Kelionės
01.25. Vokietija:be kalbos, kaip be rankų, ir kas yra slaugos dabai
Gintaras Skulka
Šios šalies gyventojai nemėgsta kalbėti angliškai, bet kalbant pusiau dviem kalbomis, puikiai įmanoma, svarbu, kad visa tai darytum mandagiai ir su humoru.
Statistikos duomenimis, kas trečias Lietuvos gyventojas išvyko svetur. Tai darome dėl perspektyvos stokos bei motyvacijos neturėjimo. O dar – užsidirbti pinigų. Tai itin sudėtinga, jeigu nežinai užsienio kalbos.
Šiuolaikiniai studentai ir moksleiviai anglų kalbą žino taip, kaip mano karta rusų, todėl jiems yra geros perspektyvos emigruoti į kitas šalis. Devyniolikmetė Adelė nežinojo, ką veikti Vilniuje su vidurinės mokyklos atestatu. Drąsi mergaitė jau turėjo vairavimo teises, todėl be sąžinės graužimo išdūmė į Angliją, kur dabar slaugo senukus.
Praėjusi apmokymą, gavo oficialų darbą ir kasdien važiuoja pas globotinius, kuriems tvarko kambarius, gamina maistą, valgydina ir atlieka higienos procedūras.
Gyvena pas pažįstamus. Ir yra labai laiminga, nepaisant, kad mama ir tėvas labai toli nuo jos: „Į Lietuvą grįžti neketinu. Ten nėra kas veikti. Visiškai. Net Vilniuje. Nejau eisiu dirbti už 300 eurų per mėnesį? Juokinga“.
Kalbos barjerai neegzistuoja
Mergina puikia kalba angliškai, ir kalbos barjerų, kokius patyrė devyniasdešimtųjų emigrantai, nejaučia.
Tada lietuviai buvo naujiena vietos gyventojams. Jiems nelengva buvo suprasti pasirengusius gyventi nepakeliamomis sąlygomis ir dirbti po dvylika valandų per parą. Gąsdino ir kai kurių potraukis alkoholiui, siautėjimas ir pinigų švaistymas baruose.
Pirmieji emigrantai nemokėjo kalbos, todėl patekdavo dirbti į sandėlius, daržovių laukus, grybų rūsius, sraigių baseinus bei žuvų dorojimo kameras.
Užsidirbę pinigų, lietuviai sugrįždavo namo, tačiau po kelių metų, nematydami perspektyvos, palikdavo šalį vėl. Juk žmonių mokumas yra pernelyg mažas, o turistų – tik saujelė.
Beje, viename vokiškame laikraštyje žurnalistas žavėjosi Nida, tačiau niekaip nesuprato, kodėl be labai brangios žuvies galima įsigyti ir rusiškų matrioškų. Juk Rusija yra „didžiausias Lietuvos priešas“.
Jeigu pirmieji išeiviai dirbo kaip arkliai laukuose ir fabrikuose, tai dabar ėmė klestėti slaugos darbų verslas, akcentuojant, kad Europa sparčiai sensta, o medikamentų dėka gyvena iki šimto ir daugiau metų.
Slaugos darbai – vergovė ar pasiaukojimas?
Slaugos darbai yra sudėtingi. Visų pirma, bendrauti tenka su ligotais, pagyvenusiais žmonėmis. Žinoma, užsieniečių mentalitetas skiriasi nuo mūsų šalies senukų gyvenimo, tačiau, visi jie vienodi, nes jiems reikalingas dėmesys.
Atvykėliai patenka į skirtingas gyvenimo situacijas. Kai kuriems pasiseka, jeigu ligonis nevaikšto, sėdi vežimėlyje, sunkiai kalba. Tokį ryte nuprausi, pavalgydini, išveži laukan, po pietų miego galima parodyti paveikslėlių, pažaisti, jeigu galima. Apie aštuntą vakaro duodami vaistai ir pacientai guldomi į lovą, prieš tai atlikus higienos procedūras.
Kitiems reikia daug dirbti su pacientais, ypač sergančiais Parkinsono liga. Jie sunkiai vaikšto, kai kurių sutrikusi psichika. O jeigu kartu gyvenantis artimasis irgi turi psichikos problemų, tuomet darbas virsta košmaru: būna, jog paciento žmona elgiasi neadekvačiai, tokias psichikos atakas gali atlaikyti ne kiekvienas.
Labai svarbu ramybė ir režimas. Kai stokojama šių dalykų, galima išprotėti patiems. Bet, kaip sakoma, pacientai ir klientai visada teisūs. Tai tavo pasirinkimas, tai palengvina pokalbiai su artimaisiais ir draugais.
Turi taikstytis su šeima
Patekęs į svetimą šeimą, privalai taikstytis. Jeigu ir tobulai nemoki kalbos, bet turi pasakyti taip, kad jie suprastų. Reikia klausinėti, tačiau nepiršti savo nuomonės, nebent paklaus, kaip geriau vienoj ar kitoj situacijoj. Vienas slaugytojas pasakojo, kad norėdamas nuraminti sutrikusios psichikos pacientą, dainavo su juo Kalinką, ir net vokiečių marširuotes, kur vokiečių kareiviai špacirien ir nicht kapitulirien.
„Pamenu, nežinojau, ką daryti, kai išėjome pasivaikščioti, o mano pacientas ėmė ant visos gatvės rėkti, kad jo namai kitoje pusėje. Jis rėkė, prašė žmonių iškviesti policiją. Teko jėga nugabenti namo. Po keturių mėnesių darbo neišlaikiau ir pasakiau, kad daugiau neturiu jėgų taikstytis su jos isterišku elgesiu. Teko išvažiuoti”, - pasakoja lietuvis Virgis. Slaugos darbus jis dirba jau kelerius metus.
Moterų daug ir jos labai aktyvios
Sunegalavus vyrui, mažai kas palieka juos ilgai slaugyti namuose. Paprastai po kelių metų kančios perduoda senelių prieglaudoms. Todėl Vokietijoje nėra laisvų vietų ir tenka laukti eilės po kelis mėnesius. Būna, jog moterys randa naują gyvenimo draugą, daug keliauja, vairuoja automobilius.
Jeigu vokietis visą gyvenimą dirbo ir mokėjo mokesčius, senatvėje sunegalavus, gydymą, vaistus ir net slaugą kompensuoja valstybė. Tik būtina užpildyti daugybę dokumentų.
Jeigu ligonis nevaikšto, namuose apsilanko socialinis darbuotojas, pateikia krūvą klausimų. Į visus būtina atsakyti ir pateikti įrodymus.
Po pokalbio reikia laukti kelias savaites, kol bus patvirtinta kompensacija už būtinas slaugos priemones. Tenka pateikti čekius, receptus ir kitus dokumentus, todėl ligonių artimieji jaučiasi saugūs ir gali skirti daug asmeninių pinigų slaugymui žinodami, kad pinigai sugrįš į jų sąskaitas.
Dauguma vokiečių labiau mėgsta grynuosius pinigus, ir apribojimų bei gąsdinimų dėl atsiskaitymo grynaisiais neįsivaizduoja.
Senukai labiau kalba angliškai
Beje, pinigų vokiečiai turi. Aišku, čia irgi yra valkatų bei benamių, kurie nenori dirbti, o verčiasi rinkdami tuščią tarą. Tiesa, tuščia skardinė nuo alaus čia kainuoja 25 centus. Lietuvoje tik dešimt, stiklo butelis – aštuonis, Lietuvoje – dešimt.
Gaunantys pensijas senukai gali leisti sau viską. Pavyzdžiui, pensininkų pora, dar galinti dirbti, atlieka sodo priežiūros darbus, tvarko namus. Taip prisiduria sau prie pensijos, tad leidžia sau atostogauti Kipre ar Maljorkoje, važiuoti į turistines keliones. Vaikams padėti nereikia, nes dauguma jų turi geras specialybes ir pakankamai uždirba.
Pagyvenę vokiečiai kalba ne tik angliškai, dauguma jų moka ir rusų kalbą. Žino Rusijos gyvenimą, daugelis ten buvę.
Su tokiais dirbti ypač lengva, kaip ir su pacientais, kurie kažkuo domisi, žiūri televizorių, skaito laikraščius ar knygas.
Kartais liga daro savo, ir neretai jiems patogiausiai tik gulėti, bet jeigu žmogaus širdis dar gana stipri, gyvenimas tęsiasi.
Atgal
