Kelionės
09.13. Kur suodini žvirbliai... (2)
Rimantas Giliauskas
Eidamas link Šiaulių – Panevėžio plento veltui sukoriau dar porą gerų kilometrų, nors nuo Kleboniškio muziejaus yra tiesus ir dvigubai artimesnis kelias. Na, niekas neparodė šio kelio, o žioplumui juk ribų nėra. Pagalvojau, kad būtų neblogai šį kelią kartu su Radviliškio savivaldybės ponais ir poniomis, kuriems neįdomūs dviračiai nuomai, praeiti pėstute.
Pavakaryje abu Radviliškio viešbučiai pilnutėliai, nes Šiauliuose vyksta sportininkų varžybos. Vedėja geranoriška, apskambina visiems Caritams ir alkoholikų nakvynės namams, bet niekur vietos neranda arba į skambutį niekas neatsako. Sutinku miegoti ant sofos koridoriuje, bet vedėja ištaria magišką „važiuojam“, išsitempia vos bepaeinantį mane į savo automobilį ir kiek pavežusi išlaipina. Čia gaunu gerą lovą, šiltą dušą ir skanią vakarienę. Tad Radviliškis, tai ne kokie ten Salečnikai. Taigi. Ir viešbučiuose dirba ne žioplos vištelės, o pabuvoję Kipre ir gyvenančios Šiauliuose simpatiškos moterys.
Rytojaus ankstų rytą, dar saulutei nepatekėjus, važiuoju Mėnaičių pusėn. Daugiausia žvyrkeliais, trobų ir žmonių mažoka. Kažkokį nykų kraštą primena šios lygumos, atrodytų, kad ir žmonės čia nelabai laimingi, užsidarę. Kodėl - nežinau. Mėnaičiuose apžiūriu sodybą su eglėmis, „simbolizuojančiomis mišką, partizanų prieglobstį, jų motinų gėlą ir ilgesį“. Taikiai loja šunelis. Šeimininkas, berods Stanislovas, mažame puode verdasi pusryčius, šiek tiek papasakoja ir nusiveda į aštuonių narsių vyrų klėtį - bunkerį, kuriame prieš 70 metų buvo pasirašyta politinė Deklaracija apie to meto Lietuvos įvertinimą ir tolimesnį jos valdymą, kiti reikalai. Surūdijęs bidonas, kuriame buvo laikomi partizanų dokumentai, nuotraukos, eksponatai, apdovanojimai... Jaudulys ir graudulys kartu paėmus ir nežinia, ką daugiau sakyti, kai tiek daug yra pasakyta. Ne veltui. Pats gi šeimininkas kieme pasigraudena, kad praėjusiais metais Grinkiškyje palaidojo savo žmoną, bet dėkingas, kad neliko vienas. Atsisveikiname. Pats Mėnaičių kaimas galėtų būti rūpestingiau sutvarkytas ir prižiūrimas, čia galėtų būti didesnis ir žmonių judėjimas. Ateidamas nesutikau ir išeidamas palikau kaimą lyg be žmonių. Perėjęs Gomertos upelio tiltą dar kartą atsisuku į šviesią sodybą ir įspūdingą paminklą didingai Lietuvos miškinių praeičiai atminti.
Išnykusiam kaimui
Einu į Pašušvį ne pagrindiniu žvyrkeliu, bet pagal Šušvę, kur mažiau dulkių. Ryto vėsa ir gražiai tvarkomi laukai kelia nuotaiką, iš dešinės kažką klykia gervės. Šalia kaimo keliukų kryžkelės buvusi kažkieno didelė sodyba, dabar smarkokai apgriauta. Ir lyg kliuvinys aplinkui sodybą suartoje žemėje. Kas čia gyveno ir kokie likimai šiuos žmones išblaškė? Gal tik kryžius prie įvažiavimo tako galėtų tai pasakyti, bet ir jis stovi tylus, aprūdijęs, samanotas.
Pašušvio pradžioje, o gal pabaigoje, žiūrint iš kur ateisi, didžiuliai pastatai iš plytų ir akmens. Tai buvusio kolūkio palikimas. Bet apžėlę, apaugę, pamiršti. Pats kaimas palieka gražų įspūdį, sodybos tvarkingos, išpuoštos, padabintos gėlėmis. Anapus Šušvės sodyba, kurioje mūsų aktorė Regina Rūta Staliliūnaitė leisdavo savąsias vasaras. Dabar sodyba jau kitų šeimininkų rankose, o pati Rūta, kartu su tėveliais, Pašušvio kapinaitėse. Prisimenu Barboros Radvilaitės ir režisieriaus Jono Jurašo darbų didybę ir kuklią paskutinę Jai vietą laikui atėjus. Ir negali susilaikyti nuo ašarėlių Aktorę kūryboje prisiminus.
Autobusų stotelėje viena moteris sako, kad jai buvo geriau, kai čia kolūkis klestėjo, buvo daugiau žmonių ir darbo vietų. Kitos moterys tyli. Aplinkui parduotuvę nuolat sukiojasi pirkėjai. Vieniems pieno, nes karvių nebelaiko, kitiems – degtinės, nes nebėra ką veikti. Nuolat ūžia grūdų džiovykla, pradeda lynoti. Parduotuvėje, aišku, apsaugos nuo lietaus priemonių nėra, tad vedėja pasiūlo savo lietsargį ir dar paveža iki Grinkiškio. Tad dar kartą – čia Radviliškio rajonas, o ne kokia ten Nemenčinė. Ir žmonės kitokie.
Grinkiškyje kavinių ar bent kokių stacionarių maitinimosi centrų nėra. Šalia bažnyčios neseniai atidaryta atvažiavusi kebabinė, kurios simpatiška šeimininkė greitai ir skaniai parengia pietus lėkštėje su dangčiu. Tik neturi vietų, kur atsisėsti, ypač lietui lyjant. Per miestelį nuolat pravažiuoja didžiulės krovininės automašinos su priekabomis, vienos veža rastus, kitos nežinia ką. Prisistato barzdotas pilietis, matomai Grinkiškio pažiba, vienoje rankoje krepšys, kitoje – alaus bambalis, keiksnoja ir šūkauja. Sakosi esąs gyvosios gamtos laistytojas. Gimė prie Jenisiejaus, turi Nukentėjusiojo pažymėjimą, laiko save rusu, nors kalba lietuviškai. Jo giminaitį 1945 metais sušaudė raudonieji, o jo palaikai, daugelio būryje, kalnelyje už Grinkiškio. Tik jokios rodyklės nuo pagrindinio kelio, kaip ir daug kur Lietuvoje. Na o dvaro rūmai – neduok Dieve baisesnio griuvėsių vaizdo. Nuo sušaudytų ir žuvusių kalnelio gerai matomi. Gal specialiai taip daroma? Parke apsamanoję akmenų paminklai išnykusiems kaimams: Vaidilams, Nataičiams, Šarkučiams, Baltūriškėms, Taučiūnams, Karalinei ir daugeliui kitų kaimų, kurie Lietuvoje gal niekada jau nebeatgims. Greta dubenuotas Grinkiškio akmuo.
Aplankiau Lietuvos kultūros paveldo objektą – Grinkiškio pieninę, statytą dar 1931 metais, dabar virtusią Rokiškio sūrinės pieno surinkimo punktu. Kadangi užrakinta, užėjau į buvusią katilinę. Gal nelabasis sugebėjo čia prinešti tiek šiukšlių, skudurų ir visokiausių atliekų, kas kultūros paveldo objektui nelabai tiktų. O gretimame garaže, kur laikomi ir remontuojami pienovežiai, prie grūdų krūvos senos padangos, surūdiję vamzdžiai ir kažkokie krumpliaračiai. Žodžiu – betvarkė. O juk prieš šį karą Grinkiškio pieninė gamino skaniausią ir užsienin siunčiamą produkciją. Panašiai atrodo ir buvusi Viešintų pieninė, o Biržuose, Rozalime ar Gudžiūnuose buvusių pieninių griuvėsiai akivaizdžiai kaltina dabartinius savininkus už aplaidų gyvenimą. Kas pasidarė arba kas padarė, kad taip nusivažiavome. Įdomu, ar Rokiškio sūrinė pasidomi savo periferiniais objektais? O Kultūros departamentas už ką suteikia tokius garbingus vardus?
Grįždamas Pašušvyje gražinau vedėjai lietsargį. Po gausių įspūdžių, per lietų Radviliškyje sulaukiau traukinio, o Vilniuje gydžiausi dušu ir lupinėjau nuo padų pūsleles. Keikdamas tuos, kuriems visiškai neįdomus keliautojo gyvenimas.
Ir vis tik – keliaukime, matykime, pažinkime ir kai ką taisykime.
Atgal
