Kelionės
11 20. Keliaukim Žemaitijon (2 dalis)
Rimantas Giliauskas
Neprivažiavę Šaukėnų, pro vartus įriedame į buvusio Gorskių dvaro parką, dabar saugomą psichiatrinę ligoninę. Kol kas įvažiuojame ne kaip pacientai, bent mums taip atrodo. Rūmai ir dvaro pastatai gana paprasti, kolchozų laikais silikatiniais gaminiais šiek tiek apgadinti, kai kurie statiniai restauruoti. Tai dvarininkų žiemos buveinė. Jų gyvenimą ir santykius su kumečiais vaizdžiai aprašo Gorskių palikuonė M.Komarovska, kurios vienas anūkų – dabartinis Lenkijos prezidentas. Dvarų kūrimosi aritmetika ne buvo sudėtinga: po Liublino unijos į Lietuvą ėmė keltis turtingesnės lenkų šeimos, įsigijo ir plėtė žemes, statėsi rūmus. Ilgainiui tokie dvarai jau buvo prie daugelio miestelių, iš dalies formuodami ir apylinkių struktūrą. Dvarams kaimiečiai lietuviai arė žemę, statė namus, kasė bulves, šėrė kiaules, plovė grindis ir klojo ponų lovas. Šiuos baudžiauninkus ir kumečius dauguma lenkų ponų niekinančiai dar vadino chlopais. Juk ir J.Beniuševičiūtė, būsimoji Žemaitė, Gorskių dvare Džiuginėnuose buvo chlopė, nes darbavosi kambarine. Vėliau, ypač po XIX a. sukilimų, lenkus papildė, kai kuriuos net pakeitė rusų ponai. Iš mūsų tautos gilumų kilęs tautinis judėjimas daugumos šių dvarininkų buvo sutiktas labai nepalankiai, dažnai už vergystę atsimokant represijomis. Dvarininkai įsivaizdavo, kad savo buvimu chlopams neša vien gėrį, kad šiose laukinėse dykrose išplėtė europinę ar azijinę kultūrą, o per lenkų ir rusų kalbas tuos mužikus net šiek tiek ir apšvietė. Minėta M.Komarovska šiandieną atvirai teigia, kad „ smetonas, wienožynskius, putwinskius ir pan. išugdė ne lietuvių kaimas, bet lenko dvarininko pagalba“. Tad nesistebėkim, kad važiuodamas oficialaus vizito į Lietuvą, Lenkijos prezidentas pirmiau „apsižvalgo“ Šalčininkuose ar Maišiagaloje, o po to dar užsuka ir pas vasalinės Lietuvos prezidentę. Na, tarkim, kaip dvarininkas pas savo ekonomę. O nuolatinės lenkų pretenzijos mums ir provokacijos ar ne senų laikų dvarininkų mąstysenos ir elgesio tąsa per palikuonis, įgimtas ambicijas ir šovinizmą? Juk ne taip jau seniai Šaukėnų vėlesnieji dvarininkai Stefanovič ir Gobkievič taipogi buvo aršūs POW simatikai.
Nykstantis Ventos-Dubysos kanalas
Paskambinam Šaukėnų muziejininkei E. Burdulienei - mokytojai, scenaristei ir režisierei. Sakosi atostogaujanti, bet greitai, kukliai pasidabinusi atskuba ir atrakina muziejų. Ir pasakoja apie protėvių buitį, rodo ir pasakoja...Čia daug medžiagos apie dvarininkus Gorskius, jų palaikų perkėlimą į bažnyčią, apie oficialių asmenų iš Lenkijos dalyvavimą procesijoje, atvaizdai, iškarpos, eksponatai. Trečias mūsų kelionėje aplankytas muziejus ir trečias sutiktas savo srities žinovas su išsaugota noširdžiausia meile istorijai. O gal tokia tradicija visuose Lietuvos muziejuose? Tik vis sukirba mintis, kad mūsų istorijos saugotojime ar ne per daug dėmesio čia ponavusiems svetimtaučiams ir per mažai vietiniams darbuoliams, savo prakaitu nešusiems gėrybes ne savo vaikams? Ačiū lietuvių Dievams, svetimų dvarininkų mūsuose lyg ir nebeliko, tačiau jau atsiranda savi, tik kažin ar bus geresni? Antai jau siūloma Pakruojo restauruotame dvare už pinigus net pagyventi dvarininko buitimi, pradedant apranga, gal kamerdinerių paslaugomis ir poniškais pietumis iš pasidabruotų servizų. Tiktai kas plaus lėkštes ir lovytes klos? Ar ne tos pačios kumetėlės nuo Kraujos pakrančių ir istorijos ratas, laikykim, ar nebus apsisukęs? Ne paslaptis, kad kai kurie muziejai net organizuoja titulus susigražinusių bajorų naftalino sueigas, tik ar tai mus vienyja, ar dar daugiau skiria ir per tai silpnina?
Beržėnų dvaro rūmai
Po tokių minčių pailsėkim prie sąnarius geliančių Svilės šaltinių ir kaip siūlo, pasigydykim tyruoju vandeniu ( o ar būna nugydančių šaltinių?). Ir vėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigais įrengti tilteliai, pavėsinės ir tualetai, lyg nacionalinės Finansų ministerijos nebeturėtume.
Jau netoli ir Ventos – Dubysos kanalas, kitaip vadinamas perkasu. Arba Rusijos caro neužbaigtas ketinimas 15 metrų pločio kanalu sujungti Baltijos ir Juodąją jūras, tuo pačiu Nemuno žiotyse įsikūrusiai Prūsijai parodant tam tikrą pirštų kombinaciją. Dabar kanalo didžioji dalis užžėlusi meldais, atviras vanduo tik vietomis, bet gerai matoma galingo projekto miškais properša ir rusų armijos veltui įdėtas triūsas. Kanalo zonoje juodžemis ir gerai dera bulvės – džiaugėsi sodybos šeimyna prie buvusio šliuzo liekanų.
Privažiuojame spyna užrakintą kelelį į Beržėnų dvarą. Sako, kad šie didingi rūmai – tai vienos Gorstyčių panelės kraitis dvarininkams Čapskiams. Čia niekas negyvena, nes rūmų židiniams įkurti dar reika daug laiko ir ne mažiau pinigų. Apdžiūvę medžiai, aukšta žolė ir kažkokia iš praeities atklydusi nykuma.
Ir taip lygumomis keliaujam nuo vienų lenkų dvaro prie kito. Bet kur gi tie lietuvių rūmai? Na gal Ušnėnuose, pagaliau, juos aptiksime? Kelias nuveda pro sodybų nelabai tvarkingas pakeles iki senų medžių šešėlyje pilko akmens, ant kurio raidės skelbia, jog kadais čia buvo sodyba, kurioje gyveno ir kūrė J.Žemaitė. Pasitikusi maloni ponia (gal rašytojos proanūkė?) veda prie namelio šiaudiniu stogu. Tai švietėjo ir rašytojo, skatinusio J.Žemaitę ir M. Pečkauskaitę kurybai, P.Višinskio gimtinė, o dabar jo memorialinis muziejus. Tad tokie tie mūsų rūmai su šiaudiniais stogais, bet turėję nepamatuojamą galią pro daugelio vaikų nutryptą medinį slenkstį išleisti į plačiuosius vieškelius ne vieną švietėją, kūrėją ir prezidentą. Ir ne paauksuotos taurės, bet tamsiose viralinėse kybantys aprūkę puodai su mediniais samčiais didžia dalimi lėmė mūsų tautos gyvastį, peraugusią į valstybės atgaivinimą.
P.Višinskio gimtinė
Nebe toli ir Užventis, jo dvare jaunystę praleido M.Pečkauskaitė, vėliau bendraminčių pavadinta prigijusia pravarde Šatrijos Ragana. Pats sunkokai bepastovintis medinis dvaro rūmas greičiau primena kumetyną, bet svirnas jau restauruotas ir jame įsikūręs muziejus su nuolatinėmis ir laikinomis parodomis. Dvaro aplinka turtinga skulptūromis, tilteliais, senojo vandens malūno mūrais, apaugusiais tvenkiniais. Išlikusi alėja, menanti Marijos ir Povilo jausmingus pasivaikščiojimus. Užvenčio kapinėse, šeimos kape palaidoti P.Višinskio tėvai ir artimieji, čia savąjį vyrą palaidojo ir J.Žemaitė – Žymantienė.
Pro Gaulėnus nuskubam prie Šatrijos. Stebina Europos Sąjungos fondų pinigais (ir vėl!) išblizginti takai, mediniai laiptai su turėklais, aukuras, apžvalgos aikštelė, informacijos stendai ne tik apie kalną, bet ir apie raganas su milžinais, net naujas tualeto namelis subūdavotas. Kaip civilizuotame pasaulyje. Bet svarbiausia – nuo kalno viršūnės atsiveriančios erdvės į visas pasaulio šalis. Žiūri, žiūri, tiesiog nepajėgi nežiūrėti ir nepajunti, kaip kažkas per žandus nurieda...
„Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių jei į Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių ir ten kalną užlipti aukščiausį“,-
neištvėrė be poezijos kadais čia užburtas Maironis. Ir kai temstant virš kalno tamsaus silueto pakimba Didieji Grįžulio Ratai, o aplinkui su rūku nusileidžia palaiminga ramybė, nieko daugiau nesinori, tik tylėti ir jausti. Gi Šatrijos raganos, kaip kažkas sakė, tą vėlų vakarą buvo kažko nulėkę į Medvėgalį ir susivėlino grįžti.
Į Šatrijos kalną
Mes, gi, į Luokę toliau keliaukim. Miestelis dabinasi, stato paminklus, priešais bažnyčią grindžia pagrindinę aikštę. Galima būtų jau šiandieną išburti miestelio ateitį: kaip Ariogaloje reikėdavo atsigerti šaltinėlio vandens, Šeduvoje paskanauti malūninko kepsnį, Viduklėje sukirsti kalną koldūnų, taip gal ir Luokėje reikės restauruotai patamsintoje Blindos smuklėje išlenkti po kvortą gero žemaičių alaus ir paminėti slaunųjį Razbaininką. Ir reikia manyti, kad pro Luokę suks dar ne vienas turistų tuntas, ir nebus čia prasčiau, nei Vasiukuose.
O tuo tarpu pro Biržuvėnų koplytstulpį pasiekiame to paties pavadinimo ir vėl dvarą. Lyg polivarkų aplinkui neužtektų. Tai tų pačių Gorskių valdų tąsa. Prieš dešimtį metų dvaras degė, bet šiandieną ne tik degėsiais nebeatsiduoda – restauruoto dvaro sodyba išpuoselėta net ir turistų poreikiams. Bet čia kaip niekur kitur jau reiškiasi komercinis turizmas: mokėk – papasakosim, daugiau mokėsi – daugiau sužinosi ir patirsi. Ir jokių nuolaidų senjorams su apkarpytomis ir negražintomis pensijomis. Žmonės pasakoja, kad iš Paryžiaus atvažiavusi Gorskių palikuonė dvare rado senovinių indų ir vyno lobį, gal dėl to ir restauravimas buvo toks spartus. Už puskilometrio, miške, didelių apsamanijusių akmenų krūsnis ir bekrypstantis kryžius su užrašu, kad jį čia pastatė šio kaimo gyventojai. Kitu keleliu pavažiavus, prie senosios pušies jau ne vieną šimtmetį čiurlena Laumės pėdos šaltinis, jo vandenį naudojo dvaro ponų kavai ir valgiui virti.
Sustokim Rainiuose ir prie paminklų nusilenkim aukoms, kurias čia išniekinęs į duobes suvertė rusų kariuomenės dalinio ir okupantams talkinusių žydų žvėriškumas. Koplyčia, kaip paprastai, užrakinta, į muziejų nepateksi. Tarp kitko, įžymusis tenoras K.Petrauskas Rainių dvare buvo įsirengęs savo sodybą.
Čia pat jau ir Telšia, Žemaitijos sostinė. Judėjimas ne mažas, pilna automobilių ir praeivių, žodžiu – didmiestis net su keliomis bažnyčiomis. Išskirtiniame savo architektūra Turistų centro pastate liauna žemaitė apdalina lankstinukais ir žavia šypsenėle – tik eik iš laimės kojomis nesiekdamas šaligatvio ir rankiokis įspūdžius. O jų čia pilna. Ir Vyskupijos centras, ir meškos su gauruose įsikibusiais žemaičiukais skulptūrėlė, Katedra su durų varyje iškalta Žemaitijos istorija, amfiteatras ant Masčio kranto - visų grožybių neišvardinsi. Kiekviena kalva, ant kurių narsūs žemaičiai užkėlė miestą, su sava istorija ir atitinkančiais paminklais. Paliekant Telšius, o gaila, belieka prisiminti, kad čia gyveno bajorė ir poetė K. Praniauskaitė, paskatinusi Sedos raštininką A. Baranauską poezijai. Likimas lėmė poetų keliams išsiskirti, vieno kelias nedrąsiai artėjo prie lietuvybės, kito gi į senatvę lyg ėmė tolti nuo jos. O šiandieną - vienas Utenos kapinaitėse, kitas gi Seinuose palaidotas. Bet kiekvienas mums skyrė garsesnį ar kuklesnį palikimą, įrašytą į lietuvių tautos Poezijos metra
Atgal
