Kelionės
11 12. Keliaukim Žemaitijon (Pabaiga)
Rimantas Giliauskas
Apraminus lenkų dvarininkų maištus, kai kurie dar buvo susilėkę į Varviškę kurti Viduriniąją Lietuvą, bet greitai per Nemuną buvo išspirti Lenkijon. Užaugo jų vaikai ir anūkai, tad nėra ko stebėtis, kad iki šių dienų dar vyksta importinės inspiracijos dėl gatvių keliakalbių pavadinimų, egzaminų interpretacijų mokyklose, siekis valstybės įstaigose klijentus aptarnauti ir lenkų kalba bei kitokie „prajovai“ arba mūsų valstybėje tęsiasi nebaudžiamas ramybės drumstimas ir tolerancija „po tomašewski“. Gegužinės lenkų dvarininkų laikus teprimena senosiose kapinaitėse ir apleisti antkapiai.
Jadvygai Juškytei Pernaravoje
Netolimą Skarulių kaimą ir dvarą praktiškai uždengė Jonavos „Achema“. Juos teprimena nuo XVII amžiaus išlikusi originalios renesansinės architektūros bažnytėlė su gretima varpine. Sakoma, kad Jonava pretenduoja į Jonų ir Janinų miestą, šėlstantį per Jonines. Tačiau bene svarbiausios iki šiol istorinės asmenybės vardas čia yra Abraomas, šį vardą nešiojęs vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto profesorius nuo XVI amžiaus – Kulvietis, kurio tikroji pavardė buvo Adaitis. Reikia žemai nusilenkti sumanytojams, kurių iniciatyva aukščiausioje Jonavos rajono kalvoje dar rusų laikais buvo pastatytas arch. K.Gibavičiaus sukurtas obeliskas didžiam Švietėjui – nuo kalvos erdvė ir toliai, lyg simboliziojantys mūsų tautai ir jos kaimynams A.Kulviečio paskleistą šviesą. Gaila tik, kad gimtasis Kulvos dvarelis, kuriame Profesorius ir mirė, šiandieną kažkoks ištuštėjęs, vos berusenantis, nors matomos pastangos jį gražiai tvarkyti.
Akmenės akmuo
Bet grįžkime į Jonavą, pro restauruotus arklių pašto statinius, paneryje aplankę paminklą žuvusiems pokaryje. Turtinga Jonava žymiais jonaviečiais, kaip ir vos ne kiekviena Lietuvos vietovė didžiuojasi savo žemiečiais, visų čia nesuminėsi ir ne toks mūsų tikslas. Bet šv.Jokūbo bažnyčią derėtų paminėti, nes jos mauzoliejuje dviejų, bet skirtingos dalios, Kosakovskių palaikai: vienas jų buvo šios bažnyčios fundatorius, deja, už draugystę su rusais lenkų pakartas Varšuvoje, o kitas išsitarnavo net iki Napoleono adjutanto. Bet apžiūrėti mauzoliejaus negali, nes bažnyčia užrakinta, kaip ir daugelis ne apeigų metu. Ir tai būtų galima įvardinti kaip dar vieną problemą ne vien keliauninkui, bet ir užklydusiam maldininkui. Su Jonava susijusi ir generolo S.Raštikio šeimos dramos istorija, nes po Sibiro tremties, ten palaidoję sesutę, Jonavoje apsigyveno dukterys Meilė ir Laima. Nors pats generolas su žmona buvo pasitraukę ir tuo metu gyveno Vakarų pasaulyje.
Prieš Kėdainius užsukime į Labūnavą, prie buvusio dvaro išlikusio bokšto. Apie langus kulkų išmuštos žymės mena dar vieną pokario dramą, kai bokšte gyvenusias šeimas ir Kūčių valgyti pakviestus partizanus apsupo rusų kariuomenė. Sienoje granito plokštė ir pavardės, pavardės... O pačius Kėdainius aplankyti ir miesto įžymybes aprašyti palikime kitiems keliauninkams, kurie geriau suvokia neokapitalistų gyvenimą ir jų teikiamas malones lietuvių tautai.
Už Josvainių ir Svilių tuoj ir Pernarava – miestelis ir dvaras su originalia istorija, susijusia su Monako kazino grafo Zabielos praloštais dvarais ir šūviais į save. Pernaravoje, gal kaip niekur kitur, tarpukaryje buvo gana ryškus gyventojų susiskirstymas į partijas ir reikalų tvarkymas per jas. Gal todėl ir Lietuvių tautininkų sąjungos pirmąjį skyrių emeritas K.Daugirdas čia įsteigė 1924 metų pabaigoje? Bet tautininkai sprendė konkrečius ekonominius ir politinius reikalus – dėl miško medžiagos pastatams įsigyjimo, lengvatinių kreditų gavimo, kelių taisymo, piktinosi Seimo narių per dideliu skaičiumi ir ne mažais jų atlyginimais. Įdomu, ką jie šiandieną pasakytų? Pernaravos senbuviai ypač dėkingi mokytojai J.Juškytei, jos vardu net pavadino svarbiausią gatvę, nepamiršta čia pat, kapinių šlaite, jos kapo aplankyti. Ji buvo socialdemokratė, gal ir tai padėjo jai išlikti Pernaravos istorijoje.
Saudininkų koplytėlė
Pernaravos, Josvainių, Grinkiškio, Šaukoto apylinkėse, net iki Šiaulių ir Panevėžio, iki 1952 metų veikė partizanų Prisikėlimo apygarda ir paskutinysis jų vadas, pulkininkas J.Paliūnas-Rytas. Bet Pernaravos ambulatorijoje įdarbintas gydytojas Remeika, jis ir KGB agentas „Čestnyj“, padarė savo juodą darbą partizanų vadui apsispręsti beviltiškoms apystovoms susiklosčius.
Ariogala dar rusų laikais garsėjo savo šaltinėliu prie senojo Žemaičių plento, dažnas čia stabtelėdavo kelio dulkėms nuo akių nuplauti, gyvybės vandens pasisemti. Šiandieną vieta papildyta atkastais Gedimino stulpais ir kryžiais kalnelyje. O „puikių slėnių sraunios Dubysos“ šlaite įspūdingi kovotojams už mūsų nepriklausomybę paminklai ir įsimintinas kreipinys koplyčios frontone: „Šnabždėk, Dubysa, amžiną maldą žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Gi pati mūsų tarmių takoskyros upelė žemai, žemai, slėnio dugne properšomis švelniai mėlynuoja...Gal todėl šių pašlaičių trobelėse ir gimdavo filosofai, tokie kaip S.Šalkauskis, gal todėl granite tokie ilgi nenorėjusių okupantui gimtinės atiduoti vardų sąrašai.
Ieškant kapinaitėse kai kurių, visuomenei nusipelniusių ir šiaip žinomesnių tautiečių kapų, tenka susidurti su galvosūkiu – kaip juos rasti mirusiųjų plotuose? Ar ne būtų visiems patogiau, jei Valstybinio turizmo departamento iniciatyva prie kapinių su palaidotais tokiais asmenimis būtų viešas planelis ir jame pažymėtos tokių kapų vietos? Deja, praktika rodo, kad šiai įstaigai reikia vos ne dešimties metų ir Europos Sąjungos pinigų, kad įrengti kuklų stulpelį su rodykle į Kubilnyčios šaltinį ar pulkininko J.Vitkaus-Kazimieraičio slėptuvę prie Skroblaus Dzūkijoje. Ką jau bekalbėti apie stambesnius projektus.
V.Putvinskio kapas Kelmėje
Priešais tiltą Ariogaloje kryžkelė: jei eisi tiesiai - pateksi į Žemaitiją, jei pasuksi dešinėn - dar aukštaičių žemėje pasikieminėsi. Pasirenkame dešinę ir Betygalos kryptį. Neprivažiavus miestelio – piliakalnio neįveikiamai statūs šlaitai, kažkur čia pat buvęs vaidilučių takas į Dubysą. Stovėk ant piliakalnio viršūnės ir ganyk akis arimų ir miškų toliais. Tačiau informacijos stoginėje įsikūręs stambokas širšuolų lizdas mandagiai įspėja čia ilgėliau neužsibūti. Lietuviškumu persunktoje Betygaloje jau pajunti J.Mačiulio-Maironio gyvenimo ir poezijos erdvę, Pilkalnio kapinaitėse palaidoti Poeto tėvai ir seserys. Bažnyčia didžiuojasi B.Pundziaus medžio raižiniais, gal todėl ją tuoktuvėms pasirinko būsimoji mokslininkė, archeologė ir archeomitologijos pradininkė, Kalifornijos universiteto profesorė M.Alseikaitė- Gimbutienė. Deja, šeima vėlėsniuoju laikotarpiu pakartojo kažkurios tai indėnų genties paprotį ir nuo stalo nukėlę gėlių vazonėlį pastatė jį prie durų. Na o Betygalos muziejus, ypaš Geologijos ekspozicija, vertas vieno įdomiausių muziejų vardo. Kiek čia judriosios M.B.Navakauskienės į kiekvieną eksponatą sudėta išradingų paieškų geografijos, meno, meilės ir išskirtinių žinių, Lelykų pakrantę pasiekusių iš plačiausio pasaulio. Tai pavyzdys, ką gali vienas žmogus, kai jis tvirtai įsitikina, užsikrečia idėja, suranda bendraminčių ir siekia, kad visa ta kūrybos gyvybė išliktų kartų kartoms.
Jau netoliese, už Žaiginių dvaro išlikusio vienintelio svirno ir kaimo medinės bažnytėlės, ūksmingos Sandravos vingyje ženklūs Pasandravio sodybos pėdsakai. Čia – Maironio gimtinė, namo pamatai, erdvaus šulinio svirtis, pavalkinė ir gera, gera aura, kiekvieną rudenį čia suburianti minias dainininkų muzikiniams kūriniams Poeto žodžiais pagarsinti. Ir kaskartą čia būnant gal ne vienas susimąsto, kad kol juos girdėsime, tol būsime gyvi, išliksime saviti ir rūsčiam pasauliui reikalingi. Ne suvalgarėjusių pasaulio piliečių be Tėvynės kosmopolitizmas ir ne iki nusikvailinimo tolerancija antižmogiškumui mus suburia ir daro atsparesniais išlikti. Tą ypač čia, Pasandravyje, visa esybe pajusti gali.
Už Medingėnų, šalia dulkėto vieškelėlio - Akmenės mitologinis akmuo kaip kalnelis pamestas. Anksčiau ant savęs buvo užsikėlęs liaudies motyvais sukaltą koplytėlę, dabar jos nebėra, gal restauruojama? Praeiviai čia stabtelėdavo, galingą akmenėlį bučiuodavo ir prie jo glausdavo skaudančias vietas pagydyti. Gali ant jo ir visu ūgiu išsitiesti, ir net ne vienas. Jeigu tikėti padavimais apie gydymą, gal nebereikėtų ir sanatorijų, kurios ne vienam sulinkusiam senjorui vis dažniau kurortiniais miražais virsta.
Lietuvos krikščionių „meką“ – Šiluvą pamatyti būtina, tačiau ją aprašyti toli gražu ne kiekvienam gali pasisekti. Todėl palikim tą daryti laimingesniems, juo labiau, kad čia vos ne kiekviename žingsnyje teologijos profesionalų sukurti tekstai. Pavaikščiojęs išklota aikšte nuo bažnyčios iki įspūdingos koplyčios gali tik pakartoti, jog nepriklausomybės laikiais Šiluva labai pasikeitė ir kad tikėjimo tiesų skleidimas žmonėms oi ne pigiai atseina. Tą liudija ne vien Šiluva, bet ir Fatima, Lurdas, Santjagas de Compastela ir daugelis kitų sakralinių vietų.
Praėjusiais amžiais didingų mūsų bažnyčių statybą gal būtų galima plačiau suvokti iš to meto kasdienybės įsivaizduojamo paveikslo: debesis siekiantys bažnyčių bokštai, netoliese išsidėsčiusių dvarų rūmų kolonos, o aplinkui juos – daugybė mažų, pilkų, vos nuo žemės pakilusių trobelių su balaniniais „šviestuvais“. Ką galėjo mąstyti iš tokių būstų atėję sermėgiai, jau įtikinti, kad šių bokštų smailės vos ne Dievo šlepetes kutena, kad bažnyčios apvadų, altoriaus ir rūbų aukso blizgesys – tai vienintelė tiesa ir galybė? O čia dar privažiuoja ketvertu arklių pakinkytos karietos ir išsipuošę orūs ponai suplaukia į pirmą bažnyčios suolų eilę. Jei karietą traukia šešetas staininių, tai užsėdami krėsai ir šalia altoriaus. Tokį paveikslą regint žmonėms beliko tik maldomis šauktis malonių. Dabar, gi, stiprokai pasikeitus būčiai ir kiek padidėjus mus supančios Visatos suvokimui, ar turimomis priemonėmis dabarties Bažnyčia begali tenkinti šventoriuje išmaniuosius telefonus išjungusių XXI amžiaus trobelininkų poreikius? Ir ar esami tikėjimo postulatai siekia Dievo, Visatos, Žmogaus ir Bažnyčios suartėjimo, kad žmonija nesipjautų milijonais, bet su žmonių įvairiai suvokiamos Apvaizdos pagalba kurtų ir šlovintų gyvenimą?
Tokios mintys gal ne vieną apninka žvelgiant į aptilusį Tytuvėnų bernardinų vienuolyną. Vietiniai porina, kad po gaisro miestelis kažkoks nebe linksmas, kad mažėja keliauninkus traukiančių vietų. Gal išlikęs ir tam tikras rūpestis beskaičiuojant, kiek ir kokių neapskaityto mūsų paveldo susilydžiusių vertybių slepia degėsiai. Šiandieną keletas meistrų ramiai kalinėja bažnyčios stogą, užklydęs turistas apžiūrinėja kuklų paminklą Maironiui, kuris Tytuvėnų dvare, dabar praktiškai sunykusiame, praleido paskutinę savo vasarą.
Kelmės kraštotyros muziejus
Raseinių-Tytuvėnų šalikelėje, kaip niekur kitur, daugybė kryžių – Kristaus kančios simbolių arba, jei neklystama, monsinjoro A.Svarinsko lūkesčiai natūroje, siekiant visą Respubliką pavadinti kryžių Lietuva. Tik per tai ar vėl visų mūsų nelaukianti kančia, nuolankumas, susitaikymas su esamu, kasdienė kaltė..? Ir čia spontaniškas klausimas - o kas gi yra pašauktas kelti žmogų, kad kiekvienas rytas jam būtų kaip gyvenimo dovana ir džiaugsmas? Berods, rusų laikais tą buvo pasišovę daryti partkomai, bet nieko doro iš to neišėjo. Ir nėra ko tad užsieniečiams bambėti, kad esame nuolat verkiantys, susigūžę, susiraukę ir Europoje labiausiai nelaimingi, lyg paprastam mūsų žmogui gyvenimas duotas kaip kankynė, o mirtis – atsisėdimo dešinėje artėjanti laimė. Juk taip norima tikėti jau ne vieną šimtmetį ir tai negalėjo neturėti pasekmių. Kokių – tesprendžia skaitytojas. Tokių minčių apniktam ne vienam gal kyla noras traukti prie netolimoje pelkėje esančio Žalpių mitologinio akmens aiškumo ieškoti, bet ir paties akmenėlio tik viršutinė dalis su įspaustomis pėdomis tematyti. Padavimai sako, kad ant šio akmens Dievas su Velniu susistumdę dėl pirmumo teisės Žemėje, todėl įspaustas pėdas mums paliko, dar ir akmenį besipešdami apskaldė. Istorijoje, kaip ir mitologijoje, daug kas bandė po savęs palikti pėdsakus...Rusų laikais vienas vilniškis vyrų choras prieš kompartijos jubiliejinių sueigų atidarymą vis traukdavo kantatą žodžiais: “...jo pėdsakai liko įspausti giliai“. Kieno tai buvo tariami pėdsakai, palikim spręsti kitiems, nes greta Žalpių šventyklos minėti kai kurias pravardes tiesiog būtų nepadoru.
Stovint Lyduvėnuose po ilgiausiu geležinkelio tiltu per Dubysos slėnį, „griešnas mintis“ nustelbia vis artėjantis galingas ūžesys su metalo priebalsiais. Kaip jau tikinčiųjų pasaulyje priimta, susigūžti ir lauki, o galvoje baimė - baigta, artėja atsiskaitymo už erezijas valanda. Bet aukštybėse tiltu Šiaulių pusėn pralekia prekinis traukinys ir vėl tylu, tik Dubysos raminantis šnarėjimas.
Už Pagrįžuvio dvaro su išpuoselėtais rūmais ir aplinka, kurioje dabar šeimininkauja daug asmenybių su specifine negalia, pervažiuojame tiltą per Dubysą ir pagaliau įvažiuojame į daug sykių parduotą ir vėl išpirktą Žemaitiją. Niekas nestabdo ir net pasų netikrina, dvelkia kažkokiu skarbaliniu liberalizmu ir valstybės teritorijos vientisumu. Čia pat ir Maironiai – kaimas kaip kaimas, net yra dviračiais lakstančių vaikų. Ne taip, kaip išmirštančiuose Dzūkijos kaimuose prie Skroblaus. Netoliese, Dubysos slėnio pakraštyje, rausvų plytų Saudininkų koplytėlė ir kaip įprasta - gydančio šaltinio šulinėlis, nes į žemę daugybė įkaltų kryželių būtent tą ir patvirtina. Tai sakralinė vieta, rašoma, jog koplytėlės viduje stebuklingas akmuo su vaiko pėda, durys užrakintos, nors paveikslų vagims tai nė motais. Ir ne kartą. Teigiama, kad koplytėlę pastačiusi dvarininkė Chruščiovienė, tiktai nieko neužimenama apie gal būt bent kokį giminystės ryšį turėjusi su Lietuvą valdžiusiu rusų vadu ta pačia pavarde, tik vardu Nikita. Tuo pačiu, kurio garbės, proto ir sąžinės dėka mes nuo 1980-ųjų iki 1991-ųjų metų gyvenome komunizmo sąlygomis, kuris žemės ūkyje ir pramonėje pavijo ir pralenkė Ameriką, nuvežė į Kubą ir vėl parsivežė atomines raketas ir kuriam vadovaujant nuo Klaipėdos iki Vladivostoko baigėsi duona. Ir vis tik ant jo kapo Maskvoje užritintame balto ir juodo marmuro paminkle, Nikitos biustas uždėtas ant baltosios dalies. Gal už politinį atodrėkį 1965 metais?
Tvenkinių veidrodžio atspindyje įriedame į Kelmę. Miesto pavadinimas ne vienam vilniečiui nemaža dalimi susijęs su Kelmės kefyru, gana skaniu ir sostinėje perkamu. Juo labiau, kad jis net visu puse lito pigesnis už konkurentinį iš Rokiškio. Kas miesčionėliui, dažnai kalbančiam su akcentu, tie Kelmės dvaro rūmai su jame puikiu kraštotyros muziejumi, V.Putvinskio kapas ar kolegijos pastato architektūra? Toks dar nepamiršo, kad būtį apsprendžia buitis, gal pridėjus šiek tiek ir Kelmės kefyro. Ir nieko čia nepakeisi, nors tu kuolą tašyk. Vienas toks pagiriomis kvepiantis dvasios milžinas vaikštinėjo ir prie Kelmės tvenkinių, tik gerai, kad visame mieste pastebėtas vienintelis. Jo manymu, tegul dvasios skurdžiai lankstosi ir deda gėles knygnešiui ir Šaulių sąjungos įkūrėjui V.Putvinskiui, muziejuose kapstosi po dvarininkų Gruževskių ir jų kumečių išnykusį gyvenimą, prisimena čia vykusios Jonaitienės bylos tragediją, lanko senąjį malūną ir paminklą Nemuno sielininkui, knygnešiui, savanoriui, šauliui ir partizanui J.Varkaliui, šiam mažo rašto didžiam patriotui. Bet po to visko tik aiškiau suvoki, kad tvarkingo miesto įvaizdį formuoja ne pieno produkto pavadinimas, bet geranorių kelmiečių pastangos turėti tai, ką jau turi ir gal greitai turės dar daugiau.
Pakėvis, Pavėžupis ir Laikšės, šis vandenų kraštas, pasodrintas žuvų kvapu, kai kuriais požymiais primena ne tik V.Putvinskį, bet ir J.Žemaitę, Pavėžupio dvare spėjusią padirbėti šeimininke. Iš Pakėvio, gi, kilusią M.Putvinskytę už žmoną buvo pasiėmęs pats A.Žmuidzinavičius, ne tik Lietuvą į drobes perkėlęs, bet ir ne vieną vakarą, kaipo narys, praleidęs Kauno tautininkų klubo ramovėje. Tarpukariu Pavėžupyje lenkėsi B.Sruoga, prof. L.Karsavinas ir daugelis kitų šviesuolių. Šiandieną šiuose miesteliuose buvęs materialusis kultūros paveldas ganėtinai apnykęs ir tik seni Pavėžupio medžiai teprimena čia V.Putvinskio, P.Višinskio, M.Zauniūtės ir kontrabandininko P.Peniko pastangomis lietuvių spaudos platinimo vieno iš centrų gerai sustyguotą veikimą. Dabar Laikšėse, deja, nebeliko net V.Putvinskio muziejaus.
Atgal
