Kelionės
07 12. Ne į Ispaniją, Italiją, Turkiją, Palangą ...
Alfonsas Kairys
O į Valakampius (Valakupius), esančius netoli Vilniaus centro, kairiajame Neries krante, vieną vasaros prisodrintą dieną varai (dabar madinga taip sakyti kur nors einant ar važiuojant).
Jau Antakalnio troleibusų, autobusų žiede esi, jau akis ieško transporto priemonės, kuria galėtum 1-ąjį paplūdimį pasiekti. 15-tas autobusas, jeigu tikėtum įrašu lentelėje, išvyksta tik 2 kartus. Bet tai netiesa,- sako užklaustieji čia pat esančio kioskelio darbuotojai. Pasirodo, jis kas valandą iš šio „Žiedo“ išvažiuoja... Tu pavėlavai 2-3 min.: negi lauksi valandą, kai saulė taip spigina ir kviečia.. Nusprendi ratus pakeisti savo kojomis. Eini, prakaito varomas: ties rodykle „Valakupių plastinės chirurgijos klinika“ pasuki kairėn, taku - pirmyn... ir prasideda... Atsidūręs take, vedančiame paplūdimio link, nepatiki, kad eini civilizuotu taku. Poilsiui skirti mediniai suolai, kažkada grožiu spindėję, ne vieną pailsinę, primena trešenas. Net žvirblis, ant jų nutūpęs, tikriausiai prasmegtų. Jei senolė Neris juos pastebėtų, išsigandusi savo vilnis atgal pasuktų. O taku ir pensininkai eina: gal ir jie prisėstų, bet, pasirodo, niekam tai nerūpi. O vis dėlto kažkam tai turėtų rūpėti?! Kas jis, tas atsakingasis? Ir kodėl nebaudžiamas?
Paplūdimio taką "puošia" sutrešę suolai
Taigi, suolų - pabaisų lydimas, atsiduri prie 1-ojo paplūdimio. Kadaise užėmęs gana didelį beveik Palangos smėliu išklotą plotą, dabar jis gali pasigirti tik smėlio juosta palei Nerį. Kitur - žolė, žolė, smėlio lopynėliais atausta...
5-ių persirengimo kabinų palydėtas, atsiduri prie namuko, skirto gelbėtojams. Jų šiandien - 2:
Pavelas ir Denisas, vienos Vilniaus mokyklų abiturientai. Pasakoja, kad dirba nuo 8 ryto iki 20 vakaro, t.y. 12 valandų, bet ne kasdien. Kodėl dirba? Kad užsidirbtų pinigėlių tolesniam mokymuisi. Atlyginimas - apie pusantro, bet išskaičiuoja gi, ir lieka - kas lieka. Mano į užsienį išvažiuot padirbėt, bet ten gyventi nenorėtų: susitaupę grįžtų gimtinėn. O čia darbas nėra sudėtingas, bet atsakingas. Juk kalbama apie žmogaus gyvybę, jo saugumą vandeny. Gerai, kad traukti iš vandens - gyvybės pagrindo, o kartais ir išėjimo Anapilin priežasties - šįmet nereikėjo.
Anoj pusėj paplūdimio - namas-vaiduoklis
Būdamas saulėje, ir vandens greičiau užsinori, ir praalksti staigiau. Ieškai kioskelių, kitų vietų, kur kas nors parduodama... Veltui. Buvo kioskelis - uždarytos durys liko, buvo maisto prekių parduotuvė - nebėr... nieko nebėr. Užsuki į restoraną „Valakampių terasa", kurio savininkas ponas Tomas, maloniai bendraudamas, pasakoja, jog, aišku, čia brangoka patalpų nuoma, tačiau dar išsilaiko, dar gyvena. Lankytojais nesiskundžiama: jų yra, bet viskas priklauso nuo oro: pakaitina saulė, ir jie pabyra, lietus užlyja – ir juos nuplauna, tačiau būna ir atvirkščiai. Kainos maždaug kaip ir gintarinėj Palangoj. Labiausia paklausūs patiekalai – picos - po 2 dešimtines kainuojančios. Paklaustas, kuo pavaišintų atvykusį iš, tarkim, Vladivostoko, kad šiam tai įsimintų, nesutrikęs atsako, kad - šviežios kiaulienos kepsniu. Na, o pikantiškiausias patiekalas yra tigrinės krevetės, o ir kaina jų „tigrinė“ - ne mažiau 26 litų.
Ir vėl į paplūdimį. Žvilgsnis užkliūna už priešais maudynes stovinčio namo - baidyklės, jau kiek metų jis niekam nereikalingas (?!) riogso, gąsdindamas mažus ir nemaloniai veikdamas suaugusius.
Kalbintieji Romas ir Janina prasitaria, kad juos į šią poilsiavietę traukia paplūdimio vieta - jis yra netoli miesto, o sutvarkyti reikėtų: akį baidančius, puvėsiais alsuojančius suolus palei taką, nugriauti (ar kaip kitaip?!) namą – vaiduoklį, o ir smėlio užvežus, praplatinti 1-ojo paplūdimio zoną. Pasirūpintina ir žmonių maitinimu. Kodėl neatidarius nors vieno kioskelio arčiau upės, kad nereikėtų į restoraną ne vieną šimtą metrų kulniuot. Jie mano: jeigu būtų sutvarkytas eismas, t. y. autobusas vyktų ne kas valandą, bet dažniau, ypač per išeigines, norinčių apsilankyti senajame panery (Valakampiuose: vietovardis Valakampiai sudarytas iš žodžių „valakas“ ir „kampas“. Jis kilęs iš upelio vandenvardžio ir čia buvusio vienkiemio pavadinimo, kurio dirbama žemė matuota valakais; ar Valakupiuose) padaugėtų.
Pritardami pašnekovams, pridėtume: varydami ne į Ispaniją, Italiją, Turkiją, Palangą, o į Valakampius (Valakupius) dabar, pasiimkite dešros, lašinių, gėrimų įvairių (tik ne svaigių - jie nelaimių pranašas!), o jei turite daug pinigų, tada nieko nesiimkit - tik juos. Vienam skrandžiui - gyvybės varikliui - reikės apie trisdešimt litų. Tai vienam kartui...
Atgal
