Kelionės
01.18.. Vokietija: mitai ir tikrovė
Gintaras Skulka
„Ordnung ist ordnung” šalyje gausu atvykėlių iš Azijos, musulmonų, rusų, lietuvių.
Kai atvykau į Vokietiją po dvidešimties metų, šalies nebepažinau: Gatvėse galima sutikti atvykusių ieškoti laimės ir musulmonų, juodaodžių, rusų, ukrainiečių, lietuvių, gruzinų, kazachų...
O laimė čia pat – pigus maistas, avalynė, drabužiai. Darbo yra. Nors dauguma pabėgėlių nesistengia įsidarbinti – gyvena iš vaikų išmokų. Moterys augina tris, keturis ar net penkis vaikus.
Vaiko mėnesio išmoka siekia 1500 eurų.
Kuo daugiau augini vaikų, tuo daugiau turi pinigų.
Azijetiška ir itališka maisto imperija
Išeiviai iš Azijos, Italijos, Turkijos rado nišą maisto imperijoje: Vokietijos miesteliuose, net ir mažuose – tokiuose kaip Marburgas, kur gyvena kiek daugiau nei 80 tūkstančių žmonių – gausu užkandinių, jos
dirba visą parą ir pavalgyti čia galima net už du eurus.
Ypatingai klesti itališkos picerijos, nes vokiečiai, kaip ir lietuviai, mėgsta šį paprastą patiekalą. Diuseldorfo cente paskanauti didžiule pica galima už penkis eurus. Restorane salotų porcija – nuo septynių eurų.
Drabužiai ir avalynė šalyje nepigi, bet pasinaudojus išpardavimais, galima nusipirkti perpus pigiau. Jeigu aulinukai rudenį kainavo 79 eurus, sausį juos įsigysite vos už 29.
Rugsėjį 140 eurų kainavęs paltukas sausį nuvertintas iki 49.
Juodaodžiams - rojus
Per visą Vokietiją išsidėstė pabėgėlių ar vėlyvų persikėlėlių bendrabučiai, driekiasi ištisi namų kvartalai. Atvykėliai iš Afrikos ar Azijos šalių aprūpinami socialiniais būstais, su jais dirba socialiniai darbuotojai, padedantys susirasti darbą, legalizuoti išsilavinimo dokumentus.
Namai panašūs į bendrabučius, tačiau butai esti dviejų, trijų ar keturių kambarių. Būstai skiriami su baldais, buities įranga. Vaikams išduodami vadovėliai, drabužiai. Pašalpos mokamos kas dvi savaites.
Kaip nekeista, afroamerikiečiai bei musulmonai puikiai kalba vokiškai. Net tarpusavyje. Sutikus grupelę taip vadinamų „tikrų vokiečių“ su kitokia veido spalva, išgirsi tik vietos kalbą.
Tik kai kurie kurdai ar turkai tarpusavyje bendrauja savo kalba.
Beje, vaikai su tėvais bendrauja tik „ordnung ist ordnung“ šalies kalba.
Mokiniams pastatytos tarptautinės mokyklos, kur pamokos dėstomos anglų kalba. Ten mokosi įvairių Europos tautų vaikai.
Mokytojai – taip pat išeiviai, ne vietos gyventojai. Jų atlyginimas siekia tris, keturis tūkstančius eurų ir jie nesirengia streikuoti ar kitaip protestuoti. Išsilavinimas Vokietijoje ypač vertinamas.
„Mes ne nacionalistai“
Taip kalba patys vokiečiai. Jiems, pasirodo, nerūpi, kas ir kur gyvena, dirba. 40 metų gydytoja ginekologė Kerolain sulaukia įvairių pacientų: „Man jie visi lygūs. Musulmonės ir juodaodės gimdo kasmet ir jos lankosi pas mane, dėkoja. Man nesvarbu, kokia jų odos spalva. Man jie visi – pacientai”.
Vokiečiai tolerantiški, padeda suvokti vietos tvarką, įpročius. Net japonai ar kiniečiai švenčia Kalėdas ir per taip vadinamą Wainachtą gieda giesmes.
.JPG)
Vietos gyventojams svarbu stabilumas ir tvarka, nors šioje srityje irgi yra spragų.
Beje, valytojais gatvėse dirba vien vyrai turkai. Vokiečių beveik nesutiksi.
Moterys vokietės tvarko namus, gaudamos dešimt eurų už valandą. Daugumas jų – pensininkės. Sutikta frau Hess nustebino, kai namus atėjo tvarkyti, dėvėdama nacionalinius apdarus ir užsimovusi ant galvos dviejų kasų peruką.
Atrodė it iš praeities, bet ji buvo tikra Frau Hess, kuri grindis plauna senoviniu būdu – užmovusi šluostę ant medinio koto.
Tvarkydama namus, naudoja daug švaros priemonių, nes vokiečiams itin svarbu, kad viskas būtų švaru. Net viešuose tualetuose yra specialios purškiamosios priemonės.
Veržiasi tūkstančiai persikėlėlių
Vokietija nešykšti pinigų savo gyventojams ir persikėlėliams, turintiems šį statusą. Pastarasis suteikiamas specialioje socialinėje tarnyboje, kuri skiria pašalpas, socialinius būstus, padeda vaikams surasti vietą mokykloje, įdarbina.
Matyt todėl į Vokietiją veržiasi šimtai tūkstančių žmonių. Viename miestelyje teko sutikti net gruzinų. Persikėlėlių minimali alga siekia 1400 eurų. Jeigu esi specialistas, gauni žymiai daugiau.
Ypatingai reikalingi medikai. Medpersonalo stinga visur, todėl kai kurias procedūras vietoje seselių atlieka patys gydytojai.
Naktinės gydytojos budi po keturias valandas, seselės – visą parą, bet visi mandagūs, malonūs.
Seseles neatsisako pinigų, gaunamų iš pacientų artimųjų. Viena moterį teko pamokyti kaip paduoti keletą eurų. Vokietė pasakė, kad tai korupcija. Teko įtikinti, kad tai padėka, po kurios pacientas niekada neliks vienas, bus pamaitintas, apžiūrėtas.
Ligoninėje pacientų artimieji gali nemokamai vaišintis kava, vaisvandeniais, jogurtais, pienu. Visi šie produktai sudėti į nediduką šaldytuvėlį.
Ligoninės palatose guli po du žmones, yra dušas, tualetas. Para vienutėje kainuoja 115 eurų, pacientai maitinami šešis kartus per dieną. Ryte atnešama jogurto, sumuštiniu, miniindeliuose – džemas, sviestas ir kepeninė dešra, sūrio gabalėlių, kavos puodelis. Jeigu nori daugiau, atnešama papildomai.
Dvyliktą valandą patiekiami pietūs. Dažniausiai tai būna daug daržovių, kepsnys su bulvėmis. Po dviejų valandų atneša pyrago, kavos ir sulčių.
Ketvirtą valandą pacientai gauna jogurto, pieno, įvairių sausainių. Šeštą valandą – sumuštinių, sulčių.
Aštuntą vakaro – pudingo ir pieno.
Vokiečių šeimose – švara ir maisto kultas
Beje, patys vokiečiai maitinasi tris kartus, pusryčių dažniausiai atsisako. Pietums valgo daug daržovių kartu su mėsos gabalėliu arba bulvėmis, sriubą valgo labai retai. Tai yra svarbus patiekalas per Kalėdas.
Vakare – jogurtas ar kiaušinienė su salotomis.
Dirbantys per pietus tik užkanda, tačiau vakarienei nešykšti patiekalų iš bulvių, sūrio, daržovių. Būna daug daug salotų.
Ypač reiklūs švarai, bet buityje chemijos naudoja nedaug.
Kadangi dauguma gyvena nuosavuose namuose, ypatingas dėmesys skiriamas sodui. Tiesa, daržovių lysvių ten nėra, kaip Baltijos šalyse, tačiau medžių ir krūmų nestinga, vejos paprastai klojamos samaninės.
Judėjimas ir dar kartą judėjimas
Vokietijos gyventojai neįsivaizduoja savęs be sporto: mankštinasi, bėgioja, važiuoja dviračiais, riedučiais gatvėse, prie upių, parkuose.
Itin svarbus pasivaikščiojimas. Eina greitai, net po dešimt kilometrų. Vos paeinantis Klausas sako būtinai kasdien nueinantis du kilometrus, nepaisant oro sąlygų ir metų laiko.
Gydytoja Karolain kasdien keliasi šeštą ryto ir bėgioja parke.
Parkinsono liga jau kelerius metus sergantis Kristofas pėsčiomis nueina kilometrą ir jam tai didelė pergalė kovojant su liga.
Net vaikai nuo mažens pratinami minti dviračių pedalus, važiuoti paspirtuku ar riedučiais.
Su maistu labai atsargūs
Maistas Vokietijoje nebrangus, palyginti su Lietuva. Pavyzdžiui, litras pieno kainuoja vos pusantro euro, kilogramas geros duonos – 2,50 euro. Puslitrį jogurto galima nusipirkti už 45 centus.
Labai pigus alkoholis. Vyno litras kainuoja vos du eurus. Žinoma, yra ir brangesnių. Įdomiausia, kad alkoholio galima įsigyti nuo pat parduotuvės atidarymo iki uždarymo.
Vokiečiai pakankamai išrankūs. Pieno ar mėsos stengiasi įsigyti su ženkliuku Bio. Duoną paprastai perka kepyklose, kurių apstu visuose miestuose.
Daržoves irgi perka tik ekologiškas, nes nuo parduodamų parduotuvėje gali kilti alergija.
Vokietija – pramoninė šalis, tačiau gausu žalumos, medžių. Prie namų auga gėlynai. Stovi specialūs konteineriai stiklui rūšiuoti.
Atgal
