Kelionės
2024.08.28.Lietuvių žvilgsnis - į Juodkalniją arba VILNIUS - TIVATAS (I)
.jpg)
Alfonsas Kairys
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Kelionės... ir pažinimas. Kas nepradėjo keliauti, tas nepradėjo, bet kas pradėjo... jau nesustos. Antai kaip apie keliones atsiliepia pasaulio išmintingieji.
Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį. Šventasis Augustinas.
Nekeliaujantis žmogus nepažįsta tikrosios žmonių vertės. Maurų patarlė.
Visos kelionės turi savų pranašumų. Jei keliautojas aplanko geresnes šalis, jis mokosi kaip pagerinti savąją. Jei jis užklysta į blogesnes – jis išmoksta mėgautis savąja. Samuel Johnson.
Nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų. Moshlih Eddin Saadi.
Tūkstančio mylių kelionė prasideda pirmuoju žingsniu. Lao Tzu.
Kelionę geriausiai išmatuoti draugais, o ne sukartomis myliomis. Tim Cahill.
Gyvenimas – tai kelionė. Popiežius Pranciškus.
Kad patikrinčiau nors dalį šių tiesų, nutariau aplankyti dabar labiausiai turistų pamėgtą Juodkalniją, kitaip Černogorję, dar kitaip Montenegro, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Albanijos ir pietvakariuose žydros Adrijos jūros supamą.
Pirmasis žingsnis į ją - nuobodoka patikra Vilniaus oro uoste: pasų, bagažo tikrinimas, trapas į lėktuvą, malonus palydovės automatiškai su šypsena ištartas ,,labas rytas“. Jau susėdus instruktažas, kaip elgtis oro salone, kaip ir kada prisisegti, ką daryti, jeigu, neduok dieve, kas nors atsitiktų.
Neilgai trukus salono tarpduryje pasirodo vežimėlis, kupinas ,,gėrybių“, kaip ir dera, nežemomis kainomis. Aukštis padebesyse - ir kainos aukštos. Antai, nedidelė porcija salotų - aštuoni eurai, apie kitus patiekalus - kalbėtina aukštesniais tarifais...
Lėktuvui kylant, spėju internete susipažinti su Montenegro. Įdomu tai, kad jos plotas tik 14 026 km² (plg. Lietuvos - 65 200 kv. km), 626 250 gyventojų (2017 m.), dauguma – juodkalniečiai ir serbai, mažuma – albanai ir kroatai, religijos – stačiatikiai (74 proc.), musulmonai, pinigai – eurai, valstybinė kalba - juodkalniečių, Juodkalnijos sostinė - Podgorica (157 tūkst. gyventojų). Istorinė Juodkalnijos sostinė, įsikūrusi Lovčeno kalnų papėdėje - Cetinė. Išgirsti, jog pats šalies pavadinimas kilęs iš to, kad vakarais kalnai atrodo lyg juoda spalva (aut. pastaba: rus. čiornyj - juodas) nudažyti, taip pat išgirsti, kad vidutinė metinė oro temperatūra 17 laipsnių, vasarą siekia iki 29, jūros vandens temperatūra 20-26 laipsniai. Mūsų grupę pasitiko, visai nenustebom - visi 29 laipsniai!
Labiausiai turistų pamėgta Juodkalnija
Plaukiant Ostrogo vienuolyno link Būdvos apžvalgos ratas
.jpg)
Šalies žemėlapis turistams
.jpg)
Ostrogo vienuolynas
Tiek spėji sužinoti per dvi valandas apie šią, sakoma, nepaprasto grožio, įspūdingų senovinių tvirtovių, vagojamą Zetos, Maračos, Taros, Pivos, maitinančių Adrijos ar Juodąją jūras upių ir ežerų mėlio, didingų kalnų, šalį, kad atvykęs nebūtum ,,aklas“. Ir štai erdvėlaivio ,,ratai“ stukteli į Tivato oro uosto žemę. Pasitinka geltona žalia raudona vėliavėlė, ir po visų patikrų palydi į įvairius, jau iš anksto užsakytus, viešbučius. Atsiduriu visai neprastame viešbutyje Budvoje ,,Akvarium“, esančiame Adrijos jūros pakrantėje su viskas įskaičiuota. Laikas nelaukia. Jau šiandien pradedu pažintį su Budva. Neskubėdamas einu pakrante ir gėriuosi ištaigingomis, viena kitą savo statyba išskiriančiomis, mūsų akiai neįprasta žaluma spindinčiomis vilomis. Ir tai tęstųsi net 21 km. Pavargsta kojos, akys ir artimiausiame paplūdimyje, (o jų net septyniolika) randi, sumokėjęs už gultą ir skėtį 20 eurų, daug ištroškusių saulės spindulių rudakūnių ar raudonkūnių. O paplūdimys gali pasigirti tik gražiai nugludintais akmenukais. Ne, ne Palanga čia, bet viską ,,atperka” gultai. Tai krante, skaidrioje jūroje - tas pats. Šiek tiek keistokai atrodo kaitintis užklydusios, niekur neskubančios karvės ir savo prekes - kukurūzus - siūlantys bėgiojantys pardavėjai: jei nori, iš čia pat esančios kavinės, tau pageidaujamą patiekalą (maistą, bokalą kitą alučio arba kito gėrimo) atneš tiesiog į vietą, kurioj tu esi. Vakarop jau žingsniuoji siaurutėmis Budvos senamiesčio gatvėmis, nusėtomis suvenyrus siūlančiomis parduotuvėlėmis, greitu užkandžiu. Aplink girdėdamas serbų, rusų,vokiečių, suomių ir, aišku, lietuvių kalbas, aplankai Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Punto Marijos ir Švč. Trejybės bažnyčias ir grožiesi gynybinėmis iš akmens suręstomis sienomis, gynybiniais bokštais, į tave dvelkiančia senove.
Aplankai ir vieną iš veikiančių stačiatikių vienuolynų Juodkalnijoje. Tai Ostrogo vienuolynas aukštai kalnuose. Grožėdamasis kalnų augmenija, turi įveikti 900 m aukštyje virš jūros lygio į uolas lyg įlietą XVI a. vienuolyną. Sutinki vieną iš 12 čia gyvenančių vienuolių, kuris maloniai sutinka papasakoti, ką jis žino apie šią šventovę: ,,Mes gyvename ir meldžiamės netoli Bogetici kaimo, maždaug už 40 km į šiaurės vakarus nuo sostinės Podgoricos. Vienuolyną prieš 300 metų įkūrė Šventasis Bazilijus (1610–1671) ir jis yra jam skirtas. Vienuolynas turi dvi mažas bažnyčias: viršutinę ir apatinę. Aukštutinė bažnyčia, pastatyta oloje ir dekoruota sienų tapyba 1665 m. skirta Šventajam Kryžiui. Žemutinė bažnyčia vėlesnė - XVIII a. - ir yra skirta Mergelės Marijos pristatymui.
Pagal apokrifinį Jokūbo kūdikystės pasakojimą, Marijos tėvai Joachimas ir Ana buvo bevaikiai, Dangus jiems atsiuntė žinią, kad jie vis dėlto pagimdys vaiką. Atsidėkodami už tai, gimus kūdikiui, jie dar vaiką atvedė į Jeruzalės šventyklą pašventinti jos Dievui. Marija liko šventykloje iki brendimo, tuo metu ji buvo paskirta Juozapui kaip globėja. Vėlesnėse istorijos versijose (tokiose kaip Pseudo-Mato evangelija ir Marijos Gimimo evangelija) rašoma, kad Marija buvo išvežta į šventyklą maždaug trejų metų. Tradicija teigė, kad ji turėjo likti ten ir mokytis, ruošdamasi Dievo Motinos vaidmeniui“. Man regis, vienuolis dar būtų tęsęs pasakojimą ilgokai, bet padėkojęs atsisukau į centrinį altorių, iš kurio į mane žvelgė šventieji, kurie iš freskų stebėjo visus čia esančius ir nuo lubų. Išėjus, o ir dabar, galvoju, kaip žmogaus protas - ir dar XVII a. - sugebėjo uolose išskaptuoti tokį statinį. Kaip?
Na, o jeigu jūs nuspręsite apsilankyti čia ir nespėsite grįžti (dienos jau trumpėja), galėsite pernakvoti netoli esančiuose viešbučiuose, o gal ir bendrabučio stiliaus kambariuose, esančiuose vienuolyne (patogumai: lova, antklodė, pagalvė). Vasarą jums bus pasiūlytas miegamasis kilimėlis ir galėsit ilsėtis, skaičiuodamas žvaigždes danguje.
Grįždami nepamirškite pasiimti šventinto vandens iš šventinto vandens šaltinio: pilni buteliai dalinami nemokamai.
VALGOM VALGOM
Saulė jau vakarop, ir ne tik mintis, bet ir skrandis tai primena. Akys ieško ar tai restorano, ar tai kavinės. Ir, aišku, randa. Nedidelis restoranėlis Budvoje kvieste kviečia. Tik duris atvėrus, pasitinka juodkalniečių tautiniu kostiumu vilkintis padavėjas. Keista, pasisveikina lietuviškai: gal užduryje kalbant šia kalba išgirdo... nesvarbu, bet malonu...
Palydėjus iki staliuko, randi valgiaraštį, o jame ko tik nėra: kepti kiaulienos kotletai iš kepenų, dešrelių ir kukulių su svogūnais (Mešano meso), virta vištiena su česnakų padažu arba troškinta vištiena su svogūnais, salotomis ir jogurtu (Kapama), rūkyta aukšlė – delikatesas, valgomas užgeriant raudonuoju vynu (Vranac), žuvies guliašas (Riblia čorba), karpio apkepas (Japrake arba Popeke), midijos su citrinos sultimis, tradicinė juodkalniečių duona – balta (Pogača) ir specialus duonos, pieno ir sūrio valgis (Popara), vietinis stambiai supjaustytų salotų, apipiltų alyvmedžių aliejumi, pyragas su varškės įdaru (Gibanica), paprastas sluoksniuotas pyragas su sūriu arba mėsa (Burek), spurgos (Priganica), sūrio bandelės, didžiuliai įdaryti blynai (Palačinke).
Mėgaujamasi vietiniu raudonuoju (įvairių rūšių Vranac) ir baltuoju (Traminer, Doliansko, Krmničko) vynu, rislingu, Kosovo vynu. Nacionalinis gėrimas – žaliųjų vynuogių brendis (vadinama rakija), gaminamas iš kriaušių, slyvų, įvairių žolelių (Kruna, Lozova, Prvienac. Ypač populiarus vietinis stiprusis alus (Nikšičko).
Užsisakytum daug ką, bet padavėjas pasiūlo tradicinį keptos kiaulienos kotletą iš kepenų, dešrelių ir kukulių su svogūnais (Mešano meso), tradicinę juodkalniečių duoną – baltą (Pogača), karpio apkepą (Popeke), vietinių stambiai supjaustytų salotų, apipiltų alyvmedžiu aliejumi, ir, be abejo, nuostabiai skanų alų (Nikšičko). Kaip nepaklusi jo valiai... ir dar lietuviškai pasisveikinusiam! Išeinantys palydimi gražia juodkalnietiška muzika, o ne kokiu nors užsienietišku kalambūru!
Atgal
.jpg)
.jpg)
