Kelionės
09.07.Kur suodini žvirbliai... (1)
Rimantas Giliauskas
Rytinis, greitai lekiantis traukinys per porą su trupučiu valandų mane nugabeno į Radviliškį. Traukinys ganėtinai pasikeitęs, daugelis keleivių dabar važinėja nugaromis į priekį, nemažai pakabintų dviračių ir vaikiškų vežimėlių, suklykia vienas, kitas kūdikėlis. Vaizdas grynai techniškas. Atvažiavęs pro garvežį einu į Turizmo informacijos centrą, tačiau ant lango stiklo pranešimas, kad „esu susirinkime“. Bet kada grįšiu, nežinia? Tiek to, per tą laiką apžiūriu naujai atrodančią Aušros aikštę, kurioje dar kažko lyg trūksta, įsiamžinu Pergalės prieš bermontininkus deivę Nikę, skulptūrą „Akcentas“, besiprausiančią mergaitę, dar kai ką, palydžiu praskrendančių pajuodusių žvirblių pulkelį, stabteliu prie Tėvo Stanislovo medinio namo, kuriame jis gimė ir augo. Kai grįžtu, lapo ant stiklo nebėra ir mane pasitinka aukštaūgė darbuotoja gražiu vardu, viską išpasakoja apie Radviliškio rajoną, dar ir leidinukų prideda. Į paklausimą dėl dviračių nuomos atsako, kad rajone dviračių niekas nenuomoja, nes gal tai nuo valdžios priklauso. Tiek to, belieka devintos dešimties seneliui po rajoną vaikščioti pėstute, nors prie padų ir prisiveltų pūslelių. Pagalvoju, kad kaimynystėje, Šiauliuose, aibė nuomotojų, net dviračių muziejų turi įsisteigę, o va Radviliškio ponai dviračiams sako – ne. Tik neaišku kodėl, kai visa Lietuva jais iki ausų jau apsikarsčiusi?
Pro gėlynų lysves nueinu iki Autobusų stoties, visur švaru, gražu. Stotyje beveik tuščia, na ir kaip dažniausiai būna, užsuku į vyrų tualetą. Vandenėlio kiek nori, bet popierėlio ar muilo lašelio – jokio. Kasininkė nusiskundžia, kad viską išvagia ir net nespėja sudėti, bet tuoj pat paprašo darbuotojos pakabinti ritinėlį. Ačiū už tai, apsieisim ir be muilo. Sunku patikėti, kad nepriklausomybės metuose vis dar pavagiliaujama.
Autobusas su 80 procentų nuolaida nuveža iki Dambavos. Pasitinka vienas dviratininkas, septintokas su broliu, kuris šiais metais taip pat pradės lankyti mokyklą. Čia gaunu pilną informaciją apie visus įvykius Radviliškio rajone ir dar kažkiek toliau. Palydi iki Burbiškių dvaro vartų. Netoliese sėdinti kasininkė šiek tiek papasakoja apie dvarą, jo savininkus Igną ir Mykolą Bežanskius ir kad dabar šiuos statinius išlaiko Radviliškio savivaldybė. O išlaiko išties puikiai – 28 ha parko plote net 15 salų, kurias jungia 21 tiltas ir tiltelis, įdomios architektūros statiniai, paminklai DLK Vytautui ir poetui Adomui Mickevičiui, dvaro istorijos, kinkomojo transporto ir žemės ūkio technikos ekspozicijos, dailininkų kūryba. Čia net svečių namai įsteigti, net valgomaisiais ledais pavaišina karščiui užėjus. Matosi – triūsia žmonės, šluoja, ravi, tulpių, kurių augina apie 400 rūšių, lysves kedena. Kad kitų metų pavasarį, gegužės pradžioje, parkas sužydėtų įvairiaspalviais tulpių žiedais ir džiugintų žydėjimo šventės lankytojus. Klausiu, kuo gi per tris dešimtmečius pasikeitė žmonių gyvenimas? Ogi niekuo, atsako, anksčiau ponas buvo Beganskis, dabar – savivaldybė, kuri kas mėnesį darbininkui sumoka po nepilnus 400 eurų. Tad ar ne laikas Burbiškių dvarą versti į valstybinės reikšmės objektą? Nes jis išties to vertas.
Atsisveikinęs su nuoširdžiais šeimyninkaujančiais išeinu Raginėnų link, pamiškėms, kaimo keleliu. Pakelėje didokas Daukonių mitologinis akmuo vos pratekančios upelės Ramytės aukurui pastatytas. Tik akmenėlis vidur dirbamo lauko ir jokio takelio prie šios senovės atmintinos vietos. Sako, kad prie šio akmens net vaidilutės ateidavo ir kūrendamos šventąją ugnį dainuodavo gražias lietuvių dainas.
Praėjus Daugyvenės upės tiltą matosi kalva – Raginėnų piliakalnis arba Raganų kalnas. Tai I tūkst. laikų piliavietės ir senovės gyvenvietės vieta. Aplinkui daugybė pilkapių. Šiandieną automobiliu atvažiavęs valstietis piliakalnio papėdėje traktoriumi grėbia šieną.
Asfaltuotu keliu pro Pakalniškius einu Kleboniškio link, iš priekio vis prakriokia dideli sunkvežimiai su priekabomis, kažką veža, pasirodo viena kita lengvoji. Nestabdau, nors padai jau degte dega. Laukai gražiai apdoroti ir žemelė pajudinta net ten, kur anksčiau niekas jos nejudino. Tai geras sumanymas gausesnio derliaus pusėn. Pagaliau, už 6 km pasimato 1884 metais statyto vėjo malūno sparnai, tiesa, šiandieną jau nebesisukantys. Tai Kleboniškio kaimo muziejaus pradžia. Dar kiek paėjus, prie kaimo gatvės pastatytas šiuolaikiškas stalelis su užrašu „kasa“. Iš priekio ateina lyg tai vedėja. Klausiu, iš kur sužinojusi apie dar vieną paklydėlį? Paatviravo, jog turi elektroninę sistemą visam muziejaus ūkiui prižiūrėti ir užklydusius palydėti.
Gal ploto apimtimi muziejus kiek mažesnis už Rumšiškių, bet surinkta įranga kažin ar jo nelenkia. Didžiulėse senovės gryčiose, klėtyse, pirtyse ir klojimuose, kurių čia net 28 pastatai, ko tik nėra. Tai XIX a pabaigos ir XX a pradžios svarstyklės, motorai, sviesto muštokės ir sūrio spaustuvai, bezmėnai ir ąsočiai, lygintuvai ir linų šukos, vežimai ir ližės, obliai ir dumpės, visų neišvardinsi. Gryčių palangėse žydi bijūnai, kardeliai, mėlynuoja rudeninių chrizantemų žiedai, tuo priartindami prie natūralios gyvensenos. Keletas gryčių dūminės, bet tai netrukdo čia rengti vakarones, Užgavėnių šventes, Lino kelius ir Mergvakarius. Na o kaimo pačioje pradžioje stovi pajuodusi kalvė su savo varstotais, priekalais ir dumplėmis orui pūsti į žaizdrą. Įspūdinga, o visą šį grožį jungia Daugyvenės upės pakrančių istorijos ir kultūros paminklai kartu su savitu kraštovaizdžiu.
Atgal
