Kelionės
10.01. Biodinaminio ūkio link
Vytautas Kuprys
Daugybė nuostabių dalykų sukurta iki mūsų. Būdami tautos dalimi, gauname didžiulę senos ir turtingos kultūros dovaną. Iš kartos į kartą perduodama istorinė atmintis, tradicijos, papročiai….
Aukštaitijos keliais Utenos link
Nuo Vilniaus iki Utenos – 100 km. Žiūrint pro autobuso langą, vaizdas darosi nemalonus. Tenka apgailestauti, jog pravažiavus nemenką atstumą, nematyti nei vieno apsėto žemės ploto, vien tik žolėtos pievos, apaugusios krūmais, medžiais, tiesa yra kai kur ir nušienauta, ganosi viena kita karvutė. Mieli ūkininkai, kodėl apleidote savo žemę, juk ji verkia, jei niekas joje neauginama ir neprižiūrima!
Atvažiuojame į Uteną. Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų, jai daugiau nei 800 metų.
Istorikai pirmąją tikrą žinią apie Uteną skiria tais pačiais metais, kai karalius Mindaugas, perleisdamas kryžiuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos vardą.
Paminklas Obelių kapinėse 1941 m. žuvusiems sukilėliams
Utenos kraštotyros muziejus
Tiltas į Ilzenbergo dvaro meilės salą
Ilzenbergo dvaro rūmai
Varpas Obelių istorijos muziejuje
Patrankos prie Ilzenbergo dvaro svirno
Utenos miestelis išsidėstęs prie Utenio ir Dauniškio ežerėlių ir trijų upelių: Utenaitės, Viešos ir Krašuonos. Miesto vardas siejamas su Utenio ežeru, o kunigaikščio Utenio vardas – su Utenaitės upeliu. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavo su kryžiuočiais, tačiau pateko į jų nelaisvę ir buvo nužudytas ar pats nusižudė apie 1227 m.
Pagal vieną padavimą, Utenis buvo Ariogalos kunigaikščio Liutavero sūnus, kuris buvo pakeltas į didžiuosius kunigaikščius. Pagal kitą padavimą miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis pastatydino pilį prie Utenėlės upelio. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukrito nuo viršūnės, nusilaužė sprandą ir mirė. Senovės lietuvių tikybos dvasininkas išaiškino: dievas parodė, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį sugriauti, nusisuks sprandą.
Gyvenvietė minima nuo 1261 m., kuri buvusi aplink Utenio pilį ant Norkūno piliakalnio. Pilis įkurta XI-XIII a., o 1339 m. sugriauta per Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovas. Utena nukentėjo per 1655- 60 m. Šiaurės karą.
1281 m. Utenos pilį valdė kunigaikštis Daumantas, Narimanto brolis. Kai mirė Daumanto žmona, Narimantas į jos laidotuves pasiuntė savo žmoną. Laidojant žmoną, Daumantas atkreipė dėmesį į brolio žmoną, ją įsimylėjo, sumanė vesti ir privertė ją pasilikti pilyje, dėl ko kilo broliškas karas. Narimantas su savo kariuomene apgulė Daumanto pilį. Puolimo neišlaikęs, Daumantas pabėgo į Pskovą. Ten jis pasikrikštijo Timotiejumi, stačiatikiai pripažino jį šventuoju, o aplink Pskovą mūrinė siena iki mūsų dienų vadinama Dovmantova stena" (Daumanto siena).
Narimantui pavyko užimti Uteną ir atgauti žmoną. 1416 m. čia buvo pastatyta bažnyčia. XV a. gyvenvietė buvo vadinama miesteliu, o 1546 m. minimas valsčius, 1599 m. gavo turgaus privilegiją.
1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos vietininku paskyrė M. Glinskį, vėliau valdytojai keitėsi. XIV a. Utena tapo seniūnija. Iki Pirmo pasaulinio karo Utena buvo valsčiaus centras. Kai buvo nutiestas kelias Varšuva-Sankt Peterburgas, Utenos pašte buvo keičiami arkliai; šis pastatas dar tebestovi.
Utenoje yra Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia, kurioje yra vertinga sakykla, bažnyčios šventoriuje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, buvusio dvaro sodybos fragmentai: rūmai, arklidė, karvidė, kumetynas. Mieste stovi paminklas J. Basanavičiui, kurio skulptorius B. Plungė.
Utenos kraštotyros muziejuje
Vienas pačių iškiliausių tarpukario uteniškių – Steponas Kairys, tai Lietuvos politinis veikėjas, publicistas, Vasario 16-osios Akto signataras bei uolus socialdemokratas. Tikroji jo pavardė Tumasonis, bet pasikeitė ją dėl Kairiu pravardžiuoto Stepono kairiarankio senelio.
S. Kairys gimė 1879.01.03 Užnevėžyje (Kurklių valsč.), Vilniaus universiteto garbės daktaras, inžinierius technologas, 1908 m. baigė Sankt Peterburgo technologijos institutą. 1908 m. su P. Vileišiu dirbo Samaroje, 1912-16 m. – Vilniaus savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio projektavimo bei tiesimo darbų vadovu. Nuo 1917 m. Lietuvos Tarybos narys, priklausė masonų ložei. Nepritarė nutarimui sudaryti su Vokietija konvencijas ir kviesti grafą W. von Urachą Lietuvos karaliumi, ir 1918.07.03 pasitraukė iš Lietuvos Tarybos. 1918 m. įsteigė Utenos apskrities savivaldybę, buvo jos valdybos pirmininkas. 1920- 27 m. buvo Seimo narys, vicepirmininkas. Per 1926 m. gruodžio perversmą suimtas. 1923- 38 m. Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, 1923- 43 m. dėstė Vilniaus universitete, buvo dekanas, 1939 m. tapo profesoriumi. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1951m. spalio gyveno JAV. Mirė 1964.12.16 Niujorke. 1996 m. perlaidotas Kaune.
Pakeliui į Obelius pravažiuojame Dusetų miestelį, įsikūrusį Sartų regioniniame parke. Čia ant Sartų ežero ledo nuo 1865 m. kasmet rengiamos žirgų lenktynės. Mieste yra švč. Trejybės bažnyčia. Vardo kilmė neatsiejama nuo Dusetos upės vardo, kuris žinomas iš XIII a. Mindaugo dokumentų. Dusetos upės vardas susijęs su Dusetos ežero vardu. Dusetų dvarą jau XV a. valdė Užpalių Radvila, jam priklausė dideli žemės plotai ir Dusetų girios. 1580 m. Radvilai dvarą pardavė M. Rudaminai. Nuo XVIII a. iki 1831 m. priklausė Pleteriams.
Atvažiuojame į Obelius, įsikūrusius prie Kriaunos upės ir Obelių ežero. Vietovės vardas kilęs nuo obels. Obeliai minimi nuo XV a. LDK teismo aktuose ir priklausė didžiajam kunigaikščiui. Obelių dvarą valdė Giedraičiai, Tiškevičiai, Petkevičiai ir kiti. Prie dvaro kūrėsi ir miestelis. 1560 m. karalius Žygimantas Augustas, norėdamas gauti pinigų ruoštis karui prieš Maskvą, užstatė Obelių dvarą Bobruisko seniūnui St. Dovainiui.
1629 m. karalius Žygimantas III Obeliuose pastatė medinę bažnyčią. Dabar miestelyje yra mūrinė šv. Onos bažnyčia.
XVII a. Obelių valda pareina į Tiškevičių rankas, paskui valdė Petkevičiai, Tyzenhauzai. 1880 m. R. Tyzenhausui mirus, Obelius paveldėjo jo sesuo Marija, kuri valdė iki 1940 m.
1900 m. Obeliuose vargonovavo ir bažnyčios chorui vadovavo M. Petrauskas, savo muzikinę veiklą čia pradėjo ir K. Petrauskas.
Prie Obelių, Bagdoniškių dvare, gimė konstitucinės teisės kūrėjas, garsus tarpukario Lietuvos teisininkas, didis Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas Mykolas Romeris. Jis kėlė diskusijoms tautinio apsisprendimo idėjas. Šis žmogus – puikus pavyzdys, kaip kalba paremtas lietuvių tautiškumas atskyrė lenkakalbius Lietuvos bajorus.
Romeris M. P. gimė 1880.05.17 Bagdoniškėse, Kriaunų valsčiuje, buvo teisininkas, pedagogas, publicistas, visuomeninis ir valstybinis veikėjas, 1901 m. Sankt Peterburge baigė Imperatiškąją teisės mokyklą. 1901-02 m. Krokuvoje Jogailos universitete studijavo istoriją. 1915 m. kovojo J. Pilsuckio regionuose, 1917- 28 m. Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, 1922- 40 m. dėstė Vilniaus universitete, 1927- 39 m. rektorius, profesorius. Parašė daug monografijų ir daugybę mokslinių straipsnių, yra apdovanotas įvairiais Lietuvos ir užsienio medaliais.
Obeliuose apsilankėme Laisvės kovų istorijos muziejuje. Jame saugomas seniausias Lietuvoje varpas. Jis priklauso Kriaunų bažnyčiai ir ten visada buvo, bet pasirodė, kad jam ten nesaugu, laikinai glaudėi Obelių muziejuje, kol Kriaunose bus sudarytos saugios sąlygos. 1941 m. birželio sukilėliams ir sovietinėms aukoms atminti Obelių kapinėse 1942 m. pastatytas paminklas. Čia palaidoti 1941 m. birželio sukilimo žuvusieji. Tarybų laikais paminklas buvo nugriautas, tai darė komjaunimo aktyvistai. Paminklo atstatymo klausimas buvo keliamas įvairiose organizacijose. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Rokiškio skyriaus aktyvistai nusprendė paminklą atstatyti Obelių kapinėse. 2012 m. rugsėjį paminklo atstatymo darbų energingai ėmėsi D. Smalinskas ir Obelių bendruomenė. Paminklas iškilmingai buvo atidengtas 2014.06.22.
Privažiuojame Onuškį, jame yra rasti akmeniniai gludinti kirviai ir kirvio nuolaužos. Stovi šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Miestas išaugo iš Onuškio dvaro, kuris pirmą kartą paminėtas 1529 m. Kaimas minimas nuo 1499 m., miestelis nuo XVII a. Dvarą valdė Rajeckiai, Mileškos, Kaminskai, o nuo XIX a. – Komarai.
Lankomės Ilzenbergo dvare, įkurtame 1515 m. Livonijos riterio Berndo fon Kersenbrocko. Daugiau kaip 500 metų tebesitęsianti dvaro istorija.
Ant Ilgio ežero kalno šlaito iškilusiam dvarui prigijo vokiškas pavadinimas Ilzenberg, vokiškai reiškiantis Ilzen - kalną.
Ilgus šimtmečius dvaras priklausė kelioms vokiečių bajorų giminėms, kol 1896 m. jį nupirko lenkų bajorai Dimšos. Pastarieji dvarą valdė iki 1940 m., kai jį sovietų valdžia konfiskavo. Beje, 1921 m. nustačius Lietuvos ir Latvijos sieną, Ilgio ežeras buvo padalintas pusiau, ir dalis Ilzenbergo dvaro žemių liko Latvijoje. Naujasis dabartinis dvaro šeimininkas Barakauskas prikėlė dvarvietę naujam gyvenimui: sugražino dvaro rūmams grožį - nuo XIX a. beveik nepakitusi vaizdą, atstatė apgriuvusius ūkinius pastatus: arklides, svirną, pirtį, Amatų namus. Čia dabar įsikūręs natūralios žemdirbystės ūkis. Dvare yra išlikę 16 pastatų. Prie svirno stovi trys patrankos, ekskursijos metu mūsų garbei iš vienos jų buvo iššauta.
Dvaras sugrįžo prie savo istorinių šaknų. Gražiausios Ilzenbergo dvarvietės erdvės skirtos svečių poilsiui ir pasivaikščiojimams daugiau nei trijų kilometrų ilgio takais išpuoselėtame 15 ha angliško tipo parke su tvenkiniais, skulptūromis, skirtomis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, sutvarkytomis ežero pakrantėmis, jaunu vaismedžių sodu, šimtmečių medžių alėja. Į legendomis apipintą Meilės salą Ilgio ežere kviečia užsukti grakščiai lenktas tiltas.
Viena iš legendų mena, kad Ilzė ir Janis saloje prie ąžuolo prisiekė amžinai mylėti vienas kitą, ruošėsi vestuvėms. Bet netikėtai caro valdžia Janį paėmė į kariuomenę, kurioje jis išbuvo 12 metų. Taip ilgai atitarnavęs caro kariuomenėje, grįždamas į namus, galvojo: „turbūt jo Ilzė jau senai ištekėjusi ir pamiršo jį“. Grįžęs sužinojo, jog Ilzė jo irgi 12 metų laukė. Janis susituokė su Ilze ir laimingai gyveno.
Dvaras aptvertas akmenine tvora. Ūkis turi 465 ha žemės su parku. Parke auga trys didžiuliai kelių šimtų metų ąžuolai. Vienas iš jų 30,5 m aukščio, 6 m apimties. Jame gyvena įdomūs vabzdžiai - auksvabalai. Dvare ir tame ąžuole gyvena daug šikšnosparnių. Dvare yra autentiška akmenų siena – senovinė jonvabalių stovykla. Dvaras turi 50 karvių, tiek pat mėsingų bulių, daug vištų, ančių, žąsų, kalakutų ir kitų gyvūnų.
Ilzenbergo dvaro ūkis - vienintelis Baltijos šalyje, įsikūręs ir veikiantis pagal biodinaminius pricipus. Čia rūpinamasi augalų ir gyvūnų gerove, nenaudojamos jokios cheminės trąšos ar kiti dirbtiniai priedai nei auginant, nei gaminant produktus – čia viskas gimsta, auga natūraliai. Net rauginta duona kepama malkų krosnyje, sūriai senoje akmeninėje rūkykloje pagardinami tikru medžių dūmu. Tokių sūrių, duonos, sausainių, arbatos ir kitų produktų paragavome degustacijos metu.
Aplankėme jaukią dvaro krautuvėlę-kavinę, įsigijome lauktuvių.
Važiuodami į namus, pravažiavome Kamajų miestelį, įsikūrusį prie Šetekšno upelio. Miestelyje yra 1635 m. pastatyta šv. Kazimiero bažnyčia, centrinėje aikštėje – poeto A. Strazdo paminklas. Poetas čia 1816 m. ilgesnį laiką gyveno, žmonių buvo vadinamas Strazdeliu. Tai jis sukūrė garsiąją giesmę “Pulkim ant kelių”.
Nuo 1824 m. Strazdas Kamajų bažnyčioje ėjo vikaro pareigas, 1828 m. buvo vyskupo ištremtas į Pažaislį. Išėjęs iš Pažaislio vienuolyno, kurį laiką gyveno Skapiškyje ir Šimonyse, bet 1833 m. buvo atgabentas į Kamajus ir įkurdintas savo trobelėje, kur po poros savaičių mirė. Palaidotas už miestelio įkurtose kapinėse.
Kamajų dvaras žinomas nuo 1541 m., kaimas prie dvaro išsiplietė XVI a. Nuo XIX a. dvaras priklausė Tyzenhauzams.
Toliau važiuojame pro Svėdasus, įsikūrusius tarp Alaušo ir Svėdaso ežerų. Juose yra šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, vertingas medinis XVIII a. altorius, senelių globos namai, paminklas J. Tumui-Vaižgantui.
Nuo 1503 m. minimas Svėdasų karališkasis dvaras, kuris 1533 m. atiteko Mykolui Radvilai Juodajam ir jo broliui Jonui. Jie pastatė prašmatnius rūmus. 1640 m. dvare mirė LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila, palaidotas Kėdainių reformatų bažnyčios rusije. Nuo XVIII a. dvarą valdė grafų Marikonių giminė.
Atgal
