidžiaugta, kad dabar į Lietuvą iš Kijevo galima nuvykti daug pigiau ir greičiau Vengrijos avialinijų lėktuvais: per pusantros valandos už daug pigesnę negu autobuso bilieto kainą gali grožėtis Vilniaus bokštais.
Gražiais ir prasmingais žodžiais, pasakytais ambasadoriaus Ukrainoje Petro Vaitiekūno - „Nesvarbu, kokia kalba žmogus sako: „Aš myliu Lietuvą“, svarbu, kad šie žodžiai sklistų iš širdies,“ - Lietuvos visuomeniniai ambasadoriai palydėti į įvairius Ukrainos miestus.
Su pasitarimo dalyviais bendrauja Lietuvos ambasados Ukrainoje ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Nuotr. Vasilijaus Sugako
Ir ne tik žodžiai, bet ir dovanos - Valentinos Zeitler knyga „Karalienė Bona“, Alfonso Eidinto ir kt. „Lietuvos istorija“ (rusų kalba), kompaktinė plokštelė „Lietuvos laisvės trajektorijos“, lankstukas „Lietuva. Keliauk“ (rusų kalba) - primins kiekvienam jo gimtąją tėvynę Lietuvą: jos istoriją, gimines, draugus.
Atgal
