Kelionės
11.09. TIŠKEVIČIŲ DVARAI
Vytautas Kuprys
Gražus spalis, bobų vasaros rytas. Saulė ką tik patekėjo ir savo auksiniais spinduliais nušvietė aukštai iškilusius sostinės bažnyčių kryžius ir bokštus, dangus mėlynas, oras giedras. Neris rito nuo vėjo genamas bangas, o mes, būrys keliautojų, susiruošėme į netolimą turistinę kelionę apžiūrėti, susipažinti ir pasimėgauti Vilniaus krašto dvarais, priklausančiais garsiajai Tiškevičių giminei. Grafai Tiškevičiai – sena, galinga Lietuvos didikų giminė, palikusi ženklų pėdsaką Lietuvos istorijos puslapiuose, pasiekusi savo klestėjimo viršūnę 18-19 a. Sakoma, kad jų turtai buvo nesuskaičiuojami.
Tiškevičiai savo dvaruose turėjo įvairiausių kolekcijų: monetų, medalių, graviūrų, portretų, istorinių relikvijų rinkinių, bibliotekose – keletą tūkstančių knygų istorine tematika. Rinko archeologę medžiagą, tyrinėjo aplinkinius pilkapius, aprašinėjo savo krašto kaimiečių buitį ir papročius gimtajam kraštui pažinti. Turimuose dvaruose steigė retų knygų, paveikslų, žemėlapių, rankraščių, istorinių retenybių dokumentų muziejus. Dėjo visas pastangas susigrąžinti kultūros vertybes, išvežtas į Rusiją bei kitas šalis.
Iš Tiškevičių 9 buvo valdovai, 2 vyskupai, po 3 lauko etmonus, kaštelionus ir iždininkus, 2 LDK raštininkai, 2 archeologai. Jie buvo pamaldūs žmonės.
Tuo metu ši giminė valdė keliasdešimt dvarų visoje Lietuvoje, daugumą dvaro rūmų 19 amžiuje perstatė arba pastatė naujai. Į vienus jau sugrįžusi muzikos, grožio ir išminties dvasia, kiti, apleisti ir apgriuvę, laukia savo atgimimo dienos…
Ekskursiją prasidėjo nuo pažinties Trakų Vokės dvaru.
Vilniaus -Trakų apylinkėse yra keletas Vokių. Pagal padavimą, šiuo vardu buvo vadinamos šešios seserys raganos, gyvenusios Kristaus laikais. Jos eidavo per žmones, ir juos suvedžiodavo. Viena jų gyveno Trakų ežero salose. Kai žmonės ežere prisivėžiavę grįždavo valtele į krantą, ji sukeldavo vėjus ir jų vėžius išversdavo į vandenį. Kartą ta Trakų Vokė pasivertė meška, ir nubėgo gąsdinti žmonių į Vilnių. Bet miesto sargyba ją nudobė sidabrine kulka. Mat tą Vokę buvo galima nudėti tik tokia kulka. Kai nulupo meškos kailį, po juo rado raganą.
Buvusi grafo Jono Tiškevičiaus dvaro sodyba Trakų Vokėje – lyg kaimas kryžkelėje. Šis vienas vertingiausių šalies kultūros paveldo objektų yra pusiaukelėje tarp Trakų ir Vilniaus. Dvaro sodyba išsiskiria kraštovaizdžio ir architektūros darna. Italų kilmės architektas Oleandras Markonis 1876-80 metais suprojektavo puikius neoklasicizmo stiliaus rūmus ir statybos darbus atliko, sekdamas Lenkijos karalių rezidencija Varšuvoje, Lazenkose. 1890-1900 m. iš Prancūzijos buvo pasikviesti garsūs kraštovaizdžio architektai Eduardas Fransua Andre su sūnumi Rene. Jie suprojektavo ir įkūrė gražų parką bei žuvininkystės ūkį. Dvaro teritorija buvo aptverta ir pastatyti gražūs, vieninteliai tokie Lietuvoje gotikinio stiliaus vartai.
E. F. Andre buvo kraštovaizdžio architektas ir botanikas. Jis sukūrė parkų projektus Europoje, D. Britanijoje, Pietų Amerikoje ir kitose šalyse. 1875-76 m. tyrinėjo Kolumbijos, Ekvadoro ir Venesuelos augmeniją. Iš ten parsivežė 3600 augalų kolekcijų. XIX a. pabaigoje dirbo Lietuvoje, suprojektavo Palangos, Užutrakio, Trakių Vokės ir Lentvario parkus.
Apžiūrėjome dvaro rūmus, gražią koplytėlę, išgirdome pasakojimą apie čia gyvenusios šeimos istoriją.
Lentvaryje mus pasitiko labai graži, įspūdinga ir didinga Viešpaties Apsireiškimo švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1910-26 m. Vladislovo ir Marijos Tiškevičių lėšomis. Lietuviškos pamaldos įvestos tik 1940 m.
Iš tolo kylančios dvaro rūmų smailės atveda prie tikslo – Lentvario dvaro rūmų, kurie XIX a. priklausė grafui Juozapui Tiškevičiui. Jis buvo žinomas reformomis. Savo valstiečius 1858-59 m. atleido nuo baudžiavos (51 šeimas), bet pasiėmė jų žemės sklypus, derlių, taip pat ir gyvulius. Kai kurie baudžiaunininkai buvo išvaryti iš savo namų.
Išlikę įvairių pasakojimų apie Lentvarį. Po Kražių skerdynių kaizeris Wilhelmas I pasiuntęs carui Aleksandrui III laišką, kad žinia apie tas skerdynes einanti per visą pasaulį. Caras išsiuntė savo žandarmerijos pulkininką per Vilnių į Kražius ištirti įvykius, bet kartu caras išsiuntė ir savo adjutantą pulkininko veiklą sekti.
Pulkininką Vilniaus stotyje labai gražiai ir maloniai sutiko miesto gubernatorius Kaufmanas, kuris svečią nuvežė ne į Kražius, bet į Lentvarį. Tuo metu Tiškevičiaus dvaras turėjo būti atimtas, nes grafas palaikė sukilėlius. Gubernatorius parodė pulkininkui dvarą ir pasiūlė jam kaip dovaną, jei jis „tinkamai” informuos carą apie Kražių įvykius. Pulkininkas į Kražius nenuvažiavo, o pasiėmęs gubernatoriaus surašytą pranešimą, grįžo į Petrogradą. Nesiskutęs ir nesiprausęs, pulkininkas nuskubėjo pas carą. Caras paklausė, ar jis buvęs Kražiuose? Pulkininkas atsakė taip. Caras kaip lokys trenkė melagį ant žemės, gerokai apspardė, nuplėšė antpečius ir buvo degraduotas, o Kaufmanas kažkur iškeltas. Tiškevičius šioje audroje buvo visų pamirštas ir išgelbėjo savo dvarą.
Trakų Vokės dvaro rūmai
Užutrakio dvaro rūmai
Trakų Vokės dvaro vartai
Lentvario dvaro rūmai
Angeliukas Angelų kalvoje
Viešint carui Aleksandrui Vilniuje, priėmime dalyvavo ir Lentvario grafas Tiškevičius. Atsisveikindamas grafas pakvietė carą apsilankyti Lentvario dvare. Caras pažadėjo tik tada, kai vasarą bus pakankamai sniego ir rogėmis bus galima iš stoties į dvarą nuvažiuoti. Kitą vasarą Tiškevičius pranešė carui, kad viskas paruošta. Caras atvykęs iš tikrųjų pamatęs prie stoties laukiančias roges: kelias į dvarą buvo apipiltas storu sluoksniu druskos.
Kažkada puošnus ir ištaigingas dvaras šiandiena, deja, savo atgimimo tik laukia... Dėl prastos dvaro būklės rūmų neapžiūrėjome, bet išgirdome apie Tiškevičių šeimą, kuri valdė dvarą iki 1939 m. Dvaro pagrindinius statinius supa didžiulis parkas, įrengtas pagal žinomo prancūzo kraštovaizdžio architekto E. Andre projektą.
Tiškevičiams priklausė apie 4000 ha žemės.
Keliaujame Trakų link. Įspūdingiausias šios kelionės objektas – Užutrakio dvaras, esantis už Gelvės ežero. Ant aukšto kranto stovi didžiuliai, kolonomis puošti balti rūmai. Užutrakio rūmus pastatydino Juozapas Tiškevičius, buvęs pirmasis Užutrakio ordinatorius. Užutrakio dvaro sodyba 1897-1902 m. buvo sukurta grafo J. Tiškevičiaus ir jo žmonos lenkų kunigaikštytės Jadvygos Svetopolk-Četverinskos.
Tai pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą statyti istoristiniai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų rūmai. Interjerai buvo dekoruoti ankstyvuoju prancūzų klasicizmo – Liudviko XVI stiliumi. Rūmus supa didelis 80 ha mišraus stiliaus parkas, kuriame įrengta sudėtinga, daugiau nei 20 dekoratyvinių tarpusavyje ir su didžiausiais Galvės bei Skaisčio ežerais sujungta tvenkinių sistema. Parką taip pat 1840-1911 m. projektavo E. Andre. Susipažinome su parko augmenija ir gyvūnija, parko kūrimo bei rekonstrukcijos darbais. E. Andre suprojektavo taisyklingų formų parterius su gėlynais, takais, marmuro skulptūromis, biustais, vazomis, jame auga 120 metų senumo liepos.
Priešais rūmus, vienoje pusėje išsidėsčiusios grakščios ir labai įdomios marmurinės skulptūros, reiškiančios vasarą, rudenį, žiemą ir pavasarį, o kitoje pusėje – dieną, vakarą, naktį ir rytą.
Visi tvenkiniai, tilteliai, pakrantės, keliai, takeliai ir kiti statiniai sutvirtinti akmenimis, kurie monolitais buvo atvežti iš Uralo.
Grafas Tiškevičius labai mylėjo savo žmoną, todėl vienas tvenkinys buvo suprojektuotas priešais rūmus, širdies formos, kad žmona iš antro rūmų aukšto galėtų stebėti ir gėrėtis, kaip jame plaukioja gulbės.
Tiškevičiai turėjo du sūnus ir 4 dukras.
Apžiūrėjome dvaro rūmuose įrengtą ekspoziciją, pasivaikščiojome parko alėjomis.
Dvare išliko sargo namelis, karvidė, arklidė, kalvė, spirito gamykla, svirnas, didysis tiltas, virtuvė, ledainė, švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, kiti pastatai.
Užutrakių dvaras Tiškevičiams priklausė iki 1939 m., Antrojo pasaulinio karo pradžios, o Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, dvaras nacionalizuotas. Netrukus čia buvo įrengta sovietinio saugumo pareigūnų sanatorija, vėliau įsikūrė pionierių stovykla ir poilsio namai, valstybinė turizmo bazė. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba – nacionalinės reikšmės kultūros paminklas, nuo 1995 m. valdomas ir tvarkomas Trakų nacionalinio parko direkcijos. Užutrakyje nuolatos vykdomi dvaro sodybos atgaivinimo darbai, o pati sodyba naudojama visuomenės kultūros reikmėms.
Kažkas yra pasakęs: „Ne tas daugiau žino, kas ilgai gyveno, o tas, kas daugiau matė”, tad ir mes kelionės metu daug pamatėme, susipažinome su išlikusiais šių didikų dvarais, išgirdome pačius įdomiausius pasakojimus apie grafų gyvenimą, likimus.
Aplankėme ir Angelų kalvą – vietą, kurioje pildosi norai ir vyksta stebuklai. Šioje kalvoje kiekvienas gali pastatyti savo angelą...
Atgal
