Kelionės
07 26. Didžioji savaitė Majų krašte
Irena Vidžiūnienė
Leidomės į šią kelionę, kaip jau ne kartą, dviese su dukra. Jai, kaip ir man, tebuvo įmanoma atsiplėšti laisvo laiko tik savaitę. Ruošiausi kelionei vis įpuldama į Vilniaus verbų sekmadienio šurmuliuojančią Didžiąją gatvę. Trumpam suskausdavo širdį ir toliau ruošiausi į Gvatemalą ir į Hondūro pasienyje garsųjį Copan.
Štai brėkšmoje, stebint pro lėktuvo langą, vėrėsi šis iki šiol sklidinas praeities pasaulio stulbinančių paslapčių kraštas pasimėčiusiais tarpukalnėse žiburiuojančiais ankstyvo rytmečio švieselių lopiniais. Švintant jau mes traukėme iš tarptautinio Gvatemalos sostinės oro uosto į 15 mylių nutolusią senąją Gvatemalos sostinę Antigua mikroautobusu, kurio vairuotojas, pagyvenęs žmogus, mus sutiko oro uoste ir kurio paslauga numatyta ir kituose čia mūsų maršrutuose.
Antigua apsistojome šalia centrinės aikštės nedidukiame jaukiame viešbutuke. Miniatiūrinis mudviejų kambarėlis, kaip ir viešbutuko su išrankiu skoniu įrengti ir apželdinti vidaus kiemeliai, bei ant stogo terasa, iš kurios veriasi tolumoje, miglose dunksančio, milžiniško vulkano kontūrai. Viskas čia buvo po ranka, visko rodos buvo kiek - tiek. Skubiai susiradusios viešbutuko virtuvėlę, pasiruošėm po puoduką atsivestos tirpstančios kavos ir pakilusios į terasą, besigrožėdamos aplinka, ja pasistiprinom. Planuotu laiku - 9 val. ryto viešbutuko fojė mūsų laukė ekskursijos vadovas. Prasidėjo pažintis su Antigua, buvusios Ispanų kolonijinės valstybės sostine ir kartu svarbiausiu jų valdžios interesų tarp Meksikos ir Perų sostinių punktu.
Antigua išaugo iš vieno ikikolumbinių tenykščių, skirtingų, tarpusavy kovojusių valstybėlių centrų. Ši tarpusavio konfrontacija palengvino tuo metu beįsisiūbuojančiam negailestingam kraujo praliejimu ir skerdinėmis Pedro de Alvarado vadovaujamam ispanų Gvatemalos užgrobimui. Jis jau 1527m. Įkūrė sostinę Agua vulkano šlaite. Bet ji gyvavo neilgai. Ją nušlavė žemyn garmantis nuo vulkano viršaus liūties sukeltas srautas. Šiandien tik truputis tos buvusios sostinės užsiliko Ciudad Vieja teritorijoje. Netoli šios negandą atlaikiusios vietos, derlingo Pančoy slėnio šiaurės rytuose, nedelsiant - 1542 m. Išaugo nauja, sostinė, šiandien žinoma kaip La Antigua Gvatemala. Tai buvo pirma suplanuota sostinė Amerikos kontinente (architektas Juan Bautista Antonelli). Joje buvo įkurdintos vyriausios ispanų valdžios institucijos Gvatemaloje, į ją sugūžėjo vienuolynai, kilo nepaprasto grožio šventovės, prabangūs pastatai. Bet sostinę ir toliau persekiojo nelaimė. 1773 m. Serija žemės drebėjimų paliko miestą griuvėsiuose. Tada buvo ieškoma sostinei saugesnės vietos. Taip ji buvo pastūmėta į už 15 mylių tysantį Ermita slėnį, pavadinta Gvatemala ir taip liko iki šiol. Tačiau, kaip su pasididžiavimu pabrėžė gidas, ši, senoji sostinė, La Antigua Gvatemala, niekada nebuvo visiškai palikta ir apleista. Joje atkakliai pulsavo gyvenimo likučiai. Reikia manyti, kad tai daugiausia majų nuopelnas. Mums ne kartą buvo priminta čia ir kitose lankytose šio krašto vietose, kad dabar Gvatemaloje majai sudaro virš 60 procentų gyventojų. Taigi tas 60 procentų giliai, neatplėšiamai ir neatsiplėšiamai suaugęs su šiuo jiems Aukščiausiojo atseikėtu, karts nuo karto žiauriai pasipurtančiu gabalėliu žemės.
Nežiūrint kad čia kol kas nelengvai gyvenasi, peržengę praeities negandas, susietas su kolonizacija, su salei pametėta, kelis dešimtmečius trukusia šaltojo karo porcija, smukdžiusia ūkį, supriešinusia gyventojus, jaučiasi, kad žmonės čia visom išgalėm nuotaikingai pasinešę darbui, išmonei, kūrybai. Per visą čia mudviejų buvimo laiką neteko išvysti nei vieno girto, lėbaujančio, elgetaujančio.
1 pav.Antigua, Katedros fasadas
Šiandien pirmą kart atsidūrusiam Antigua, vos žengus keletą žingsnių nuo centrinio parko, kurį supa unikalūs restauruoti kolonijinių laikų pastatai - didingas katedros fasadas (1 pav), miesto rotušės (dabar savivaldybės) raižyto akmens solidžios arkos, bei įspūdinga buvusio kolonijinio valdytojo rezidencijos kolonada, iškart patenki į siaurų gatvelių tinklą su vienaaukščiais, nedidukais, kukliais, susispaudusiais vienas šalia kito, prigludusiais prie pat siauručių šaligatvių nameliais. Tai šen, tai ten kyšo kolonijinių pastatų griuvėsiai, atgyjančių bažnyčių bokštai. Visu šiuo ispanų palikimu garsėja šiandieninė Antigua (čia jo daugiausia Amerikos kontinente) irtai teikia miestui ispanų kolonijinės istorijos muziejaus įvaizdį. Griuvėsių detalėse blykčiojanti užsikonservavusi praeities meno meistrų įsibėgėjusi vaizduotė, talentingai įamžinta akmeny, giliai paliečia šiandieninį žmogų, susidūrusį akis į akį su tuo polėkiu. Tad Antigua šiandien susilaukia daug lankytojų iš viso pasaulio. Daug pastatų restauruoti ir rekonstruoti čia pajėgta jau iki XX amžiaus, pradėjus auginti kavą Pančoy slėnyje. Be to vis plačiau tuose šiandieninės Gvatemalos užmojuose įsilieja tarptautinė pagalba. Kai kurios bažnyčios ir vienuolynai tapę griuvėsiais jau transformuoti į viešbučius ir pensionus. San Karlos universiteto, įkurto 1676 m. rūmai ir šalia vienuolynas, kur domininkonų tėvai kadaise mokė kilmingų šeimų sūnus, tapo kolonijinio meno muziejum.
2 pav. Antigua, La Mersed bažnyčia
Vienintelė La Mersed bažnyčia, dėka kompaktiškos konstrukcijos, beveik nepatyrė nuostolių dėl žemės drebėjimo ir šiandien vilioja žvilgsnį itin savita barokine ornamentika (2pav). Ji kaip ir Katedra, Šv. Pranciškaus šventovė, šiandien yra parapijinė bažnyčia. Jos viduje puikus kolonijinės skulptūros pavyzdys - įspūdinga Jėzaus Nazarete garbinimo scena.
3 pav. Antigua, Šv. Pranciškaus bažnyčia
Švento Pranciškaus bažnyčia yra vienas svarbiausių religijos centrų Gvatemaloje ir vienas seniausių čia pastatų (3 pav). Iki šios dienos išlaikyta jo 1579 metų originali struktūra. Išskyrus bažnyčią, kuri irgi dalinai nukentėjo, visa buvo sunaikinta 1773 m. žemės drebėjimo. Kiekvienais metais čia atvyksta tūkstančiai piligrimų iš Centrinės Amerikos pasimelsti.
Antigua kartais pasijunti tarsi Vilniaus senamiestyje - kas keli žingsniai -šventovė. Vienoje jų mus maloniai nustebino išvydus ant sienos Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, kurios originalas yra Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje.
Stabtelim ilgiau prie Šv. Klaros bažnyčios puošnaus fasado, ties Santa Rosa fasadu, kur ypatingai graži jo viršutinė dalis, vaizduojanti Santa Rosa de Lima - pirmą šventąją Naujajame pasaulyje (1586-1617). Šiandien čia privati valda Beje dabar Antigua yra populiaru įsigyti nekilnojamą turtą - pastatus ir kitų valstybių piliečiams. Šalia to kad mieste atgyja unikalūs pastatai .užsieniečius vilioja ir krašto gamta. Miestas išsidėstęs Pančoy slėnyje (5018,40 pėdų aukštyje virš jūros lygio) tarp trijų vulkanų - Agua 12.385.28, Fuego 12.339.36 ir Acetenango 13.041.28 pėdų aukščio.
Architektūriniai šedevrai čia ypatingai suskamba žaliuojančios, žydinčios tropikų augmenijos fone. Kai kurie namai, ypač kavinukės, tiesiog skendi žieduose.
4 pav. Antigua, Šv. Katalinos arka
Norisi dar paminėti Šv. Katalinos arką, įkurtą 1609 m.(4 pav), pasitarnaujančią kaip tiltas susisiekimui tarp dviejų Šv. Katalinos vienuolyno pastatų, esančių priešingose gatvės pusėse. Arkos centre neseniai restauruotas laikrodis kiekvieną valandą garsiai prabyla.
5 pav. Antigua, kilimas bažnyčios viduje
Iš pat ryto metasi į akis mums neįprastas miesto gyvenimo būdas. Ramu, pravažiuoja vos vienas kitas nedidukas automobilis. Pėsčiųjų nedaug ir tie nelekia galvotrūkčiais. Gatvėse vedančiose į šventoves tai šen, tai ten dažomos iš gatvės pusės namų sienos ryškiomis spalvomis - geltona, oranžine. Smagiu, lengvu žingsniu praeina tiesi kaip žvakė moteris, nešina didžiuliu putliu kažko žalio ryšuliu ant galvos, neprilaikydama jo rankomis. Gidas paaiškino, kad ryšuly miško žaluma būsimiems gatvių kilimams. Tačiau fantastiškais kilimais grožėjomės jau tą pačią dieną, bažnyčiose. Tai daugmaž 6-8 kvadratinių metrų plote su išmone iškloti spalvų ir formų deriniai, panaudojant daržoves, vaisius, gėles, karpinius, kažkokią smuike spalvotą masę(5 pav). Tuo tarpu centriniame parke, kuris čia mėgstamas kaip subuvimo vieta, nuo pat ryto kaip bičių avily. Nusėsti suoliukai, didžiulio fontano pakraščiai. Takuose šurmuliuoja daugybė prekeivių, daugiausia moterų su visomis prekėmis ant rankų- karančiais karoliais, akį viliojančiomis spalvingomis skraistėmis. Ir į jas pačias gražu pažiūrėti. Tamsaus gymio, neaukšto ūgio, lieknos nežiūrint amžiaus, pasirėdžiusios vietiniais margaspalviais , panašiais į jų parduodamas skraistes, rūbais, kukliai pabrėžiančiais moteriškumą.
6 pav. Antigua, visuomeninė skalbykla
Netoliese didžiulė visuomeninė skalbykla po atviru dangumi (6 pav). Nuo pat ryto čia triūsia moterys ir čia pat taškosi jų vaikai. Pirmasis toks skalbimo rezervuaras iškilmingai atidarytas 1853m. Mieste jų yra daugiau - ten kur trūksta vandens.
Miesto pakraščiuose, kuriuos po pietų mikroautobusu apvažiavom, tvyrojo panaši į mūsiškę, verbų sekmadienio nuotaika. Ypač prie šventovių ryškiomis spalvomis iš tolo marguliavo verbų turgeliai. Prekiavo daugiausia moterys (7 pav). Įsitaisiusios ant grindinio skendėjo atsineštuose sausučiuose -žieduose, šakelėse ir čia pat linksmai, paslaugiai komponavo puokštes. Ir jos pačios kaip besišypsančios puokštės. Jų rūbe, skraistėse sklaistėsi darniai susimėčiusios tos pačios margaspalvės gėlės, varstėsi grožis, visa kuo čia reiškiasi gamta.
Tą pirmą vakarą temstant, kai išėjusios iš kavinės ketinome iškart grįžti į viešbutį poilsiui prieš rytdienos ankstyvą išvyką, Antigua gatvėse pasipylė spalvingos eisenos. Dominavo rimtus veidus nutaisę, darniomis kolonomis žygiuojantys „kariai" su senovės romėnų uniforma ir visa to meto atributika-tviskančiais šalmais, ginklais. Žygeivių amžius svyravo maždaug tarp 7 ir 70 metų. Maišėsi daug vienuolių (panašu persirengėlių). Šaligatviai sausakimši žiopsotojų. Į tą gatvės spektaklį rinkosi linksmai nusiteikusios miestiečių šeimos, Turistų buvo dar nedaug.
Sekančios dienos 4 vai. ryto, tuo pačiu mudvi šefuojančiu mikroautobusu traukėme į vietinės reikšmės Antigua oro uostą, iš kur apie 20 mūsų susidariusių keleivių, nedideliu lėktuvu skridome į šiaurę, tropines džiungles, kur vidury didžiulio Peten regiono, izoliuoto nuo likusios Gvatemalos teritorijos plačia negyvenama, sunkiai peržengiamu mišku pasidengusia zona, šiandien su archeologų pagalba palengva išnyra iš džiunglių mantijos didis Tikai.
Nusileidome apytuščiame oro uoste. Mus pasitikęs gidas, panašu studentas, čia pat surinko apie 10 turistų grupę ir apie valandą, klausantis jo pasakojimo ir prisimenant skaitytas, stingdančias kraują istorijas apie šį kraštą, žvalgantis pro autobuso langą traukėme gilyn į džiungles.
Iki dabar beveik visa kas yra žinoma apie Peten prieškolumbinį gyvenimą ateina iš nebylių akmenų, keramikos, kapų lobių. Vienok vienoj privačioj bibliotekoj archeologai aptiko kelis lakštus 17 a. ispanų rankraščio, kur tarpe kitų nuostabių dalykų apie praeitį, aprašoma šiurpi istorija apie Tayasal, šiandieninį kylantį Flores miestą, 25km. nuotolyje nuo Tikai griuvėsių.
Tayasal buvo paskutinė išsilaikiusi ispanų nenukariauta karalystė. Kai to rankraščio autorius 1695m. lankėsi Tayasal, tada čia atplaukė daug gėlėmis išpuoštų kanojų ir skambant būgnų ir medinių fleitų muzikai, iš didžiulės kanojos kilo pilnas didybės ir garbės, su švytinčia gryno aukso karūna ir iki pečių tabaluojančiais , ausis dengiančiais auksiniais diskais, Iczų karalius Can Ek. Čia turėjo įvykti vietinių gyventojų atvertimo į krikščionybę ceremonija. Priešintis tam jis jau neturėjo galios. Žengdamas ištiestu plaušiniu kilimu jis rūšiavo, atrinkinėjo iš susispietusios minios nužiūrėtus savo tėvynainius. Stebėję šią sceną trys kartu su karalium atplaukę pranciškonai buvo siaubo apimti, nujausdami kas gal būt ir jų laukia. Pagaliau buvo sudaryta grupė - 90 indėnų ir vienas pranciškonų vienuolis. Jie buvo nužudyti tuo pat metu, kai 70 indėnų, daugiausia vaikai, priėmė pirmąją komuniją.
Majų atsivertimas į krikščionybę truko ilgai ir jį lydėjo ne viena panaši šiurpi istorija. Kai 1697m. ši - paskutinė karalystė krito ir Can Ek buvo pakrikštytas, dauguma jos gyventojų dingo džiunglėse.
Pakeliui stebėjome vos banguojančią miškingą lygumą aplinkui ir labai retai pasibarsčiusias, varganas sodybas, prigludusias prie miško. Artėjant prie galutinio mūsų kelionės punkto - turistinės bazės, keliukas nutyso į džiungles ir iškart išvydome besiraičiojančias ant medžių šakų beždžionėles. Jos nieko nebodamos ramiai sau šniukštinėjo aikštėje priešais turistinę bazę, kai pasipylę iš autobuso visi puolėme su jomis ir jas fotografuoti.
Palikusios budinčiam savo kuprines mudvi skubiai pusryčiavome – 9 val. laukė ekskursija. Mums tai pirmieji žingsniai tropinėse džiunglėse ir masinanti pažintis su majų civilizacijos palikimu. „
Pakeliui į Tikai pagrindinę aikštę išart išvydome griuvėsius, izoliuotus pavienius paminklus. Čia pat vešėjo medžiai galiūnai plačiai paskleidę ne tik savo šakas, bet ir tvirtas, net į žemės paviršių beišvirstančias šaknis, rodos pasinešę kuo daugiau užgriebti aplink save teritorijos (8 pav). Žvelgiant į tuos galiūnus sunku įsivaizduoti majų civilizacijos kūrėjų grumtynes su tais žaliaskraisčiais milžinais tropiniame karštyje, majų ryžtą čia įsi kurti, statyti, palaikyti ir vystyti savo kultūrą. Manoma, kad svarbiausia buvo tai, kad į Peten vietovę buvo žiūrima kaip į šventą. Ji vyliojo piligrimus.
Pradžioje buvo manyta, kad civilizacija Peten žemėje išsivystė spontaniškai. Vėlesnės studijos rodė, kad ji greičiau buvo hibridas - rezultatas kaitaliojimosi tarp vietinių bendruomenių, aukštikalnių bendruomenės, išsidėsčiusios dabartinės Gvatemalos miesto apylinkėse ir plūsmo iš pietinės Ramiojo vandenyno pakrantės.
Pirmieji majų kolonijos pėdsakai Peten teritorijoje - keramikos indų liekanos šalia Beliz sienos, datuojamos 2600 m. prieš Kristų. Apie 100 m. po Kristaus tokie pėdsakai pasirodo jau daugelyje vietų. Augant ir plečiantis gyvenvietėms, visas regionas garsėjo kaip Majab - Majų šalis. Aukštikalnių kultūra čia nepasiekė niekada tokio aukšto lygio statybos, astronomijos, matematikos, meno srityse, tokio puošnumo, kaip majų ceremonijų centruose žemumoj.
Tikai yra viena aukščiausių majų kultūros viršūnių.
Artėjant į jo pagrindinę, svarbiausią aikštę gidas atkreipia mūsų dėmesį į vieną - kitą aukštą džiunglių kalvą - „tai dar neatkastos piramidės".
Kasinėjimai čia ne taip seniai prasidėjo. Daugiausia griuvėsių čia buvo atkasta 1848 metais, bet tik šimtmečiui praėjus Pensilvanijos archeologai kasinėdami kartu rekonstravo svarbiausią Tikai aikštę.
Sunku nusakyti jausmą pirmą kartą į šią aikštę įžengus. Tai ir kvapą gniaužianti nuostaba ir vidinis džiaugsmas - štai ištiko tau laimė panirti į tokią gilią, tokią netikėtą, tolimą tavo prigimčiai praeitį ir pasigėrėjimas tokiu neįtikimai aukštu to meto žmogaus vaizduotės, fantazijos, minties gilumos pasireiškimu su tokia elegancija ir didybe. Kartu ir gili pagarba - prieš įžengiant į šią aikštę buvom įspėti, kad ši vieta yra šventa.
Iškart čia žvilgsnį pagauna pasinešęs stačiam šuoliui į dangų Didysis Jaguaras - piramidė I, su kylančiais 9-niais cokoliais siekianti 45 metrų aukštį, stebinanti, tiesiog pribloškianti nepaprastai įspūdingu vertikalumu (9 pav). Vertikalumas beje būdingas daugumai Tikai piramidžių. Didysis Jaguaras dominuoja ne tik pagrindiniame skvere, bet ir visoje aplinkumoje. Ši piramidė buvo pastatyta 700m. po Kristaus, dedikuota valdžiusiam karaliui.
Piramidžių priekyje vienas kitas paminklas, kiti izoliuoti, neturi bendrumo su pastatais. Visi jie padengti puikiais, netikėčiausiais mūsų akiai bareljefais. Frontinėje jų pusėje iškalti dažniausiai amžininkų atvaizdai, šonai padengti hieroglifais. Štai 16 paminklas patraukia žvilgsnį ypatingai puošnia rūbų ornamentika. Kai kurie paminklai laikui bėgant smarkiai nukentėję.
Itin mįslingas Šiaurės Akropolis. Jis apie 12 metrų iškilęs virš pagrindinės aikštės. Pirmasis jo sluoksnis datuojamas 200 metų prieš Kristų.
Jį sudaro daugybė laiptų, laiptukų, viena už kitos iškilusios piramidės, šventovės, kurias puošia milžiniškos kaukės. Apačioj šventovių yra pirmieji aptikti kapai moters ir vyro iš valdančio elito. Akropolio teritorijoje daugelyje vietų laiptukai veda gilyn į nedidukes (panašias į mūsų šiaudais dengtas) pastogines, kurių viduj, žvelgiant pro galinę angą, arba porą laiptukų nusileidus išvysti akmeny iškaltą netikėčiausią vis kitokį fantastiką ir visur hieroglifai, hieroglifai...
Šalimais rūmų griuvėsiai ir kamuolio žaidimų kortai. Varžybų pabaiga būdavo dramatiška - vieną žaidėjų aukodavo dievams.
Patirtus aikštėje įspūdžius vainikavo žvilgsnis į šiuos stebuklingus majų praeities pėdsakus iš piramidžių viršaus, žaliai liūliuojančių džiunglių fone. Na ir nešėmės aukštyn piramidžių šone specialiai turistams įrengtais laiptais su turėklais ir net viena kita aikštele kvapui atgauti, kadangi ir kitos piramidės ne ką savo aukščiu atsilieka nuo Didžiojo Jaguaro. Štai piramidė II yra 38 metrų aukščio. Kopėme į ne vieną jų ir džiūgavom laime susitikti veidas į veidą su piramidžių kaukėmis, galimybe giliau įsijausti į to meto majų dvasinį pasaulį ir žvelgiant iš viršaus į centrinę aikštę, į visa aplinkui pamąstyti, paspėlioti kas dėjosi čia šiuo metų laiku, šią valandą prieš šimtmečius, kai ši civilizacija klestėjo ir po to, kai ji nyko ir galiausiai džiunglės ėmė ropštis šventovių, rūmų sienomis, siurbdamos savo čiuptuvais čia įsisunkusį statytojų kruviną prakaitą, šaknimis ardydamos jų triūsą, stulbinančius šiandieninį žmogų jų kūrybinius užmojus ir galiausiai slėpdamos po savo žalia mantija visą šį žmogaus sukurtą stebuklą. Gal ne taip daug truko, kad tas čia .didingas laiko tarpsnis būtų palaidotas ir šiandien nežinotume, kad prieš 12 šimtmečių, ši teritorija plačiai, kiek tik aprėpia žvilgsnis buvo tankiai apgyvendinta. Jos centre iškilęs Tikai buvo klestintis, turtingas valstybės miestas. Turėjęs plačiausią ceremonijų centrą( kurio šiandien žole apaugusios aikštės buvo padengtos baltu lygiu tinku), aukščiausių, kraujo raudonumu tviskančių piramidžių, šventovių rinkinį, plačiausią (apie 50 kvadratinių mylių) miesto zoną su apytikriai 55.000 gyventojų, kurią su apylinkėmis jungė grįsti keliai.
Čia buvo sutelktas didžiulis būrys mokslininkų, amatininkų menininkų, architektų, artistų. Tačiau 900 m. po Kristaus Tikai buvo palyginti staigiai apleistas. Toks netikėtas Tikai istorijos posūkis kol kas lieka įvairiai bandoma aiškinti mįsle.
Pavakare, grįžtant į turistinę bazę, sutikome didelį būrį majų atžalyno. Tikriausiai tai buvo studentai arba vyresnių klasių moksleiviai. Pasitempę, uniformuoti - visi baltais marškinėliais ir mėlynais šortais. Išsirikiavę tvirtu žingsniu traukė link pagrindinio skvero. Žvelgiant į tą gražų jaunimą norėjosi tikėti, kad jiems svarbus prisilietimas prie didingos savo tautos praeities, kad varsto juos ne tik pasididžiavimo, bet ir įsipareigojimo jausmas.
Mūsų dar laukė naktinis žygis tropinėmis džiunglėmis. Kiek numigę, 3 vai. nakties, pasišviesdami žiebtuvėliais taką, mūsų apie 20 turistų grupė patraukėme link gana nutolusios piramidės IV Tokiose aplinkybėse pasidarai akylas ir ausylas. Mažiausias trakštelėjimas ir iškart žiebtuvėlio šviesa nukrypsta nuo tako ir slysta medžių kamienais - gal krustelėjo ant aukštų laktų įsitaisius snaudžianti gorila, ar nakčiai nutūpęs koks nematytas paukštis. (Beje Yucatan pusiasalyje ir čia, tropiniuose miškuose, begalė paukščių rūšių, daugiau nei JAV ir Kanadoj kartu paėmus). Šiame žygyje tik priekyje einantys išvydo didžiulį vorą ant tako, bet jis akimirksniu dingo.
Pakilę į poros metrų pločio IV-os piramidės aikštelę ir įsitaisę ant stačių laiptukų, vedančių į pačią jos viršūnę, apglėbti apačioje rimstančių džiunglių, viršuje temstančios padangės, tylūs laukėme įspūdingo saulėtekio.
Ne taip svarbu, kad, deja, išpuolė ūkanotas rytas (10 pav). Turbūt ne vienas čia išgyvenome didelę patirtį, kuri, gal būt, vienaip ar kitaip ateity netikėtai nušvis, pasireikš, rutuliosis.
Dar paskutinis žvilgsnis iš viršaus į lengvai banguojančią žalią platybę ir tolumoj vieną - kitą išnirusią iš jos, lyg laivų stiebai, laukiantys mūsų - smalsuolių, piramidės viršūnę.
Leidomės žemyn tarsi nugairinti šimtmečių laiko tėkmės.
Atgal
