Kelionės
07 30. Kelionė po Kristijono Donelaičio žemę (I dalis)
Algirdas Mikas Žemaitaitis
2013 m. liepos 20 d. Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija kartu su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga autobusu iš Vilniaus Lukiškių aikštės išvyko į dviejų dienų ekskursiją „Donelaičio žemės įkvėpimas...“ maršrutu Vilnius-Tolminkiemis-Gumbinė-Lazdynėliai-Ragainė-Tilžė-Raušiai-Karaliaučius-Įsrutis-Vilnius. Puikia kelione pasirūpino VšĮ „Ditmos projektai ir Ko“. Ekskursijos vadovu buvo Aleksas Bartnikas – tai buvęs Įsruties (Černiachovsko) pedagoginės kolegijos direktorius, kraštotyrininkas, lietuvių kultūros puoselėtojas, dabar Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas.
Visos kelionės metu jis pasakojo apie pravažiuojamas vietoves, svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, gamtos ir arhitektūros paminklus. Jam talkino urbanistas prof. habil. dr. Jurgis Vanagas, Baltijos krantų tyrėjas prof. habil. dr. Rimas Žaromskis, istorikė prof. habil. dr. Aldona Prašmantaitė ir kt.
Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Čia veikė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kt. lietuvių raštijos veikėjai. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir lietuvių kalbos gramatika, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos ir pan. O nepamirštama knygnešių gadynė!
Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a. Tačiau paskutiniu metu jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį – Tollmingkehmen. Bet kaip velnias kryžiaus bijo lietuviško pavadinimo. Priminsiu, kad iki 1948 m. visi krašto gyvenviečių ar hidronimų pavadinimai pakeisti į rusiškus, neturintys jokio ryšio su buvusiais. Tačiau per paskutinius penkiolika metų požiūris į senąją krašto istoriją pasikeitė į gerą pusę. Jau ne viena karta užaugo. Pagal paskutinį gyventojų surašymą Karaliaučiaus krašte gyvena tik apie 10 tūkst. lietuvių. Dabar dokumentuose tautybė jau nebenurodoma. Lietuviai tremtiniai, negalėdami grįžti į sovietinę Lietuvą, apsigyveno Kaliningrado srityje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems buvo suteikti butai, taip sudaryta galimybė grįžti į Tėvynę. Daugelis tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lietuvą. Yra daug mišrių šeimų jau nebekalbančių lietuviškai, nors vaikus dar leidžia į lietuvių kalbos būrelius ar fakultatyvus. Dar prieš penkiolika metų krašte veikė 16 lietuviškų draugijų, dabar vos kelios. 18 mokyklų ir 2 darželiuose mokoma lietuvių kalbos kaip fakultatyvas ar būreliuose. Apie 1000 vaikų lanko įvairių formų būrelius. Veikia 7 vaikų folkloro ansambliukai. Dirba 27 mokytojai (8 iš Lietuvos, tačiau tokių patriotų vis mažėja). Prieš 7–8-ius metus buvo bandoma įkurti atskirą lietuvišką mokyklą Tilžėje (rėmė ir Lietuva), tačiau vietos valdžia vis vilkino, išsisukinėjo ir to padaryti nepavyko. Be savo mokyklos bet kokios tautinės mažumos likimas aiškus – jos nebeliks. Baltijos federaliniame I. Kanto universitete Kaliningrade yra mokoma ir lietuvių kalbos.
Gumbinės (Gusevo) žemės ūkio kolegija. Autoriaus nuotr.
Po karo išnaikinus ar ištrėmus tikruosius krašto gyventojus (vokiečius ir lietuvininkus) bei atkėlus rusakalbius, pakeitus rusiškais visus vietovių bei vandenvardžių pavadinimus, buvo pradėta kurti nauja krašto visuomenė ir istorija, naikinant visą vokišką (ar lietuvišką) krašto praeitį, istoriją, architektūrą, lyg čia iki tol nebuvo jokios civilizacijos.
Krašto visuomenė po truputį keičiasi (domimasi šio krašto praeitimi, atstatomi vokiško stiliaus pastatai), pradeda suprasti, kad čia klestėjo aukšta kultūra, kuri gali praturtinti ir šiuolaikinę visuomenę.
Kaliningrado srities plotas (15 100 km²) apie keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 108, o iš vakarų į rytus – 205 km. Sienos ilgis su Lietuva 280 km. Gyventojų – 937,7 tūkst. Nors joje yra jau ir turtuolių, tačiau trečdalis gyventojų skursta. Brangsta elektra ir komunaliniai mokesčiai (kompensacijų nebėra), maisto produktų ir kitų prekių kainos panašios kaip ir Lietuvoje, gal net aukštesnės, išskyrus degtinę, cigaretes, cukrų ar degalus. Net 90% gintaro pasaulyje iškasama prie Palvininkų (Jantarnyj), išgaunama nemažai naftos, žuvininkystė beveik žlugusi, veikia autoservisai, automobilių surinkimo įmonės, statomi prekybos centrai, tiesiami keliai. Pradeda vystytis perspektyvi ūkio šaka turizmas – atsiranda kaimo turizmo sodybos. Žemės ūkis nepajėgia gyventojų aprūpinti maistu (kaip ir sovietmečiu), nes daugiau nei pusė žemės nedirbama (įstatymas draudžia žemės pardavimą užsieniečiams).
Iš Vilniaus per Trakus, Aukštadvarį, Prienus, Marijampolę, Kybartus (čia kirtome valstybinę sieną su Rusijos Federacija – Lieponos upelį), Stalupėnus (Nesterovą) atvykome į mūsų pasaulinės reikšmės poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko ir evangelikų liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio paskutinę darbovietę Tolminkiemį.
Tolminkiemis(Čistyje Prudy), buv. gyvenvietė ir dvaras 21 km į pr. nuo Gumbinės, 21 km į pv. nuo Stalupėnų, 19 km į šr. nuo Geldapės, Šventainės (Russkaja) upės kr. krante. Apie 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla (1759 m. sudegė, 1760 m. atstatyta). 1682 m. pastatyta antra bažnyčia. 1747 m. perstatyta klebonija, 1760 m. įrengti vargonai, 1764 m. pastatytas namas kunigų našlėms. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XIX a. vidurio. Baigiantis II pasauliniam karui, 1944 m. rudenį, miesteliodidelė dalis sugriauta.
Beje, Tolminkiemyje kunigavo (1600–21) ir Jonas Rėza (1576–1629), naujai perrašęs ir išleidęs Dovydo psalmes (1625). Čia kaip ir visame krašte labai daug gandrų, nes daugelis buvusių derlingų žemių dirvonuoja, užželia krūmynais, o kažkada jos maitino beveik visą Vokietiją.
2014 metais plačiai bus minimas K. Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejus.
Vydūno bareljefas Tilžėje (Sovestske)
Kristijonas Donelaitis(1714 0101 Lazdynėliuose (prie Gumbinės)–1780 02 18 Tolminkiemyje), kilęs iš Mažosios Lietuvos laisvųjų valstiečių. 1740 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo kantorium, rektorium Stalupėnų mokykloje. Nuo 1743 m. Tolminkiemio klebonas. Čia pastatydino mokyklą, kunigų našlių namą (abiejų išlikę pamatai), perstatė kleboniją, iš lauko akmenų pastatė bažnyčią. Be poezijos, kūrė muzikines kompozicijas, gamino muzikos instrumentus, barometrus ir kt., veisė sodą. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą, vaikų nesusilaukė. Parašė 6 eiliuotas pasakėčias: Lapės ir gandro česnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys (parašytos apie 1750–60, L. Rėza paskelbė rinkinyje Aisopas, 1824). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Svarbiausias kūrinys – poema Metai (parašyta ~1760–75), kurią L. Rėza pavadinęs Metais; 1818 m. išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Joje epiškai vaizduojamas R. Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, ryškūs baudžiauninkų paveikslai, kaimo buities, papročių vaizdai, lyriniai gamtovaizdžiai. Rašydamas hegzametru (kaip didieji antikos poetai) poetas pabrėžė lietuvių kalbos vertę ir autoritetą. Poema priskirtina šviečiamajam realizmui, joje žymūs klasicizmo bruožai. Metai išversti į 13 kalbų – vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas ir ispanų, kūrinio dalis (Vasaros darbai) – į japonų kalbą, įrašyti į UNESCO sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą (1977). Daug sveikatos senatvėje jam sugadino žemių separacijos byla su vietos dvaro amtmonu Teofiliu Ruigiu. Likimo ironija – abu buvo palaidoti vienas šalia kito po bažnyčios grindimis. Perlaidotas savo pastatytos bažnyčios, nugriautos 1950 m. ir vėl atstatytos 1971–1979 m. Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis (arch. Napaleonas Kitkauskas), išmūrytoje kriptoje. Tolminkiemyje veikia jo vardo memorialinis muziejus (įk. 1979). Priešais bažnyčią 1964 m. pastatytas memorialinis akmuo.
Bažnyčioje buvo deklamuojamos „Metų“ ištraukos, sugiedota giesmė „Dieve Tėve mielas“. Kriptoje ant K. Donelaičio kapo padėjome gėles. Įdomi ir klebonijos muziejinė ekspozicija (XVIII a. interjeras ir baldai); bus atkuriamas ir sodas.
Iš Tolminkiemio mus palydėjo smulkus lietutis, tačiau paskui bei kitą dieną oras buvo tikrai karštas ir saulėtas. Krašte dar yra plentų beveik prieš šimtmetį apsodintų medžiais, vietomis važiavome lyg žalia alėja. Beje, srityje labai intensyviai tiesiamos naujos automagistralės su dviejų lygių sankryžomis. Po kelių metų Lietuva galės tik pavydėti tokių naktį apšviečiamų kelių.
Krašte beveik nebeliko senųjų ūkinių pastatų, o ir gyvenamųjų namų vis mažėja, nyksta. Beveik visus raudonus čerpių stogus pakeitė pilkas šiferis, nors kai kur jau statomi gražūs ir nauji pastatai ar restauruojami senieji. Laukuose matosi raudonplytės nedidelės transformatorinės, naudojamos pagal senąją paskirtį (jų dar nemažai). Tačiau kraštas apleistas, vaizdas nykus, apgailėtinas – anksčiau tankiai apgyventame krašte liko mažai išretėjusių kaimų, atskirų sodybų.
Valtarkiemis(Ol'chovatka), gyvenvietė Romintos upės dš. krante, 12 km į pr. nuo Gumbinės, 10 km į šv. nuo Tolminkiemio, minima jau 1554 m. 1607 m. įsteigtas parapijos centras, pastatyta bažnyčia (kelis kartus perstatyta, 1914 m. per I pasaulinį karą apgriauta, 1926 m. atstatyta; pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1870 m.). Po 1608 m. šalia jos įsteigta mokykla. Po 1709–11 m. didžiojo maro ir bado apgyvendintas kolonistų. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu (bokšto nebėra). Netoli išlikęs plytinės kaminas su gandralizdžiu. Valtarkiemyje kunigavo žymūs lietuvių raštijos veikėjai: 1650 (1656?)–63 m. Merkelis Švoba, 1664–92 m. Ernstas Dietzelius, 1692–1707 m. Jokūbas Perkūnasjaunesnysis, 1708–49 m. Pilypas Ruigys, 1779–1822 m. Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822). Pastarasis (Įsruties precentorius 1776–79) susirašinėjo su K. Donelaičiu,iš jo našlės Annos Reginos gavo ir išsaugojo poemos Metai rankraščius.
Gumbinė (Gusev), miestas 25 km į r. nuo Įsruties, 36 km į v. nuo Eitkūnų, Romintos ir Pisos upių santakoje, 28 tūkst. gyv. Miesto teisės (1724), Lietuvos departamento (1736–1818), Gumbinės apygardos (1818–1945) centras. Nuo 1580 m. vietovė vadinama Gumbine. Nukentėjo nuo švedų, totorių antpuolių. 1812 m. žygiuodamas į Rusiją buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas I. 1910–14 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija. Gumbinės bažnyčioje krikštytas netoliese gimęs K. Donelaitis. Čia 1672–1708 m. kunigavo Michaelis Mörlinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas, 1787–1835 m. Karlas G. Keberis, išleidęs naują lietuvišką giesmyną (1832), 1823–25 m. Johanas Ch. Krause rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius.
Atgal
