Kelionės
11 15. LDK gynybinės ir rezidencinės architektūros paveldas vakarinėje Baltarusijoje
Vytautas Kuprys
Keliaujant į Baltarusiją ekskursijos vadovė papasakojo ir apie pravažiuojamus Medininkus ir čia gyvenusius įžymius žmones.
Medininkų kaimas Vilniaus rajone minimas nuo XIII a., o XIV – XVII a. čia buvo miestas, bet XVIII a. sunyko, dabar jame gyvena apie 500 gyventojų. Čia yra Medininkų pilis, kuri buvo pastatyta XIII a., joje išliko 4 gynybinės sienos, kurios išmurintos iš akmenų ir plytų, su bokštų liekanomis, supa keturkampį 2 ha pilies kiemą. Pilį supa 20 m pločio ir 3 – 8 m gylio dvigubų gynybinių griovių sistema. Sienų perimetras 568 m, aukštis 10 – 11 m, storis apie 2 m. Iš sienų kyšo apgriuvę bokštai. Pilis turėjo 4 bokštus ir vartus. Joje gyventojai slėpėsi nuo totorių ir Vokiečių ordino antpuolių, o 1402 m ordinas ją sunaikino. Bet už tai ordinas neteko 39 riterių, tai pat žuvo ir pats maršalka. Čia mėgdavo sustoti LDK Algirdas su žmona Julijona, kurį laiką gyveno šv. Kazimieras ir joje būdavo Didysis Kunigaikštis Vytautas. 1514 m Medininkus valdė kunigaikštis Vasilius Žilinskas. Čia buvo valdovų rezidencija. 1519 m rusai pilį visiškai sugriovė. XIX a. viduryje pilies kieme buvo užveistas vaisių sodas, daržai, net buvo laikomi galvijai. 1812 m traukdamiesi iš Rusijos sušalę ir alkani prancūzai apsistojo pilyje, kurie sukūreno ne tik medinius pastatus, bet ir ten dar buvusius baldus. Pro Medininkus, bėgdamas iš Rusijos važiavo ir Napoleonas.
Nesvyžiaus Radvilų rezidencija
Čia 1991 m Lietuvos respublikos Medininkų poste įvykdytas karo nusikaltimas. Rygos milicijos rinktinės (OMON) kariškių būrys suėmė, nuginklavo ir nužudė muitininkus, kelių policijos bei policijos būrio Aras pareigūnus, iš viso 7 žmones, liko sunkiai sužeistas muitininkas T. Šernas.
Kertame sieną ir įvažiuojame į Baltarusiją. Jos plotas sudaro 207600 kv. km. Joje gyvena apie 10 mil. gyventojų su sostine Minsku. 81,2 poc. šalies gyventojų yra baltarusiai, 11,4 – rusai, 3,9 – lenkai, 2,4 – ukrainiečiai, 0,3 – žydai, lietuviai, latviai, totoriai; valstybinė kalba – baltarusių ir rusų. 60 proc. tikinčiųjų yra stačiatikiai, kurie priklauso Rusijos bažnyčiai, 10 – protestantai, 10 - katalikai ir unitai. Reikia pasakyti, kad visos cerkvės ir bažnyčios šalyje yra atstatytos, nors bažnyčios yra blogiau prižiūrimos. Yra pastatyta apie 1000 naujų cerkvių, kurių statybas finansuoja tai pat Maskva. Pakelėse, kaip ir pas mus, stovi pravoslaviški ir katalikiški kryžiai.
Myro pilis
Pagal 1994 m konstituciją Baltarusija yra parlamentinė demokratinė respublika, valstybės vadovas – prezidentas, renkamas visuotiniais rinkimais 5 metams, ne daugiau kaip 2 kadencijoms, bet dabartinis prezidentas A. Lukošenko šių demokratijos įstatymų nesilaiko. Jis pareiškė: “Jeigu žmonės nori, kad aš būčiau ir toliau prezidentu, tai kodėl aš turiu prisilaikyti kaž kokių “kadencijų ?!”. Iki 1957 m, šioje šalyje, žemdirbiai savo rankose neturėjo pasų, todėl niekur negalėjo išvažiuoti. Pasai buvo uždaryti kolūkių ar tarybinių ūkių pirmininkų seifuose. Nors A. Lukošenko neprisilaiko demokratijos, bet tvarka šalyje įvesta: derlius nuimtas laiku, laukai apsėti, nors šiek tiek nuniokojo gamtą, bet visa žemė numeleruota. Keliai kaip ir pas mus geri, apsodinti spygliuočiais medžiais, kelių pakrantės nušienautos, stotelės švarios. Miestuose ir kaimuose prisilaikoma švaros, niekur nesimato teplionių ant sienų, gyventojų kiemai aptverti gražiomis tipinėmis 1 metro aukščio betoninėmis, metalinėmis ar medinėmis tvorelėmis, kurios nudažytos įvairiomis spalvomis. Visur vyksta statybos ne dienomis, o valandomis. Bedarbių šalyje - apie 1,3 proc. Jų ir negali būti daugiau, jeigu lankamuose muziejuose, kiekvienoje salėje (kambaryje) numatytos po dvi prižiūrėtojos.Ypač sunkiai gyvena kaimo gyventojai. Kadangi A. Lukošenko mėgsta ledo riedulį, tai ledo arienos pastatytos beveik kiekviename miestelyje.
Piniginis vienetas baltarusiškas rublis – 10000 rub. – 2,85 litai. Iš Baltarusijos galima išsivežti 2 butelius 0,5 litro stipraus gėrimo ir 2 pokelius cigarečių, benzino – kiek telpa benzino bake, kuris yra labai blogas. Šalyje dominuoja mėlyna, dangiška, šv. Mergelės Marijos spalva: namų sienos ir stogai, tvoros, kapų paminklai ir kt.
Galvijai uždaryti tvartuose, kai kur ganosi nedidelės galvijų bandos, kurias prižiūri skerdžiai.
Alšemiškių pilies griuvėsiai
Pirmiausia atvažiuojame į Krėvą. Šiandiena Krėva yra nedidelis kaimelis, o Gedimino laikais ji buvo didinga srities kunigaikštijos sostinė ir pilis. Kaimelis įsikūręs prie Kriavos upelio. Pirmą kartą Krėva minima XIII a. kaip Nalšios žemės centras. Tuos laikus mena išlikęs piliakalnis. XIII – XV a. Krėvoje vyko lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Pilis – viena ankstyviausių mūrinių pilių, įėjusi į LDK sostinės Vilniaus gynybinę sistemą. Pilies forma – beveik trapecinė keturkampė, mūro sienos buvo 8 m aukščio, o plotis apie 3 m. Pilis turėjo du aukštus. Šią kunigaikštystę LDK Gediminas 1338 m paskyrė sūnui Algirdui, po jo mirties atiteko Jogailai, o vėliau jo broliui Vygantui. Algirdas iki 1345 m valdė Krėvą, čia 1382 m vedė vienturtę Vitebsko kunigaikštytę Mariją.
1382 m Jogaila klasta savo dėdę Kęstutį, Vytautą su žmona ir nemažai Lietuvos didikų, pakvietė į savo stovyklą. Ten Kęstutis ir Vytautas buvo suimti ir patalpinti pilies bokšto rūsyje, kur netrukus Kęstutis buvo pasmaugtas. Vytautui pavyko pabėgti pas kryžiuočius į Prusiją, kur gavo jų globą. Iš šios pilies Jogaila pradėjo kelią į Lenkijos karaliaus sostą. 1386 m Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą. Čia 1385 m buvo pasirašyta gėdinga Lietuvai Krėvos unija, pagal kurią Jogaila pažadėjo Lenkijai prijungti Lietuvą prie Lenkijos, kuri dabar saugoma Krokuvos katedros kapitulos archyve. 1387 – 91 m pilį ir sritį valdė Jogailos brolis Aleksandras, o 1432 – 33 m Krėva buvo užimta Švitrigailos. 1503 m Krėvą sunaikino totoriai. Apylinkės kaimuose, nuo senų laikų, dar ir dabar gyvena nemažai totorių, kuriuos čia įkurdino Vytautas Didysis.
Toliau važiuojame į Alšėnus, dabar nežymus kaimas, kitados privatus miestelis. Alšėnai įkurti prie Galšios upelio. Jame gyvena apie 1100 gyventojų. Nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK srities sostinė su savaisiais kunigaikščiais. Dvi garsiausios Alšėnuose šeimininkavusios ir daugiausia miestelį išgarsinusios yra kunigaikščių Alšėniškių ir Sapiegų giminės. Nuo XIV a. Alšėnus valdė Alšėnų kunigaikščių giminės. Jos pradininkas yra Jonas Alšėniškis (Algimantaitis), kuris buvo labai ištikimas Vytautui ir kartu iš Krėvos pilies pabėgo pas kryžiuočius. Jis pastatė pilį prie kurios ir kūrėsi miestelis, o XV a. pastatyta šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Bažnyčioje buvo įrengta Sapiegų laidojimo koplyčia. Povilo Sapiegos antkapio skulptūros išgabentos į Minsko Mokslų akademijos senosios kultūras muziejų. XVI a. išmirė Alšėnų kunigaikščių giminė. Paskutinis buvo Vilniaus vyskupas Paulius. Po jo mirties Alšėnų dvaras atiteko Sapiegoms, kurie pastatydino rezidentinius rūmus – pilį. Pilis buvo trijų aukštų su kampuose 4 bokštais ir viduryje esančiu kiemu. Sapiegų pilis – vėlyvojo renesanso rezidencinė – gynybinė pilis. Tai yra vienas gražiausių šio laikotarpio rezidencinės architektūros paminklas. Tiesa šiandiena buvusia prabanga byloja tik paslaptingi griuvėsiai. 1618 m Povilas Sapiega įkūrė pranciškonų vienuolyną. Carinės Rusijos ir Lenkijos laikais Alšėnai buvo valsčiaus centras.
Šalia miesto, kaimuose, nuo Vytauto laikų gyvena apie 300 tūkst. totorių, kurie užsiima žemdirbyste ir augina arklius. Jie augina daug daržovių, kurias atveža net į Vilnių. Totoriai prarado savo kalbą, bet rašo lenkų kalba totoriškomis raidėmis.
Atvykstame į Naugarduką, tai labai senas miestas. Naugardukas yra pats aukščiausias gyvenamas taškas Baltarusijoje, įsikūręs aukštutinėje Nemuno baseino dalyje. Miestas išsidėstęs ant aukštų kalvų ir labai gražioje vietoje. Naugardukas XIII – XVIII a. buvo vienas svarbiausiu Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centras. Išliko XIV – XVI a. LDK Vytauto valdymo metais statyta mūrinės pilies griuvėsiai. Iki XVI a. pilis kelis kartus buvo modernizuota. Pilis turėjo tvirtas sienas ir 5 bokštus, tai pat gražius rūmus. Naugarduko pilies liekanos yra vienos įdomiausių iš visų Lietuvos pilių. Aplinkui statūs skardžiai, žemai didelis griovys, pieva ir tolimas reginys. Pilis stovi apie 320 m aukščio virš jūros lygio. Iš jos gražus vaizdas į visas puses.
Mindaugas, pradėjęs jungti lietuvos žemes, buvo pavedęs savo sūnui Vaišelgai valdyti Naugarduką. 1251 m Mindaugas apsikrikštijo, o 1253 m buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. 1329 m Naugarduką gavo penktasis Gedimino sūnus Karijotas gimęs iš jo žmonos Olgos. Po jo mirties Naugarduko sritį pasidalino Algirdas su Kęstučiu. 1334 m kryžiuočiai sudegino Naugarduką, bet Vytautas vėl ją atstatė. 1428 m Vytautas Naugarduką užrašė savo žmonai Julijai, bet ji jo nevaldė. Naugardukas nustojo klestėti patekęs Rusijos valdžion. Gretai suniko plis ir miestas.
XIV a. LDK Vytautas pastatė parapinę Viešpaties Atsimainymo bažnyčią. 1422 m Naugarduke buvo didžiulės iškilmės: čia ketvirtąjį kartą Lenkijos karalius ir LDK Jogaila vedė Alšėnų kunigaikštytę Sofiją. Iš šios santakos gimė Jogailaičių dinastijos pratesėjai. Nekartą Naugarduką puolė Aukso ordos, Krymo totoriai ir kryžiuočiai.
1799 m Naugarduko bažnyčioje buvo pakrikštytas Lietuvos poetas Adomas Mickevičius. Naugardukas gimtasis A. Mickevičiaus miestas: čia 1815 m baigė dominikonų mokyklą, mieste tebestovi Mickevičių dvarelis, dabar muziejus, apie jį mini ir daug kitų ženklų, XX a. A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis. Jis atsirado švenčiant poeto 75 metų mirties sukaktį. Jam reikalingą žemę savo rankomis nešė ir vežte vežė lenkai, lietuviai, rusai, gudai, iš gimtosios Zaosios, Vilniaus, Kauno, Petrapilio, Maskvos, Veimaro, Paryžiaus ir kitų vietų, kuriose poetas gyveno. Čia A. Mickevičius sukūrė savo garsiąją “Gražina” bei kitus kurinius.
Atvažiuojame į Myrą, kuris įsikūręs prie Mirankos upelio. Jame gyvena apie 3 tūkst. gyventojų. Myro pilis pastatyta XV – XVI a. – įspūdingos gotikos fortifikacinės (tvirtovės) architektūros paminklas. Pilis yra gynybinės rezidencinės netaisyklingo kvadrato plano kompleksas, kurio sienų aukštis apie 13 m, o storis – 3 m. Čia yra 3 aukštų kampinio plano rezidenciniai rūmai, vidaus kiemas. Tai privati Iljiničių pilis, nuo XVI _ XVIII a. priklausė Mykolui Kristupui Radvilai – Našlaitėliui, kuris baigė statyti pilį. Našlaitėlio pravardę davė Lenkijos karalius ir LDK Žygimantas Augustas, kuris pamatė netinkamoje vietoje gulintį kūdikį ir pasakė, žiūrėkit našlaitėlis. Beveik visi Radvilų didikai turėjo savo pravardes – Juodasis, Rudasis, Barzdotasis, Žuvelė ir kt. Našlaitėlis buvo LDK valstybės ir kultūros veikėjas, Mikalojaus Radvilos – Juodojo sūnus. Jis 1582 - 84 m atliko piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, Siriją, Palestiną, Egiptą, apie ką lotinų kalba aprašė kūrinėlyje “Kelionė į Jeruzalę”. Pilį supa vandens tvenkiniai, grioviai. Šalia pilies įkurtas itališkas parkas, iškastas didelis tvenkinys. Parke pastatyta memorialinė raudonų plytų su akmenimis ir mozaikiniu Kristaus atvaizdu bokštinė koplyčia – cerkvė. Čia buvo laidojami Sviatopolk – Myrskių kunigaikščiai. Myro pilis 2000 m įtraukta į UNESKO pasaulio sąrašą. Nesvyžius ir Myras - du svarbiausi Baltarusijos respublikos traukos centrai, kur stovi dvi efektingiausios dabartinėje Baltarusijos respublikoje LDK pilys.
Myrą gerokai apiplėšė 1706 m Švedai, Karolio XII vedami. 1792 m prie Myriaus vyko lietuvių – rusų kovos. 1794 m rusai apgulė Myrą, paėmė ir sugriovė. 1812 m traukdamasis nuo prancūzų rusų karo vadas Platonovas, lydimas kazokų pulkų, sudegino Myrio pilį. Napoleonas čia buvo įkurdinęs vyriausiąją savo karo būstinę, kur vyko rusų – prancūzų mūšiai. 1941 – 44 m pilis buvo užimta vokiečių. Čia nužudyta 2500 gyventojų, daugiausia žydų.
Kunigaikštis Karolis Vladislovas Radvila, Lietuvos valstybės veikėjas, M. K. Radvilos ir Onos Sanguskaitės sūnus, davė Myriaus čigonui Jonui Marcinkevičiui laišką, kuriuo kunigaikštis visus apylinkės čigonus paėmė savo globon ir jiems vyriausiuoju paskyrė J. Marcinkevičių su teise teisti ir bausti nusikaltėlius. Iki I pasaulinio karo Myras garsėjo savo tūrgais, ypač arklių prekyba. Čia nuo Vytauto laikų gyveno daug totorių, kuriuos per II pasaulinį karą sunaikino naciai.
Atgal
