Kelionės
09.04. Įspūdingiausias dvaras Lietuvoje
Vytautas Kuprys
Kelionę į įspūdingiausią Pakruojyje dvarą Lietuvoje pradėjome nuo Radviliškio. Kol pasiekėme tikslą, pravažiavome ir kitas istorines vietas.
Radviliškis išstatytas prie didžiausio Lietuvos geležinkelio mazgo (po Vilniaus). Jame gyvena apie 19 tūkstančių žmonių. Radviliškio apylinkės jau buvo apgyvendintos pirmaisiais amžiais po Kristaus, jis žinomas nuo XVI a., nuo to laiko minimas ir jo dvaras. Radviliškį valdė Radvilos, manoma, kad ir miestas yra pavadintas jų vardu. Miestą skaudžiai palietė švedų 1700 –21 m. antplūdis, o ypač 1708 – 10 m. maro epidemija ir badas. Po 1831 m. sukilimo į Radviliškį buvo atkeltas didelis rusų kariuomenės dalinys.
Radviliškis pradėjo augti, kai 1868 – 70 m. buvo pravesta Liepojos – Romno geležinkelio linija. Katalikų švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia pastatyta 1619 m., rekonstruota 1987 m. Miesto pakraštyje stovi Kutiškių malūnas, prie kurio 1919 11 22 įvyko kautynės su bermontininkais, kurios pasibaigė Lietuvos kariuomenės pergale. Mieste stovi gražus paminklas žuvusiems kovose.
Dvaro rūmai
Pravažiuojame Šukionių kaimą, čia Jono Noreikos – generolo "Vėtros" gimtinė. Jis gimė 1910 10 08, tai sovietų okupacinio bei nacizmo režimų pasipriešinimo žymus veikėjas Lietuvoje. Buvo teisininkas, 1931 m. baigė Karo mokyklą Kaune, tarnavo 7 pėstininkų pulke Klaipėdoje, 1934 -39 m. dėstė Karo mokykloje, parašė romaną „Penki broliai”, nuo 1939 m. dirbo Lietuvos kariuomenės teisme, buvo suteiktas kapitono laipsnis, 1940 m. iš kariuomenės atleistas.
Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime. 1942 m. Kaune įkūrė Lietuvos antinacinio pasipriešinimo bendriją „Lietuvos vienybės Sąjūdis". 1943 m. gestapo antrą kartą suimtas. 1945 m. mobilizuotas į SSRS rezervinę kariuomenę, tarnavo eiliniu.
1945 m. po demobilizavimo atvažiavo į Vilnių ir pradėjo dirbti Lietuvos Mokslo Akademijoje juriskonsultu. Rėmė kreipimąsi į gyventojus dėl ginkluoto sukilimo Lietuvoje ir atsišaukimą į pasaulio tautas, kad jos padėtų atkurti nepriklausomybę. 1946 10 16 buvo išduotas NKVD, suimtas ir nuteistas mirties bausme. Sušaudytas MGB Vilniaus pastato rūsyje. Palaikai slapta užkasti Tuskulėnų dvaro parke, bet atrasti ir 2004 11 02 perlaidoti Tuskulėnų Rimties parke įrengtame kolumbariume.
Ūkiniai pastatai išmarginti mėlynu granitu
Tiltelis per Kruojos upę
Laivelis, papuoštas gėlėmis prie Meilės salos
Pakas ant vėžlio
Varlė karalienė
Pravažiuojame Poškiečių kaimą, tai Silvestro Žukausko gimtinė. Čia 1860 12 31 gimė žymus pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas, 1920 m. tapo generolu - majoru. 1881 m. savanoriu stojo į kariuomenę, 1887 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. Dalyvavo Rusijos – Japonijos kare 1904 - 05 m. ir I pasauliniame kare. 1918 m. grįžo į Lietuvą, kur buvo paskirtas eiti Krašto apsaugos ministro pareigas. 1919 - 20 m. pasižymėjo Lietuvos respublikos nepriklausomybės kovose su Sovietų Rusijos kariniais daliniais. 1920 m. dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kare su Lenkijos kariniais junginiais, atremiant jų puolimą prie Giedraičių ir Širvintų. 1921 – 23 m. buvo atsargoje. 1923 - 28 m. vėl tapo vyriausiuoju kariuomenės vadu. 1928 m. paleistas į atsargą. Gyveno Dovalgonių dvare. Apdovanotas 1919 m. Vyčio kryžiumi 5 ir 4, o 1927 m. Vyčio 1 ir Gedimino 1 laipsnio ordinais.
S. Žukauskas mirė 1937 m. gruodžio 11 d. Dovalgonyse, palaidotas Kaune.
Atvažiuojame į Pakruojo miestą, įsikūrusį abipus Kruojos upės krantų. Jame gyvena apie 6000 gyventojų. Vietovės vardas kilo nuo Kruojos upės.
Pagal padavimus, švedų antplūdžio metu čia vykę smarkūs lietuvių – švedų mūšiai, abiejose pusėse pralieta daug kraujo, net upės vanduo nusidažė raudonai. Kautynėse žuvo ir švedų vadas Puzinas, palaidotas tame pačiame pušyne esančiame kalnelyje, vadinamamePuzinkalniu. Kitame švedkalnelyje, esą palaidoti švedų kariai. Pagal pasakojimus, paupio slėnyje švedai paslėpė didelius turtus, auksinius ir sidabrinius indus, juos užkasė ir užkeikė.
Pirmoji katalikų medinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Pakruojyje pastatyta 1630 m. 1950 m. Pakruojis tapo rajono centru, jam suteiktos miesto teisės.
2 km į šiaurės rytus nuo miesto yra įspūdingiausia Pakruojo dvaro sodyba, viena didžiausių Lietuvoje. Labai gražioje vietoje ant Kruojos upės kranto, prie kelio į Linkuvą. Pakruojo dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtais 1531 m.
LDK laikais Pakruojis priklausęs tai Šiaulių, tai Upytės apskritims. Istoriškai Pakruojis žinomas nuo XVI a. Yra išlikęs 1560 m. inventoriaus sąrašas. Dvaras buvo ne iš turtingųjų.
Dvarą valdė keletas didikų giminių: Vakavičiai, Martinaičiai, Zabielos, Minsteriai. Kai Livonija 1561 m. buvo prijungta prie Lietuvos, tenykščiai dvarininkai plėtė savo valdas LDK žemėse, tokiu keliu Ropai įsigijo žemes prie Pakruojo ir įsirengė dvarą. Dabartinį 43 statinių ansamblį pastatė baronas Teodoras fon Ropas. Dvaro įkurėjo vaikaitis Leonardas fon Ropas, miręs 1940 m., sukūrė dvare pavyzdinį ūkį, įrengė drenažą.
Dabartinis dvaro sodybos ansamblis sukurtas 1817 – 40 m. Dvare išlikę 43 pastatai – tai didžiausia Lietuvoje dvaro sodyba pagal išlikusių statinių skaičių. Vertingiausi dvaro pastatai: centriniai mūriniai rūmai ir unikalus dolomitinis penkių arkų tiltas. Dviaukščiai, didingi, puošnūs rūmai, su pusrūsiu, turi tris portikus, šešių kolonų - pagrindiniame fasade. Dvaro savininkai fon Ropai pastatams suteikė neoklasicistinę išvaizdą. Ropai dvarą valdė iki 1940 m.
Pakruojiečiams dvaras nebuvo mielas. Yra žinoma, kad 1862 m. valstiečiai įsiveržė į dvarvietę, užpuolė jame buvusią valsčiaus valdybą, paėmė valsčiaus turtą bei dokumentus ir pargabeno į Sirutėnų kaimą. Senoji tvarka buvo atstatyta tik rusų kariuomenės veiksmais.
Vėliau dvarą įsigijo baronai Ropai. Baudžiavos laikais dvarui priklausė apie 7500 ha žemės. Ropai dvarą gerai sutvarkė. Iš miestelio į dvarą ėjo platus kelias, apsodintas medžiais, daugiausia beržais. Pakruojo dvaras buvo puošnus. Rūmai 2 – 3 aukštų, su kolonomis priešakyje, mūriniai, klasikinio stiliaus su dideliu sodu, kuriame vyravo klevai ir liepos.
Angiško stiliaus parke auga retų medžių – sidabrinių baltųjų gluosnių, geltonžiedžių kaštonų, melsvaspyglių eglių.
Dvare buvo turtinga meno darbų kolekcija, joje buvo ir danų skulptoriaus Hildenbenbrondto originalių kurinių, manoma, kad buvo net Leonardo da Vnčo paveikslų; turtinga biblioteka, joje buvo apie 5000 knygų. Dvaro viduje yra didelis kiemas. Visi pastatai - iš lauko riedulių ir skaldytų akmenų, išmarginti mėlynu granitu, raudonų čerpių stogais. Visa tai padaryta lietuvių baudžiauninkų rankomis. Pro dvarą tekanti upė Kruoja buvo žymiai praplatinta: jos vagoje įruoštos dvi nemažos dirbtinės salos, apsodintos juodalksniais. Buvo veisiamos žuvys.
Pakruojo dvare 1875 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Dvare mokytojavo F. Dubois de Montpezenks, kuris parengė ir išleido pirmąjį Lietuvos geologijos žemėlapį. Per 1830 – 31 m. sukilimą sukilėliai buvo užėmę miestą ir dvarą.
Ūkvedžiais bei prievaizdais dvare tarnavo vokiečiai, atvykę iš Vokietijos.
Ropai su žmonėmis elgėsi labai šiurkščiai ir nepaliko gerų atsiminimų, nors rūpinosi, stengėsi jiems padėti. Pakruojo dvaro gydytojai ir vaistinė tarnavo ne tik dvaro, bet ir plačios apylinkės žmonėms. Dvaro darbininkai bei tarnautojai su šeimomis nemokamai naudojosi gydytojo paslaugomis, nemokamai gaudavo ir vaistų.
Dvare yra alaus bravoras. Čia alus gaminamas pagal senąsias tradicijas. Spirito varykla įkurta XVI a., kuri šiandiena, pasitelkusi XIX a. unikalius varinius distiliavimo indus, gamina produkciją, apdovanotą aukso medaliais Europoje ir už Atlanto.
Bitininkė suka saldžiausią bičių suneštą medų iš gėlių, lieja vaškines žvakes; parfumerijoje gaminamas rožių vanduo, jaunystės eleksyras; puodžius gamina ir dega bokalus alaus bravorui, lėkštes ir molinukus karčiamai, dekoruoja augalų motyvais; kostiumininkė savo dirbtuvėje siuvinėja gėlėmis apdarus Baronaitei; motoristas remontuoja ir senoviniais automobiliais demonstruoja dvaro technikos stebuklus.
Dvare yra pieninė, kalvė, lentpjūvė, plytinė kalkių dirbtuvė, arklidė, daržinė, vežiminė, sandėliai, svirnai, tvartai, vandens ir vėjo malūnai ledainė, oficina, tiltas - užtvanka, meistrų ir tarnautojų namai, parkas su mūrine tvora ir vartais.
Visa, kas gražiausia ir geidžiamiausia pasaulyje, visuomet savyje turi dalelę nuodų. Žavėdamiesi gėlėmis, mes kartais nepagalvojame ir neįtariame, kad jos gali būti nuodingos. Kuo didesnis grožis – tuo pavojingesnis - tik jo pažinimas leis mėgautis ir grožėtis.
Dvaro parke ir sodybos teritorijoje milijoninė žiedų jūra – daugiau kaip 200 žiedų rūšių. Žydi skaisčiažiedžiai, dailieji šalavijai, raudonosios žvaigždūnės, meksikiniai žydrūnai ir kt.
Asilo – Žmogaus - gėlių festivalio simbolis ir vienas ryškiausių V. Šekspyro komedijos “Vasarvidžio nakties sapno” personažas. Pjesėje Pakas paleidžia kerus ir jaunuolį Metmenį paverčia žmogumi su asilo galva, kuri galiausiai įsimyli pabudusį iš miego Titaniją.
Prie namo esančius „debesis” puošia aguonos, rugiagėlės, medetkos ir kt.
Parke šalia didelės raguotos Pako galvos skulptūros yra nuodingųjų augalų ir gėlių kolekcija. Čia deginantys, sargdinantys ir net savaime užsidegantys egzemplioriai: vaistinės baltašaknės, žaliosios rūtos, tabakai, paprastosios durnaropės, gebenės lipikės ir kt. Pakas, sėdėdamas ant vėžlio, linksmina fėjų karalių Oberoną. Gėlių karaliai greta dvaro rūmų simbolizuoja Oberoną ir Titaniją - elfų karalystės valdovą.
Ant Kruojos upės kranto tupi Varlė karalienė, į kurią galima žvelgti kaip į varlę, bet kitomis akimis, kaip į dailią moterį. Petunijų širdys puošia kelią į legendomis apipintą Meilės ir muzikos salą. Po medžiu gulintys nuogi ir užsikloję gėlių antklode mylimieji bunda iš magijos kupino sapno. Greta meilės salos, iš gėlių išnyra moterų siluetai - paslaptingosios karalystės fėjos.
Vieninteliame Lietuvos dvare yra Bausmių rūsys: ar buvo naudotas - liko mįslė…
Galima pasivažinėti karieta ir senoviniais automobiliais, pamatyti tikrą garo variklį, išrastą dar XIX a., motorų bandymus ir tarpukario traktorius.
Apžiūrėję įspūdingą Pakruojo dvarą, su gera nuotaika grįžome namo.
Atgal
