Kelionės
07 16. Mitologinių akmenų, riedulių, slėnių ir piliakalnių kraštas
Pažintinis turas po Salantų regioninį parką (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos išvažiuojamasis seminaras „Saugomų teritorijų tvarkymas, II etapas“)
Laimutė Vasiliauskaitė - Rožukienė
Salantai yra Kretingos r., tarp Plungės, Darbėnų ir Skuodo, buvusi kuršių gyvenvietė (kuršiai buvę vakarų baltai, XIII a. juos išnaikino karai su kryžiuočiais, XIV a. čionai apsigyveno žemaičiai). Gyvenvietė įkurta XVI a. prie Salanto upės, Skilandžių kaimo vietoje. Anksčiau čia buvęs Skiladžių dvaras, dar anksčiau – tyvuliavo Liuteronų jūra. Žvainių pilkapyne mirusieji laidoti I tūkst. pr. Kr. II p. ir I tūkst. po Kr. Salantai nukentėjo per karus su švedais (XVII a.–XVIII a. pr.), todėl nemažai padavimų, su jais susijusių (pvz., šiame straipsnyje minimi Kartenos, Imbarės, Šauklių riedulyno). 1710 m. maras praretino salantiškius, pagal bažnyčios įrašus, 1715 m. teliko trys sodybos. Salantiškių pasididžiavimas – dvibokštė, raudonų plytų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta arch. K.E. Strandmano 1906–1911 m., su neogotikinio stiliaus suolais, klausyklomis, altoriais. Kairės navos altoriuje esantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas tapytas XVII a. (buvęs ir pirmoje Salantų bažnyčioje).
Pakelyje ant smėlio kauburio, stulpo ar stogo – po gandrą, jų šiemet beveik kiekvienoje sodyboje. Jei baltųjų gandrų kolonijoje kasmet vidutiniškai 33 gandralizdžiai, šiermet – net 36. Pravažiuojame Rietavo bažnyčios bokštus. Būtent čia Lietuvoje įkurtas I-sis telegrafas, uždegta pirmoji elektros lemputė (elektrinė), garsi muzikos mokykla, žemaitukų veislynas (yra ir dabar). Rietave gyveno Aleksandro II meilužė, jai pastatytas biustas, o dvaro teritorija tvarkoma, Rietavo Oginskių dvaro parkas. Rietave Platonas Zubovas vedė neturtingą merginą iš Vilniaus r. Plikšių kaimo. Praūžiame pro Bebrungą. Justinas, kartu su kitu režisieriumi Vytu čia yra „sukęs filmą“, tad paprieštarauja: „Pavadinimas iškreiptas, turėtų būti Bebrungė (bebro unga). Čia būta garsios Oginskių bebrų (dėl kailiuko ir mėsos juos vežė užsienin) veisyklos (baudžiauninkai per lazdos mostą, t. y. per 30 m, negalėję prie jos prieiti), šalia gyveno bebrų prižiūrėtojai, stovėjo vandens malūnas (ir dabar veikia), kuris pakėlė Platelių ežero vandens lygį. Iki III-čiojo padalijimo bebrus visai išnaikino, tik 1958 m. vėl jų privežė iš Voronežo“. Pasirodo, bebriukus gali prisijaukinti kaip šuniukus, be medžio žievės, jie mėgsta obuolius, yra vegetarai. Bebrungėje dar gali sutikti geltonsnapes gulbes giesmininkes (gieda tarsi triūbuoja), kai poruojasi, pageltonuoja ir jų viršugalvis.
Gydomojo vandens šulinys Kartenos lurde. Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės foto
Pro žydinčių bulvių laukelius, pro Kalniškius, žvyrkeliu pasiekiame Karteną, IX–XIII a. buvusį kuršių gynybinį centrą. Kartenos piliakalnio (I tūkst.–XIII a.) Minijos slėnyje mūsų laukia žemaitiški patiekalai, pvz., cibulinė sriuba, kraujinė dešra, kad „pasisemtume stiprybės laipiojant po kalnus“. Užkandžiaudami grožimės stačiais 30 m. aukščio piliakalnio šlaitais. Pasak legendos, jame gyvenęs Žemaičių karalius. Pavadinimas kilęs nuo tada, kai Minijos slėnyje, kur vaišinamės, dėl jo paėmimo pirmumo teisės susikovę rusai su švedais, tuomet žemaičių vadas sušukęs pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenaa!“ (išvertus: Žiūrėkit, karas tenai!). Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (lot. Cartine) minima 1253 m. Atlaikiusi ne vieną antpuolį, tvirtovė 1263 m. visgi kryžiuočių sudeginta. 1995 ir 2012 m. ištirtas papėdėje ir aukštumoje buvusios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis (tyrė arch. Julius Kanarskas), aptikta stulpinės konstrukcijos antžeminių pastatų pėdsakų, o papėdės ugniavietėse rasta X–XIII a. dirbinių, pvz., žalvario žiedas išplatinta viršutine dalimi, smeigtuko galvutė, sagties liežuvėlis, lipdytos keramikos šukių, degintinių kaulų... Kartena – ne vien piliakalnis, tai ištisas archeologinis - istorinis kompleksas. Statūs šlaitai ir smėlėti Minijos skardžiai, visas slėnis – Natura 2000 paukščių apsaugai svarbi teritorija. Rieduliais nusėta Minijos santaka su Kūlupiu kylame šlaitu aukštyn aplankyti kitų įžymybių – mitologinio akmens Laumės kūlio su Karvės (Velnio) pėda ir Abakų kaime esančios Kartenos Lurdo grotos. Šiuose skardžiuose tarp lapuočių gyvena į R.K. įtraukti tulžiai, o pievose peri griežlės. Minijos intako Alanto kairysis slėnis išraižytas rėvomis, intakais ir šaltiniais. Čia Alanto kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomos augavietės: vyriškųjų ir šalmuotųjų gegužraibių, daugiamečių blizgių, miškinių česnakų, baltijinių ir dėmėtųjų gegūnių; aptinkami reti vabzdžiai: juodieji apolonai, machaonai, didieji auksinukai, pušyniniai melsviai, o sraunioje šaltiniuotoje Minijoje – upėtakiai, šlakiai, lašišos, žiobriai, ūdros. Laumės kūlis, valstybės saugoma kultūros vertybė. Tai Kartenos mitologinis akmuo, pilkšvas granitas, garsus dėl pėdų įspaudų. Jis (beveik 3 m ilgio, 2 m pločio, aukštis nuo 25 iki 85 cm.) ledynais atkeliavo iš Skandinavijos prieš 12–13 tūkst. m. Didžiausią akmens įdubimą, primenantį kanopą (17 cm ilgio, 15 cm pločio, 1,5 cm gylio) vieni vadina karvės, kiti – velnio pėda (Š.V. Žemaitijoje pėduotų riedulių gausu). Pasak padavimo, senų senovėje akmenys būdavę minkšti, tad nesunkiai kanopą įminė praeivė karvė, kiti mano, kad jį benešdamas pametė velnias (ne šiaip sau samdinė kažkada prie jo mačiusi „kareivį“, kuris išnyko tik pagarbinus Jėzų Kristų). Žmonės porina, kad prie šio akmens laumės ateidavusios apsiskalbti. Pernai patyrinėjus rastas akmenų nuogulų sluoksnis (kaltas visgi ledynmetis). Nustatyta, kad įdubimai gamtinės kilmės (ne velnių, karvės ar žmogaus rankų darbo). Užkopę į Kartenos lurdą pirmiausia akis praplauname (paragaujame ar įsipilame) gydomojo vandens iš stebuklingo šulinio. Priešais – Švč. Mergelės Lurdo grota, kiek aukšteliau – ir koplyčia, tarp jų – Kristaus, nešančio Kryžių, statula. Lurdą 1922 m. pastatė iš I pasaulinio karo gyvas ir sveikas pargrįžęs Kazimieras Navirauskas (čia susapnavo Švč. Mergelę Mariją). Jos skulptūra atvežta iš Prancūzijos Lurdo, o Kristaus skulptūra – iš Švėkšnos. Koplyčioje – XVIII a. pab. barokinis altorius iš Budrių bažnyčios, ten pat kraštietės Reginos Balčikonienės tapyti angelai. Vieta lankoma maldininkų; miškininkai, medžiotojai čia rengia susitikimus. Abakų kaimo žmonės savanoriškai tvarko šią vietą. 2005 m. Kartenos bendruomenės rūpesčiu Lurdas atnaujintas, koplyčia restauruota. Manoma, čia tikrasis alkakalnis (prie ąžuolo rastas apeiginis akmuo su dubeniu, čia būta ąžuolų, kurių šlaitas buvęs nuplautas).
Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra Kartenos lurde
„Ką ledynas paliko, tą ir turim Salantuose“, – sako atsakinga už gamtą gidė. Paskutinis ledynas (prieš 26 tūkst. m.) išgraužė sraunius, plačius kaip loviai Minijos, Salanto ir Erlos upių slėnius, atrideno natūralius riedulynus. Plačiadugnio Erlos-Salanto-Minijos klonio ilgis 58 km., gylis iki 30 m, plotis – iki 500 m. Vaizdingiausia klonio atkarpa (32 km) nuo Mosėdžio iki Kartenos. Salantų regioniniame parke (13264 ha, įkurtas 1992 m.),be didžiausio ir įspūdingiausio Lietuvoje Šauklių (73 ha), yra Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynai, taip pat penktas pagal dydį Lietuvoje pavienis riedulys – Šilalės kūlis. Riedame pačia gražiausia Kretingos r. atkarpa. Prasukam pro Kūlupėnus, garsius dėl 1930 m. nutiesto geležinkelio. 1958 m. iš čia buvo tremiami Salantų ir Kretingos apylinkių gyventojai. Kūlupėnų geležinkelio tiltas (1932 m.) – aukščiausias Žemaitijoje. Vyskupo M. Valančiaus motina Ona Stankutė Valančienė (ir Salantų meras) iš ten kilimo. Kūlupėnuose veikė linų fabrikas (deja, jį danai nupirko ir uždarė). „Nemažai pavadinimų su kūliu susiję. Kūlis žemaitiškai yra akmuo, o kulis – prasmė jau kita (jų pas vyrą yra du). Ir supainioti jų nevalia“ (prof. Prano Kulikausko patarimas jaunam specialistui, gavusiam paskyrimą į Žemaitiją). Dešinėje pravažiuojame dviejų kryžių medinį kryžių, kuris tiesiant kelią buvo nuverstas, tačiau vietinių išgelbėtas ir atstatytas. Toliau Nasrėnai – Motiejaus Valančiaus gimtinė, čia išlikusi jo gimtoji klėtelė. Nasrėnų palivarko savininkai ištremti dukart: 1963 m. caro žandarai ištrėmė bajorus Stančikus, nes dalyvavo sukilime; vėliau dvarą nupirko muitininkas, jis taip pat ištremtas, tik 1941 m.
Atgal
