Kelionės
10 30. Paslaptingoji geizerių šalis (2 dalis)
Vytautas Kuprys
Arkliai laikomi dėl gražumo, jei susižaloja - atiduoda į mėsos kombinatą. Jais naudojasi turistai. Jeigu kas nors arklį išveža už Islandijos ribų, atgal jo neįsileidžia, toks yra vyriausybės įstatymas.
Šalyje auginamos bulvės, javai, ropės, šiltnamiuose pomidorai ir agurkai. Laukuose auga daug lubinų, kurių islandai labai nemėgsta, todėl naikina juos visokiais būdais.
Turizmas – sparčiai auganti ūkio šaka. Daugiausia turistų atvyksta iš JAV, Danijos, Britanijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Prancūzijos. Labiausiai turistai lanko ledynus, ugnikalnius, geizerius ir kitus gamtos objektus.
Skogafoso krioklys 60 m aukščio
Keliai šalyje geri, bet yra kelių, kurie žiemos metu yra nepravažiuojami. Visi keliai šonuose nužymėti stulpeliais, jų aukštis priklauso nuo prikritusio sniego storumo žiemos metu. Beveik visi keliai su kieta danga, bet ekskursijos metu važiavome ir žvyrkeliais, nors kelias vadinosi – magistralinis. Tiesa, šis kelias žiemos metu yra nepravažiuojamas. Magistraliniu keliu galima važiuoti ne didesniu greičiu kaip 90 km/val. Yra nurodytas ir įdomus leistinas greitis – 45 km/val. Keliuose žūsta per metus 6 – 8 žmonis. Važinėja daug džipų su aukštomis ir plačiomis padangomis, kad žiemos metu gyventojai galėtų susisiekti, nepravažiuojamais keliais, su darboviete. Oro transportu pervežama apie 2 mil. keleivių. Šalis neturi geležinkelių. Islandai labai mėgsta išvažiuoti iš miesto į gamtą pakvėpuoti grynu oru ir pasportuoti.
Truputį istorijos. Pirmieji Islandijos gyventojai VII a. buvo airių vienuoliai. Čia kėlėsi išeivijai iš Norvegijos, Švedijos, Airijos, Škotijos. Jie salą pavadino Island – ledo šalimi. 874 m įkūrė Reikjaviką, o 930 m baigė dalyti ganyklas ir dirbamą žemę. Gyventojai vertėsi daugiausia ganykline gyvulinkyste, žvejyba ir žemdirbyste. Bendruomenes sudarė laisvieji žemės bondai, jų vadų žodis būdavo lemiamas bendruomenių susirinkimuose, o nuo 930 m buvo šaukiamas centrinis susirinkimas – Altingas. Centrinės vykdomos valdžios Islandijoje nebuvo. X a. islandai atrado Grenlandiją, pasiekė Šiaurės Ameriką, įvedė krikščionybę ir buvo įkurtos vyskupijos, kurios nuo 1154 m buvo pavaldžios Norvegijos bažnyčiai. XII a.buvo kodifikuoti įstatymai. Dėl diduomenės konfliktų XIII a. kilo vidaus karas, per kurį kovotojai kreipėsi pagalbos į Norvegijos karalių, kuris 1262 – 64 m salą užvaldė. Bet Islandija turėjo savo įstatymus, Altingas nebuvo panaikintas. 1380 m Norvegija kartu su Islandija sudarė unija su Danija, o 1397 m su Danija ir Švedija. 1537 m Norvegija neteko karalystės statuso, Islandija pateko į Danijos jurisdikciją. 1537 – 50 m visuomenė ir dvasininkai pasipriešino Danijos karaliui. Karalius buvo negailestingas, vyskupui J. Arasonui ir 2 jo sūnums nukirsdino galvas. Buvo žudomi vienuoliai, o 20 raganų buvo sudeginta ant laužo. Karalius Kristijonas III primetė Islandijai liuteronybę, vienuolių žemė buvo konfiskuota.
Godafso – dievų krioklys
XIV a. islsndų inteligentija inicijavo tautinio atgimimo sąjudį, buvo sukurtos pirmosios politinės partijos. 1874 m Islandija gavo ribotą autonomiją, buvo įkurtas Reikjaviko universitetas. 1918 m Islandija ir Danija sudarė uniją (bendras karalius), po kiek laiko buvo paskelbta suvereni valstybė, o 1920 m patvirtinta konstitucija. Pasibaigus unijai su Danija terminui, po referendumo, 1944 . 06 .17 paskelbta respublika.
XV a. Islandiją buvo užpuolusi Juodoji Mirtis. Šeimoje iš 9 vaikų likdavo tik 2. Iš laidotuvių grįždavo puse žmonių. Išmirdavo tėvai, vaikai šliauždavo alkani po namus ir alkani mirdavo.
Islandija pirmoji pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuva, tais pačiais metais užmegsi diplomatiniai santykiai.
Šalyje veikia valstybinės ir privačios mokyklos. Nuo 1991 m bendro lavinimo sistema sudaro dešimtmetė privaloma nemokama mokykla 6 – 16 metų vaikams ir keturmetė aukštesnioji vidurinė mokykla (gramatinė arba techninė vidurinė mokykla 16 – 20 metų jaunuoliams). Šalyje yra įvairūs universitetai, kuriuose mokslas yra mokamas, stipendijų studentai negauna, todėl studentai dirba arba gauna paskolą iš profsąjungų, kurią reikalinga atiduoti po 3 metų. Magistratūrą baigti studentai važiuoja į JAV arba Skandinavijos šalis.
Didelė šventė šalyje yra šv. Kalėdos, ypač jos laukia vaikai. Vaikai per Kalėdas gauna dovanėlių iš 13 senelių. Tėvai net ima paskolą iš banko pirkti dovanas šiai šventei. Šventei ruošiamas specialus nacionalinis patiekalas iš žuvies ir kurapkos, kurią prieš šventę nušauna. Per tą šventę sveikina ir įteikia dovanas visiems giminaičiams: seneliams, tėvams, vaikams, broliams, seserims ir kitiems giminaičiams. Užsienyje dirbantis giminaičiai grįžta į namus švęsti Kalėdas. Visi pasipuošę 23 val. eina į restoraną švęsti šv. Kalėdų. Per šią šventę islandai eina į svečius, vaikšto po miestą ( gyvenvietę), sveikina vienas kitą ir valgo, valgo, valgo.
Islandai nemoka gerti, neturi alkoholio vartojimo tradicijų. Jie maišo gėrimus: degtine su alum, vyną su konjaku ir panašiai, todėl greitai pasigeria. Tik nuo 1980 m alkoholis buvo įvežtas į šalį, iki šiol jie gerdavo savo gamybos “samanę”. Šalyje alkoholis pardavinėjamas specialiose parduotuvėse nuo 12 iki 18 val. Jie sako: jei alkoholis būtų pardavinėjamas kaip Lietuvoje kiekvienoje maisto parduotuvėje šalis prasigertų, neliktų Islandijos. Nors mes Islandijoje išbuvome 9 dienas, bet nematėme nei vieno girto žmogaus.
Krafla ugnikalnio lavos liekanos
Pirmas sustojimas įvyko Islandijos sostinėje Reikjavike – šiauriausioje pasaulio sostinėje. Čia aplankome nacionalinį muziejų po atviru dangumi ir padarome trumpą apžvalginę ekskursiją po miestą. Jame gyvena 64 proc. visų šalies gyventojų. Mieste yra neuššalantis prekybos, žvejybos, keleivių uostas. Reikjavike yra universitetas ir menų akademija, privačios aukštosios mokyklos, įvairūs muziejai ir galerijos, teatrai, botanikos ir zoologijos sodai, parkai, golfo laukai, kuriuos labai mėgsta ir daug juose laiko praleidžia islandai, karštųjų versmių maudyklės. Miesto namams apšildyti ir elektros energijai gauti naudojamas geoterminis vanduo. Sostinėje stovi labai graži katedra pastatyta 1848 m, Halgrimo bažnyčia, tai aukščiausias statinys Islandijoje. Šalia gražus paminklas Amerikos atradėjui islandui Leifui Eriksonui, stiklinė, kupolo formos, vandens saugykla “Perlanas”. Graži miesto panorama nuo Breidhoido kalvos.
Miestą 874 m įkūrė kolonistai iš Norvegijos. Dėl garų stulpų, kylančių iš esančių karštųjų versmių ir geizerių pavadino Reikjaviku – dūmijanti įlanka. 930 m netoli Reikjaviko sušauktas salos atstovų susirinkimas – Altingas. 1226 m netoli šios gyvenvietės įkurtas augustinų vienuolynas. XVIII – XIX a. Reikjavikas tapo svarbiausiu Islandijos administraciniu, politiniu, vyriausybės centru, o 1944 m – nepriklausomos Islandijos valstybės sostinė. Šalia miesto yra 14 km ilgio tunelis, kuris, vienai magistralei, sutrumpino 50 km kelio įvažiuojant į miestą. Čia 1986 m vyko JAV ir SSRS vadovų R. Reagano ir M. Gorbačiovo susitikimas. Ekskursijos metu matėme tą namą stovinti atskirai nuo kitų namų.
Toliau vykstame į vieną populiariausių ekskursijų Islandijoje, vadinamą “Auksiniu žiedu”. Aplankome Tingvedliro nacionalinį parką, kurio plotas 40 kv. km. Jis įtruktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai vulkaninės kilmės sustingusios lavos “ežeras”. Parkas labai svarbus Islandijos istorijai, čia 930 m įkurtas Altingas – Islandijos asamblėja, viena seniausių parlamentarų institucijų pasaulyje. Šioje istorinėje vietoje 1944 m paskelbta Islandijos nepriklausomybė. Šis parkas įdomus ir geologiniu požiuru – čia susiduria Eurazijos ir Šiaurės Amerikos litosferos plokštės. Ekskursijos metu pamatėme įspūdingiausią Europoje Galfoso krioklį, dar žinomą Auksinio krioklio vardu, krintantį iš 32 m aukščio į Hvitą upės kanjoną. Dėl daugybės nuolat besitaškančių purslų matėme nuostabų vaizdą virš krioklio susiformavusią vaivoriškę, kartais net dviguba.
Šioje vietoje norėjo pastatyti hidroelektrinę, tačiau vietiniai gyventojai užprotestavo, o viena moteris pareiškė, kad jei šioje vietoja bus statoma elektrinė ji šoks į krioklį ir nusižudys. Gal tai padėjo, elektrinė nebuvo statoma ir gamta liko nepaliesta. Šiai moteriai dabar, šalia krioklio, pastatytas paminklas. Apsilankome geizerių rajone, pamatėme veikiantį Strokkuzo greizerį, dar vadinamą Muštuvu. Kitaip nei Didysis grezeris, kuris kartais užsnūsta ilgam laikui, Strokkuzas iššauna kas 5 – 10 minučių. Tai viena lankamiausių vietų Islandijoje.
Toliau vykstame Islandijos šiaurinės dalies link. Grožimės juodosios smėlio dykumos vaizdais. Važiuojame Kjoluro keliu, kuris driekiasi tarp dviejų ledynų: Launajokudlo, kurio plotas yra 953 kv. km, ilgis 64 km, plotis 24 km, aukštis 1360 m, po ledynu yra lavos urvų, ir Hoofsjokudlo, kurio plotas – 994 kv. km, aukštis - 1765 m, skersmuo – 40 km, ledyno liežuviai slenka į visa puses. Jo ištirpęs vanduo maitina kelias upes. Kad kelionė būtų laiminga, keliautojai sustoja vienoje vietoje ir meta po vieną akmenį į krūvą. Dabar ta akmenų krūva išaugo į piramidę. Sustojame Kvezavedlyro karštųjų versmių vietoje, kur netik pasivaikščiojome ir pasigrožėjome vaizdais, bet ir pasimaudėme karštame baseine. Vykstame į šiaurinę salos dalį per Skagafjordaro slėnį, garsėjantį veisiamaisiais žirgais.
Atvykome į didžiausią šiaurės Islandijos miestą – sostinę Akureirį. Mieste gyvena apie 16 tūkst. gyventojų. Tai prekybos ir žvejybos uostas, jame vyksta laivų statyba. Čia aplankome botanikos sodą, liuteronų bažnyčią, apžiūrime Akureirio centrą. Važiuojame prie Mivatro ežero ir grožimės Godafso kriokliu kuris yra vienas iš pačių įspūdingiausių krioklių visoje Islandijoje, vadinamu Dievų kriokliu. Taip jis pavadintas todėl, kad islandams priėmus 1000 – siais metais krikščionybę, į jį buvo sumesti mediniai pagonių stabai – kaip simbolinis gestas, atsisakant senosios pagonių religijos. Toliau keliaujame prie Mivatno ežero. Mivatno pavadinimas kilęs iš islandų kalbos ( Mi – uodas, vatn – ežeras). Vasarą uodų ir mašalų čia yra išties nemažai. Yra viena rūšis uodų, kurie nekanda. Tai seklus ežeras esantis aktyvioje seismininėje zonoje, netoli Krafla ugnikalnio. Ežere daugybė vandens paukščių, ypač ančių.
Atgal
