Kelionės
08 02. Kelionė po Kristijono Donelaičio žemę (II dalis)
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Gumbinėje skaniai papietavome lietuvio įsteigtame restorane „Aelita“. Apžiūrėjome žemės ūkio kolegijos salėje prof. Otto Haicherto puikią freską „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“ (1913, restauruota 2008 05 25), išklausėme įdomų vietinio gido pasakojimą apie jos atsiradimą ir restauraciją. Zalcburgiečiai buvo liuteroniško tikėjimo tremtiniai. Gumbinėje ant postamento stovi K. Donelaičio biustas (2004 09 25, vietos skulpt. Nikolajus Tiščenka ir Vitalijus Chvalėjus). Džiugina kai kurie išlikę (atstatyti) senieji pastatai – buvusios Gumbinės apskrities administracijos pastatas su laikrodžiu ir kurantais, miesto simboliu tapusio briedžio bronzinė skulptūra, pastatyta 1912 m.
Freska „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“. Autoriaus nuotr.
XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje vokiečių atstatyta ir naujai pašventinta 1752 m. zalcburgiečių statyta bažnyčia.
Lazdynėliai, 5 km į r. nuo Gumbinės, prie plento Eitkūnai–Karaliaučius, įkurti 1683 m. buv. karališkojoje girioje, kaip šatulinių kulmiškių kaimas. Pirmieji naujakuriai – šatuliniai valstiečiai iš D. ir M. Baičių: Ansas (Hansas) Donelaitis, Pričkus Vilošaitis, Kristupas Poseraitis. Čia gimė A. Donelaičio sūnusKristupas ir jo sūnūs: būsimasis poetas, ev. liut. kunigas Kristijonas Donelaitis(1714; po tėvo mirties 1720 m. išsikėlė į Karaliaučių),auksakaliaiFrydrichas irMikelis, Žirgupėnų kalvis ir smuklininkas Adomas ir 3 dukterys. XIX a. dvarą valdė dvarininkai von Belowai. K. Donelaičio atminimui Franco O. Tetznerio, Georgo J. J. Sauerweino ir Martyno Jankaus iniciatyva 1896 04 08 dvaro sode pastatytas paminklinis akmuo su įrašu „Duonelaitis“. Per I ir II pasaulinius karus sudegė Donelaičių sodyba, parkas, dingo paminklinis akmuo, visiškai sunaikinti kt. pastatai, kapinės. Minint K. Donelaičio 275 m. gimimo jubiliejų 1989 m. pasodinta ažuolų giraitė, 1992 m. pašventintas naujas paminklinis akmuo (arch. Napaleonas Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Šiemet naujai išasfaltuotas takas link jo. Padėjome gėles, sudainavome „Augo girioj ąžuolėlis“.
Toliau pasukome link Ragainės, pro sumenkusio Kraupiško (Uljanovo) bažnyčios liekanas. Tolumoje matėme prie Šešupės statomą Baltijos AE, kuri per pavasario potvynį avarijos atveju labai užterštų radioaktyviomis medžiagomis kaip tik dešinįjį Nemuno krantą Lietuvoje, nes čia nėra apsauginių pylimų kaip kairiajame.
Ragainė(Neman), miestas Nemuno kr. krante, 10 km į pr. nuo Tilžės, 12 tūkst. gyv. Aps. centras (1525–1944). Miesto teisės (1722). Skalvių žemėje 1397–1409 m. kryžiuočių pastatyta galinga mūrinė pilis vėliau perstatyta, pritaikyta kalėjimui ir teismui. Per II pasaulinį karą apgriauta, sovietmečiu kuriant filmus buvo sprogdinamos mūro sienos. Išlikę tik griuvėsiai ir priešpilio Laikrodžio bokštas. XIX a. pab. Ragainė tapo lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos vienu iš centrų. Čia spausdinti D. Lietuvai skirti laikraščiai Aušra (1883), Varpas, Ūkininkas, M. Lietuvai – Keleivis, Nemuno sargas, išspausdinta lietuviškų knygų. Sovietmečiu sugriauta daug senųjų pastatų. Bažnyčioje (1772; čia iki 1944 m. vyko lietuviškos pamaldos) nuo 1993 m. meldžiasi stačiatikiai, įrengta lietuvių katalikų bažnyčia,privati baldų parduotuvė, socialiniai butai. Ragainėje kunigavo Martynas Mažvydas(1549–63), Simonas Vaišnoras(1576–1600), Johannas Hurtelius(1635–66), Danielius F. Milkus(1788–1818), Karolis A. Jordanas(1832–51). Ragainės mokytojų seminariją baigė Vydūnas(1885–88), Vilius Bajoras, Jokūbas Stiklorius.
Prieš 450 metų (1563 05 21) Ragainėje mirė Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai“ (1547) parengėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete (pirmasis lietuvis absolventas). Dar išleido „Giesmę šv. Ambraziejaus“ (1549), „Formą krikštymo“ (1559), parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (d. 1 išl. 1566, d. 2 – 1570) ir maldyną „Parafrazis“ (1574?). 1998 02 19 prie buv. bažnyčios pritvirtinta memorialinė lenta M. Mažvydui. Gimė apie 1520 m. Žemaitijoje (spėjama, kad Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio areale, Šilutės raj.).
M. Mažvydo atminimą pagerbėme gėlėmis ir daina.
Lazdynėliuose
Tilžė(Sovetsk), miestas Nemuno žemupyje, 50 km nuo Nemuno žiočių, Nemuno ir Tilželės santakoje, 97 km į šr. nuo Karaliaučiaus, 50 km į š. nuo Įsruties, 42 tūkst. gyv. Miesto teisės (1552), aps. (1818–1944) centras. 1289 m. pastatyta pirmoji pilis. Mūrinės pilies statyba Tilželės žiočių kr. krante vyko 1404–09 m. Sovietmečiu pilis ir jos teritorija toliau naudota pramoniniams tikslams, 1995 m. parduota privačiam asmeniui nugriauti, nuo 2000 m. likusių jos griuvėsių išsaugojimu rūpinasi vietos bendruomenės aktyvistai.
Miestas per paskutinį karą labai nukentėjo. Daugiau nei pusė pastatų buvo visiškai arba smarkiai sugriauta. Išliko sinagoga (sovietmečiu įrengta stačiatikių bažnyčia), Vokiečių ev. liuteronų bažnyčios sienos, Lietuvių ev. liut. (nudeginta 1950 m. ir galutinai per porą metų nugriauta), ev. liut. Kryžiaus (nuverstas bokštas, sovietmečiu pritaikyta gamybinei paskirčiai); ev. reformatų (sovietmečiu nugriauta), katalikų (sovietmečiu imta ardyti, jos vietoje 2000 m. pastatyta nauja Kristaus Prisikėlimo) bažnyčios. Beje, XX a. pradžioje joje veikė 22 skirtingų konfesijų maldos namai.
Buv. Ragainės (Nemano) bažnyčia
Tilžė buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Su ja susiję daugelio lietuvių kultūros veikėjų vardai. Iki 1923 m. Tilžė buvo didžiausias lietuvių periodinės spaudos centras M. Lietuvoje. XIX a. ji tapo Rusijos imperijoje uždraustos lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis spausdinimo vieta (~2500 lietuviškų knygų ir ~60 periodinių leidinių). 1892–1944 m. Tilžėje gyveno Vydūnas. Prie namo, kuriame jis gyveno, 1968 m. prikalta memorialinė lenta, 1989 m. pakeista nauja su Vydūno bareljefu (muziejaus nepavyko įkurti), įkurta Sovetsko Vydūno lietuvių draugija. Mūsų apsilankymą prie pastato primins gėlių puokštė.
Prieš 145 metus (1868 03 22) Jonaičiuose (Šilokarčemos aps.) gimė Vydūnas (Vilius Storosta), dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vadovas. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau studijavo Vokietijos universitetuose, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. Parašė pjesių („Probočių šešėliai“, 1908; „Amžina ugnis“, 1913; „Pasaulio gaisras“, 1928, ir kt.), filosofinių, istorinių, publicistinių ir kt. darbų. Nacių persekiotas ir kalintas.
Mirė prieš 60 metų (1953 02 20) Detmolde (Vokietija), kur šiemet jam atidengta memorialinė lenta ir biustas, 1991 10 19 perlaidotas Bitėnuose (Pagėgių sav.).
Vėluva(Znamensk), miestas 45 km į r. nuo Karaliaučiaus, 38 km į v. nuo Įsruties, 10 km į pr. nuo Tepliuvos, prie Priegliaus ir Alnos upių santakos notangų žemėje (4,5 tūkst. gyv.), pirmąkart paminėta 1323 m. Čia1629 m. gimė lietuvių raštijos darbuotojas Teofilis Gotlibas Šulcas.Po II pasaulinio karo išliko dalis senamiesčio pastatų, rotušė, bažnyčios liekanos (dalis stačiatikių atstatyta), tiltas.
Vakare per Raušius (Rūsius; Svetlogorską) pasiekėme Didžiuosius Kuršius (Primorje), kur nakvojome naujame viešbutyje. Čia labai nepatogus, tolimas nulipimas prie Baltijos jūros. Tad kitą dieną nuvažiavę į Raušius, vingiuotu taku nusileidome nuo stataus skardžio prie jūros, kur išilgai kranto dar vokiečių laikais išbetonuota promenada. Paplūdimys labai siauras, nes bangos kasmet vis nuplauna smėlį į jūrą. Dabar betonuojamos ežero (tvenkinio) krantinės. Šiaip kurortas karo metu beveik nenukentėjo, tad ir dabar yra nemažai senųjų pastatų.
Karaliaučius (Kaliningrad), miestas abipus Priegliaus upės, 8 km į r. nuo jos žiočių, 432 tūkst gyv. Vokiečių ordino (VO) valstybės (1457–1525), Prūsijos hercogystės (1525–1700), Prūsijos karalystės (1701–72) sostinė, R. Prūsijos provincijos (1773–1945), K. apyg. (1818–1945) admin. centras. Pavadintas Konigsberg, VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro (~1232–78) garbei, vėliau – Kaliningradu Michailo Kalinino (1875–1946) garbei. Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius nuo XVI a. vartota M. ir D. Lietuvos lietuvių raštijoje.
Miesto pradžia – kryžiuočių pilis, pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvanksta. 1254 m. VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro vadovaujami kryžininkai užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje 1255 m. pastatė medinę pilį. 1257 m. pradėta statyti mūrinė, daug kartų plėsta, perstatinėta pilis buvo smarkiai apgriauta per 1944 m. britų aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. SSRS kariuomenės puolimą (1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas, pilyje buvo nepažeistų patalpų). Jos vietoje pastatyti neįrengti Tarybų rūmai.
Karaliaučius susikūrė susijungus 3 atskiroms gyvenvietėms, turinčioms Kulmo miesto teises, savo pinigus, kariuomenę, vyriausybę. Senamiestis (1286), Lyvenikė (1300) arba Naujamiestis ir Knypava (1327) tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (vėliau Albertina). Karaliaučius – Reformacijos Prūsijoje vienas iš svarbiausių centrų, darė poveikį Reformacijai LDK. Pylimo r. ir šr. bastionų sistema iki šiol vadinama Lietuvių pylimu. Jame, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (1765), Sakaimio (1848) ir Rossės sodo (1855). Per karą miesto centre sugriauta apie 70proc. pastatų. SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą (kas vokiečių – rauti su šaknimis) ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė, gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 m. išsprogdintos pilies sienos ir kita. Istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti gyvenamieji namai ir kita.
Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religijos centras. Iš Lietuvos atvykę lietuviai intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš universiteto (įk. 1544 m. Knypavos saloje) steigėjų, pirmieji jo profesoriai.
Atgal
