Kelionės
12 04. …Ten kur baigiasi žemė
Vytautas Kuprys
Perskridę visą Europą nusileidome Portugalijos oro uoste Farose. Tai antras Portugalijos miestas pietuose prie Atlanto vandenyno, pajūrio kurortas, jame gyvena apie 46 tūks. gyventojų. 1755 m per žemės drebėjimą buvo visai sunaikintas, o dabar atrodo puikiai ir yra vienas iš gražiausių kurortų Portugalijoje. Nuo VIII a. miestą valdė arabai, o 1249 m atkariavo portugalai.
Portugalija – valstybė Europos pietvakariuose. Šiaurėje ir rytuose ribojasi su Ispanija, pietuose ir vakaruose krantus skalauja Atlanto vandenynas, kurio kranto linijos ilgis 845 km. Atlanto vandenyne šaliai priklauso Azoro ir Madeiro salų autonominis regionas. Portugalija užima 92391 kv. km ploto, joje gyvena apie 11 mln. gyventojų su sostine Lisabona. Šalis suskirstyta į 18 apygardų.
Tėjos upės slėnis dalija Portugaliją į šiaurinę (kalnuota, išskyrus pakrantę) ir pietinę (žemumos ir aukštumos) dalis. Būdinga šilta lietinga žiema – sausio mėn. temperatūra 7- 14 laipsnių šilumos (sniego nebūna) ir karšta sausringa vasara (liepos mėn., vidutinė temperatūra 21- 24 laipsniai). Daugiausia kritulių iškrinta rudenį ir žiemą, sausiausis sezonas vasarą trunka nuo 1,5 – 2 mėn.
Visa Portugalija priklauso Atlanto vandenyno nuotėkio baseinui. Per ją teka Dauro, Tejo, Guadianos upės. Didžiausia upė, visa tekanti Portugalijoje, yra Mondego, kurios ilgis 220 km. Upės maitinamos lietaus vandeniu. Natūralių ežerų labai mažai, daug tvenkinių, kurių vanduo naudojamas laukų drėkinimui.Teritorija labai kalnuota. Kiekvieno kalno ar kalnelio šlaitai yra dirbami ir apsodinami daržovėmis arba vaismedžiais. Nėra žalumos, kaip pas mus, visa žolė laukuose išdžiuvusi (važiavome rugsėjo mėn.), ganosi galvijai - nežinia kuo jie maitinasi.
Miškai užima 30 proc. šalies teritorijos, kuriuose auga kamštiniai ir akmeniniai ąžuolai, alyvmedžiai, kaštonai, pušys, eukaliptai ir kt.
Šalyje yra 9 gamtos rezervatai, 5 gamtos paminklai, 7 saugomi kraštovaizdžiai. Laurų miškas įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.
98 proc. Portugalijos gyventojų yra portugalai ir tik 2 proc. sudaro imigrantai, valstybinė kalba portugalų, apie 84 proc. gyventojų yra katalikai, 4 proc. – netikintis. Yra islamo, judaizmo, induizmo, budizmo ir kt. religinių išpažinėjų. Vyrai sudaro 48,6 šalies gyventojų, moterys – 51,4 poc. Mieste gyvena 59 proc. gyventojų, tai vienas žemiausių rodiklių Europoje. Bedarbių apie 20 proc., tarp jaunimo 25 proc.
Portugalai skaito pažeminimu jei su juo nori kalbėti ispaniškai. Kalbėk angliškai, lietuviškai, vokiškai, prancūziškai, nors ši kalba irgi negerbiama, tik ne ispaniškai. Tai atsitiko todėl, kad portugalai ilgą laiką kovojo su ispanais už savo nepriklausomybę, o prancūzų – todėl, kad Napoleonas buvo įsiveržęs į jų šalį.
Šalies gyventojai valgo daug mėsos, žuvies, geria sausą vyną ir pyragėlis su ryžiais. Pietus valgo apie 20 val., o vakarienę daug vėliau.
Į pensiją išeina vyrai ir moterys sulaukę 65 m, bet kadangi gimstamumas šalyje mažėja, tai numatoma ilginti pensinį amžių. Pensininkai gauna 485 eurus į mėnesį, bet kadangi šalyje krizė, pensija sumažinta iki 200 eurų. Minimali alga – 485 eurai, o vidutinis uždarbis – 1000 eurų, bet kadangi krizė dabar uždirba 700 – 800 eurų. Pradedanti dirbti gidė uždirba 800 eurų. Portugalai sako, kad nemandagu klausti apie tai kiek tu uždirbi.
Našlė turi nešioti juodus rūbus ir neturi teisės ištekėti 7 metus. Kaip ir kitose šalyse žmonės elgetauja.
Restoranuose pietus arba vakarienė (be gėrimo) kainuoja 10 – 15, kava arba arbata 1,5, vyno taurė 2 – 3, butelis vyno 5 – 8, alus 2 – 3 eurai. Prekybos centruose 1 litras vandens 0,20 – 1, butelis vyno 2 – 8, alus 0,8 – 2, cigaretės 4 – 5, degalai 1,5 eurai. Piniginis vienetas euras, kuris sudaro 100 centų, 1 euras – 3,46 lito.
Portugalai tuokiasi 26 – 28 metų amžiaus, jei žino, kad turi iš ko gyventi, be to yra nemadinga tuoktis, dauguma gyvena susidėję.
Šalyje nesimato statybinių kranų, statybos nevyksta, reiškia viskas jau yra pastatyta. Anksčiau namus statė vienas prie kito, kad būtų daugiau šešėlio – taip apsaugomi butai nuo karštos saulės. Miestų, miestelių, kaimų namai baltai nudažyti, o stogai padengti čerpėmis – labai gražiai atrodo.
Gyventojai nemėgsta atostogauti savo krašte, mėgsta keliauti po pasaulį.
Portugalai didžiuojasi gaidžiu. Net ant kai kurių bažnyčių bokštų jo įtaisyta figūra, o tik po to kryžius. Yra tokia legenda. Kartą vienas turtuolis suruošė puotą. Svečiai linksmai praleido laiką. Kai svečiai išsiskirstė, turtuolis pasigedo sidabro ir apkaltino savo tarną ruošusi šią puotą. Tarnas buvo nustebęs – tiek metų pas poną tarnavo ir štai vagystę kaltinamas. Žinoma tarnas teisinosi, kad jis to yra nepadaręs, bet vyksta teismas, kuris pripažįsta tarną kaltu ir skiria baudą – pakarti. Prieš egzekuciją tarnas prašo leisti jam aplankyti tą dvarą, kuriame jis tiek metų sąžiningai tarnavo ir gražiai su juo atsisveikinti. Atėjusį į dvarą dvariškiai sutiko labai piktai – kaip tai vagis drįso apsilankyti dvare kurį apvogė?! Tarnas užėjo ir į virtuvę kurioje tiek metų pradirbo. Vienas dvariškis sako: “Matai nupeštą gaidį paruoštą virti, jei tas gaidys dabar atsistos, apsiplunksnos ir užgiedos tada mes patikėsime, kad tu esi nekaltas”. Ir štai įvyksta stebuklas – gaidys atsistojo, apsiplunksnavo ir taip užgiedojo, kad dvariškiai ausis turėjo užsikimši. Taip tarnas buvo išgelbėtas nuo mirties.
Pagal 1976 m konstituciją Portugalija yra respublika. Valstybės vadovas ir ginkluotojų pajėgų vadas – 5 metams renkamas prezidentas (ne daugiau dvejoms kadencijoms). Jam pataria valstybės taryba. Vykdomoji valdžia priklauso vyriausybei, kuriai vadovauja prezidento paskirtas ministras pirmininkas (dažniausiai parlamento rinkimus laimėjusios partijos lyderis). Įstatymus leidžia vienų rūmų Respublikos Susirinkimas, kurį sudaro 4 metams renkami 230 nariai. Vietos valdžia priklauso 308 miesto taryboms. Teismų sistemą sudaro Konstitucinis (13 narių 6 metams – 10 skiria Valstybės taryba, 3 – ministras pirmininkas). Reikia pasakyti, kad viena iš pirmųjų pasaulyje šalių 1976 m uždraudė mirties bausmę ir leido opozicijai veikti. Nacionalinė šventė birželio 10 d – Portugalijos diena.
Svarbiausios politinės partijos: Socialistų, Komunistų, Socialdemokratų, Liaudies, Kairysis blokas.
Ginkluotojos pajėgos komplektuojamos iš savanorių nuo 18 metų. Šalis turi vieną povandeninį laivą, nuo 1949 m yra NATO narė, karo išlaidos 3 mird. JAV dol., tai sudaro 1,6 proc. BVP.
Portugalijos ūkio plėtra – viena sparčiausių Europoje, bet šalis vis dar yra neturtingiausių ES valstybių. Didžiausią BVP dalį sukuria paslaugų sfera, ypač turistų aptarnavimas ir prekyba. Pinigų įplauką gaunama iš užsienyje dirbančių emigrantų. Naudingų iškasenų Portugalijoje labai mažai, kasama volframo rūda. Yra alavo, geležies, urano rūdų, sidabro, klinties, granito, marmuro laužyklų, kasamos akmens anglys, pajūryje gaunama druska (naudojama pramonėje). Elektros energiją gamina hidroelektrinės, kurios pastatytos Tejo, Zėzeros, Dauro ir kt. upėse. Tai pat yra šiluminės elektrinės, kūrenamos akmens anglimi, gamtinėmis dujomis ir nafta, be to yra elektrinės kurios naudoja saulės energiją. Daug pastatyta vėjo jėgainių, o Miguelo saloje veikia geoterminė elektrinė. Netoli Porto miesto buvo pastatytas pirmas bangų parkas pasaulyje, kur elektros energijai gauti panaudojamas vandenino bangavimas.
Tradicinės pramonės šakos – tekstilė (medvilnė), siuvimo ir maisto (aliejus, vyno, žuvų) pramonė, automobilių surinkimo, odų dirbimo įmonės, avalynės fabrikai. Portugalija užima I vietą pasaulyje pagal kamščio produkciją (ąžuolo žievė), surenka apie 300000 t kasmet. Tai pat yra naftos perdirbimo, metalurgijos, laivų statybos ir remonto ir kt. pramonės įmonės.
90 proc. žemės ūkio plotai yra maži (po keletą ha). Apie 6500 kv. km. dirbamų žemių dirbtinai drėkinama. Auginami vynmedžiai, citrinmedžiai, migdolai, bananai, ananasai kukurūzai, kviečiai, ryžiai, bulvės, pomidorai (pagal jų derlių, tenkantį vienam gyventojui, šalis užima vieną pirmųjų vietų Europoje). Portugalai pirmi išaugino salotas ir marmeladą. Veisiamos avys, galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Žvejyba – tradicinė Portugalijos ūkio šaka – sugaunamos sardinės, skumbrijos ir kitų jūrinių gyvūnų.
Prieš vynuoginų (bananų) sodus sodinamos rožės, kad greičiau galima būtų sužinoti apie kenkėjų užpuolimą. Rožės labai jautrios kenkėjams (parazitams), pradeda jų geltonuoti ir džiūti lapai. Tai signalas, kad sodas pavojuje ir reikia imtis rimtų darbų prieš “užpuolikus”.
Turizmas – viena svarbiausių šalies ūkio šakų. 2006 m Portugaliją aplankė 7 mln.užsienio turistų. Pajamos iš turizmo 10 mlrd. JAV dolerių. Daugelis Portugalijos turistinių objektų įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.
Pravažiavome išilgai visą Portugaliją nuostabiais aukščiausios klasės keliais, kirtome tūkstantis įvairiausių tiltų, viadukų ir tunelių. Skiriamosios juostos apsodintos žydinčiais krūmokšniais. Pakelėse nėra šiukšlių, kadangi kelių prižiūrėtojai su maišais ant pečių jas surenka. Tiesa pakelės nenušienautos. Kelio juostose nurodytas važiavimo greitis. Greitkeliuos važiavimas yra mokamas, o greitis leidžiamas iki 120 km./val. Gal ir pas mus apriboti greitį iki 120 km./val., mažiau būtų avarijų. Važiuojant autobusu būtinai reikalinga prisisegti diržus. Jeigu virš kelių pratiesti aukštos įtampos laidai ant jų pakabinti įvairiaspalviai balionėliai, kad kelių darbuotojai atkreiptų dėmesį. Tęsiami ir rekonstruojami toliau keliai. Daug kur . geležinkeliai elektrifikuoti.
Belemo bokštas – švyturys. Nuo čia išplaukdavo karavelės žemių ieškoti
Truputį istorijos. 711 m iš Šiaurės Afrikos į Pirėnų pusiasalį įsiveržė arabai. Jie įkūrė Kardomos emyratą. Portugalijos dalyje apsigyveno arabai iš Jemeno. 1064 m Kastilijos ir Leono karalius Ferdinandas I Didysis atkariavo teritoriją. Bet XI a. iš Afrikos įsivežė almoravidai (berberų kilmės dinastija). Galutinai musulmonai išstumti iš Portugalijos valdant Alfonsui III. Kraštas buvo agrarinis, gyventojai vertėsi gyvulininkyste, augino javus, užsiiminėjo žvejyba, amatais, prekyba. Valdant Diniui I pradėtas statyti šalies laivynas, kviečius ir rugius keitė alyvmedžiais ir vynmedžiais. Paskui Portugalija valdė tai vienas tai kitas karalius. Valdant Jonui I prasidėjo kita Portugalijos istorijos era – imperijos kūrimas. 1415 m portugalai užėmė turtingą musulmonų prekybos centrą Šiaurės Afrikoje – Centą. 1500 m Portugalijai atiteko atrasta Brazilija. Iki Emanuelo I valdymo 1511 m portugalai tapo stipriausia jėga Indijos vandenyne. Žuvus Maroke Portugalijos karaliui Sebastianui, mirus jo dėdei karaliui Henrikui I tiesioginių giminių paveldėtojų neliko. Tuo pasinaudojo Ispanijos karalius Pilypas II. 1580 m Ispanijos armija per Alkantaro mūšį sutriuškino portugalus. Po šio mūšio Portugalija liko Ispanijos Karalystės sudėtyje. 1580 – 1640 m Portugalija buvo Ispanijos dalis. 1640 m sukilus Katalonijai sukilo ir Portugalija. Ispanai buvo išvyti be kraujo. Karaliumi buvo paskelbtas Žuanas, bet dėl nepriklausomybės su Ispanija teko kovoti 28 metus, kuri 1668 m pripažino Portugalijos nepriklausomybę.1807 m Prancūzijos kariuomenė įsiveržė į Portugaliją, karaliaus dvaras išplaukė į Braziliją, kur išbuvo 14 metų. 1807 m Napoleonas ir Ispanijos karalius Karolis IV pasirašė Fonteblio sutartį, pagal kurią Portugaliją padalino į tris dalis. Į pagalbą Portugalijai atėjo D. Britanija, jos kariuomenė 1808 m privertė Prancūzijos kariuomenę pasitraukti iš Portugalijos. Vadovaujant kariuomenei 1820 m šalyje kilo revoliucija, kuri siekė konstitucinės valdžios. 1822 m buvo paskelbta liberali konstitucija. 1910 m kilo kita revoliucija, monarchija buvo panaikinta ir paskelbta respublika. 1926 m.sukilę kariškiai paėmė valdžią, parlamentinė respublika buvo nuversta. Ministru pirmininku tapo generolas Carmona, o 1928 m tapo prezidentu. Jis finansų ministru pakvietė profesorių Salazarą, kuris 1932 m. tapo ministru pirmininku. 1968 m Salazaras buvo paralyžuotas ir mirė 1970 m. 1974 m grupė karininkų nuvertė valdžią, vykdomąją valdžią perėmė generolo Spinolos chunta, bet nepatenkinti kairiųjų požiūrių karininkai privertė Spinolą atsistatydinti. 1987 m. rinkimus laimėjo Socialdemokratų partija, tai sudarė palankias sąlygas nepertraukiamomis reformomis. 1986 m Portugalija įstojo į EEB. Per II pasaulinį karą Portugalija buvo neutrali šalis. 1999 m tarp Lietuvos ir Portugalijos įsigaliojo bevizinis režimas.
Pasaulio žemių atradėjo Vasčo da Gamos karstas
Šalyje įvestas privalomas ir nemokomas devynmetis (6 – 15 metų vaikams) pagrindinis mokymas ir trimetė bendrojo lavinimo vidurinė mokykla 15 – 18 m vaikams. Stojantiesiems į aukštąją mokyklą reikia laikyti Nacionalinį egzaminą. Aukštasis mokslas iš dalies mokamas. Aukštojo mokslo studijos yra 3 pakopų: pirmoji (licenciatas) trunka 3-4 metus, antroji (magistras) – 1,5 – 2 m, trečioji (doktorantūra) – rengiamas daktaro darbas. Mokslas vyksta portugalų kalba. Veikia privačios mokyklos – dalį lėšų joms skiria valstybė.
Tokiais laiveliais plaukiojome Aveiros kanalais
Pirmas sustojimas įvyko Evore. Iš graikų kalbos - “Gynybinė siena”. Tai sena karo tvirtovė – pilis, čia buvo jėzuitų universitetas, arkivyskupo rezidencija. Mieste yra tekstilės ir odos fabrikai, kamščių gamyba ir kitos įstaigos. Evora išaugo iš romėnų kolonijos 712 m užimta maurų, bet 1168 m įsikūrusių Evoro ordino riterių atimta. Kurį laiką buvo Portugalijos sostinė. Joje gyvena apie 45 tūkst. gyventojų. Vyksta ekskursija po Evorą, kurios senamiesčio architektūra viena turtingiausių Portugalijoje. Aplankome XII a. šv. Mergelės Marijos katedrą, Romos laikų (2 – 1 a.pr. Kr.) menančią Dianos šventyklos griuvėsius ir unikalią koplyčią, kurią pranciškonų vienuolis pastatė iš 5000 mirusiųjų žmonių kaulų. Ant koplyčios sienos kabo vyro ir jo sūnaus mumijos. Sakoma, kad tas vyras labai skriaudė savo žmoną: mušė ir niekino ją, o vaikas jos neginė, todėl motina juos prakeikė, dabar skriaudikai paniekinti kabo ant sienos. Mieste išlikęs 4 km ilgio akvedukas, kuris pastatytas 1538 m.
Tai Caba da Rasa – labiausiai į Vakarus nutolęs Europos taškas
Vykstame į Tomarą, kur aplankome vieną didžiausią Portugalijos vienuolyną, kurį XII a. pradėjo statyti tamplierai (religinis katalikų riterių ordinas), gindami valstybės sienas nuo maurų.
Toliau važiuojame į Koinbrą, tai daugelio poetų aprašyta buvusi 1138 – 1260 m Portugalijos sostinė, kuri įsikūrusi prie Mondego upės. VII – VIII a. buvo maurų tvirtovė, kurią 1047 m užvaldė Leono karalius Ferdinandas I. Aplankome seniausią 1290 m įkurtą šalies universitetą, 1308 m atkeltą iš Lisabonos, jo įspūdingą biblioteką, kurioje yra apie 200 tūkst. knygų, su puikiais barokiniais paauksuotais medžio baldais bei aktų salę. Bibliotekoje gyvena keletas šikšnosparnių, kurie nakties metu, prie uždegtos lemputės, sugaudo kenksmingus vabzdžius. Trečdalis miesto gyventojų yra studentai, dažnai tebevilkintys juodais apsiaustais su peiliu padarytais įpjovimais, kurių yra tiek, kiek kartų studentas patyrė nelaimingos meilės kančias. Nuo XIV a. gegužės mėnesio studentai mini kasmetinę šventę. Universitetas turėjo savo kalėjimą, kuriame nusidėję studentai miegodavo, valgydavo ir atlikdavo gamtinius reikalus viename kambaryje. Tualetas pakeltas virš grindų, kaip sostas, kad visi matytu kaip atliekamas “reikaliukas”. Studentus su apsauga vesdavo į paskaitas ir gražindavo atgal į kalėjimą. Nemalonus toks gyvenimas studentų kalėjime, todėl studentai laikydavosi universiteto nustatytos tvarkos. Į universitetą policija neturėjo teisės įeiti. Universitete yra ir koplyčia, kurioje gali tuoktis tik studentai baigę ar nors vienas iš sutuoktinių jame mokėsi. Universiteto spalva - žalia. Studentai turi savo valdžią ir yra respublika. Anksčiau universiteto rūmai priklausė karaliui. Ilgą laiką universitete studijavo tiktai vyrai, o nuo 1911 m pradėjo mokytis ir moterys, dabar jų yra 65 proc.
Taip nupjaunama žievė nuo kamštinių ąžuolų
Pirmas šalyje vaikų parkas, su miniatiūriniais Portugalijos statinių modeliais, yra įkurtas šiame mieste. Mieste yra labai graži šv. Klaros bažnyčia, kurioje randasi karalienės Izabelės palaikai. Izabelė buvo ištekėjusi už Portugalijos karaliaus Ferdinando, kuris buvo šykštuolis. Izabelė mylėjo paprastus žmones. Slapčia nuo vyro dalindavo vargšams maistą. Vieną dieną ji nešė bandeles alkaniems žmonėms, bet vyras pastebėjo ir paklausė ką ji nešanti maišelyje. Ji pasakė, kad tai gėlės – rožės. Ir pati nustebo, kai sutuoktiniui ištraukė iš maišelio rožes. Aplankome tai pat Santą Cruz XII a. pastatyta vienuolyną.
XII a. šv. Mergelės Marijos katedra Evore
Vykstame į Aveirą, kartais vadinamą Portugalijos Venecija. Pravažiuojame senąją miesto dalį, tarp kanalų pastatytą Rossio kvartalą, kur gausu modernių statinių, pamatome geležinkelio stotį, kurios fasadai puošia tradicinės keramikos plytelės. Plaukiame laiveliu gėrėdamiesi kanalais bei lagūna, kurios ilgis 50 km. Čia gaunama jūros druska, kuri naudojama pramonėje.
Keliaujame į Portą, kuris išsidėstęs ant stačių kalvų abejose Doro upės krantuose. Per Doro upę pastatyti didingi tiltai, o jos deltoje įrengti puikūs paplūdimiai. Mieste yra gražioji Aliados gatvė ir Sao Bento stotis, o Ribeira tai senasis Porto su siauromis kreivomis gatvelių labirintais besileidžiančiais stačia upės pakrante. Aplankome turtingiausią Porte pranciškonų vienuolyno gotikinę šv. Pranciškaus bažnyčią su auksu tvinkančiais barokiniais altoriais, bažnyčios interjeras taip gausiai puoštas paauksuoto medžio raižiniais, kad patys dvasininkai nusprendė pakeisti jos religinę paskirtį. Bažnyčios pagražinimui buvo panaudota apie 300 kg. aukso. Čia galima sutikti tik turistus, nes yra muziejus. Porto simbolis – 75 metrų aukščio Cleringos šv. Petro bažnyčios varpinė. Apžiūrime keletą kartų perstatyta Porto katedrą, kuri net ir pakitusi XVII – XVIII a. labiau panaši į tvirtove, kurios rūstūs mūrai primena aršių kovų laikus. Senamiestyje išliko XIV a. gynybines miesto liekanos, kuriose buvo 16 įėjimų, 8 vartai ir 9 langeliai, per kuriuos su virvėmis įtraukdavo maistą, kad nereikėtų atidarinėti vartų. Čia gimė portugalų geografinių atradimų vienas iniciatorius Henrikas Jūrininkas. Laivu persikėlėme į kairįjį Doro upės krantą, kuriame kamštinio ąžuolo statinių prikrautos baržos primena, kad krantinėje yra 58 vyno rūsiai, kur yra vyno daryklos ir laikomas garsus Porto vynas, kuris ir užaugino miestą. Aplankėme vieną Porto vyno rūsių, kur įvyko vynų degustacija.
Sintros karališkieji rūmai
Čia pirmame tūkstantmetyje pr. Kr. buvo nedidelė gyvenvietė. Antikos laikais buvo romėnų valdžioje, kurie vietovę pavadino Portus Cale. Paskui atkariavo vestgotai (germanų gentis), vėliau užėmė maurai, o 1097 m atkariautas krikščionių, kur buvo įkurtas Portugalijos grafystės centras. 1807 m Porto užimtas Prancūzijos kariuomenės, kurią greitai išvijo D. Britanijos kariniai daliniai.
Vykstame į Fatimą. Tai Portugalijos stebuklinga šventovė, katalikų religinis centras, viena svarbiausių Europoje piligrimistinės ir šv. Mergelės Marijos kulto vietų.
1967 m popiežius Paulius VI patvirtino šv. Mergelės Marijos apsireiškimo tikrumą. Apžiūrime pagrindinę Fatimos bazilikos aikštę, kurioje telpa 500000 maldininkų, kur, kaip tikima, 1917 m trims pamenėnukams apsireiškė šv. Mergelė Marija. Koplyčioje yra šv. Mergelės Marijos skulptūra, jos karūnoje įdėta kulka, kurią 1981 m pasikėsinta į popiežių Joną Paulių II. Aikštėje esančios šv. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bazilikos fasadas puošia šventųjų skulptūros, 65 metrų aukščio bokštas, baigiasi karūna ir krištoliniu kryžiumi. Pagrindiniame altoriuje ir vitražuose vaizduojamos šv. Mergelės Marijos apsireiškimo scenos.
Atvažiuojame į Bataliją, kur aplankėme vieną įstabiausių Europos ir didžiausių šalyje gotikos šv. Mergelės Marijos trinavės bažnyčios šedevrą – Batalijos domininkonų vienuolyną. Šviesaus kalkakmenio vienuolynas buvo pastatytas istorinei Jono I pergalei prieš Ispaniją 1385 m pagerbti. Vienuolyne, įkūrėjo koplyčioje, marmuriniuose antkapiuose ilsisi Jono I, jo anglės žmonos Filipos iš Lankasterio ir jų sūnaus Henriko Jūrininko palaikai. 1840 m paskelbtas pasaulio paveldo ir nacionaliniu paminklu.
Keliaujame į Nazarę, vieną vaizdingiausią Portugalijos žvejų kaimelių, kuriame, kaip sako gyventojai, restoranų daugiau negu akmenėlių.
Vykstame į Sintrą, kuri šešis šimtmečius buvo mėgstama Portugalijos monarchų rezidencija ir populiariausia turtingų Lisabonos gyventojų vasarojimo vieta. Tai turizmo ir poilsio centras. Apžiūrime karališkuosius rūmus, pasivaikščiojame senamiesčio gatvelėmis. Apylinkėse auginami vynmedžiai, apelsininiai citrinmedžiai, netoli Sintros gaunamas granitas, bazaltas, klintis, marmuras, alebastras. Jame liepos mėnesyje vyksta kasmetinis kamerinis muzikos ir šokio festivalis. Sintros kultūrinis kraštovaizdis – Pasaulio paveldo paminklas.
Šioje vietoje žmonių gyventa nuo 5 tukstmečio pr. Kr. XIII a. Pirėnų pusiasalį nukariavo arabai. Čia pastatė pilį, kuri dabar yra sugriuvusi. 1147 m Sintrą nukariavo Portugalijos karalius Alfonsa I.
Pakeliui į Lisaboną užsukame į Cabą da Rasą, labiausiai į vakarus nutolusį Europos tašką, kur gėrėdamiesi nuostabiais gamtos vaizdais. Atlanto pakrantėmis nardo ruoniai. Atvykę į Lisaboną apžiūrime netaisyklingo plano miesto senamiestį su siauromis gatvėmis, kuris išsidėstęs ant septinių kalvų prie Tezo upės dešiniajame krante. Tai Portugalijos sostinė, kurioje gyvena apie 2,6 mil. gyventojų. Garsiausias portugalų poetas Kamoinsas rašė, jog ji yra “Neprilygstama princesė tarp kitų pasaulio miestų, prieš kurią lenkiasi net gilioji jūra”. Per Tezo upę nutiestas vienas ilgiausias Europoje Vasco da Gamos tiltas, kurio ilgis 17 km. Lisabona - jūros prekybos uostas. Mieste yra Belemo kvartalas, kuriame yra miesto simbolis – elegantiškas lodzijomis apipintas penkiaaukštis Belemo bokštas – švyturys ( Pasaulio paveldo paminklas), su sargybos vartais, nuo kurio kadaise išplaukdavo karavelės žemių ieškoti, 52 metrų aukščio paminklas Atradėjams, šv. Jeronimo vienuolynas. Ragaujame labai skanius tradicinius Belemo pyragėlius. Vienuoliams truko pinigų, jie pradėjo gaminti pyragėlius, kurie po kiek laiko tapo labai populiarūs. Aplankome gražiausias naujojo miesto aikštes – Rossio, Comersio ir Restauradores, Libertode gatvę. Viduramžių dvasia alsuojantis Alfama kvartalo siaurų gatvelių, aklagatvių ir stačių laiptų labirintas šiek tiek primenantis Šiaurės Afrikos miestus. Lisabonos lopšys – šventojo Jurgio tvirtovė, pradėta statyti dar vestgotų laikais V a., nuo kurios sienų atsiveria neužmirštami vaizdai. Mieste yra daug muziejų, tarp jų nacionalinis karietų muziejus, tai viena didžiausia karališkų karietų kolekcija pasaulyje, išlikęs 19 km ilgio Aguas Lives akvedukas.
Vakare vakarieniavome viename miesto restorane, klausydamiesi tradicinių graudžių dainų.
Miestas įkurtas apie 1200 m pr. Kr. finikiečių, o pavadinimas kildinamas iš finikietiško alis ubba – puikus mažas uostas. 409 m miestas priklausė Romai, V a. užėmė vestgotai, 716 – maurai, o 1147 m nukariavo Portugalijos karalius Alfonsas I Užkariautojas ir 1256 m tapo šalie sostinė. XVI a. miesto žydai ir musulmonai buvo verčiami krikštytis arba išsikelti, per 1506 m pogromą išžudyta apie 2000 žydų. 1508 - 1640 m Lisaboną buvo užkariavusi Ispanija. Šv. Antanas gimė Lisabonoje turtingoje ir kilmingoje šeimoje, palaidotas Paduvoje (Italija) jo vardu bažnyčioje, ten saugomas jo karstas. Jis buvo bažnyčios mokytojas, misionierius, maldininkas, su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šv. Antanas mirė būdamas 35 metų 1231 m, po metų popiežiaus Grigalijus II paskelbė jį šventuoju.
1954 m Lisabonas buvo Europos kultūros sostinė. 1988 m čia vyko pasaulinė paroda Vasko de Gamos kelionės į Indiją 500 metų jubiliejui.
Vykstame į Algarvės pakrantės kurortą, kur turėjome laisvo laiko, maudė- mės šiltuose Atlanto vandenyno bangose ir lepinomės karštomis saulės voniose.
O laikas bėga kaip sraunaus upelio vanduo, kurio niekas negali sutabdyti. Kelionės metu autobusu nuvažiavome apie 1600 km. Grįžtame į Faro oro uostą ir skrendame į mielą tėviškę kurioje senoviniai dvarai ir rūmai, protėvių sostinė su Gedimino pilimi.
Atgal
