Kelionės
08.18. Kelionė po Akmenės regioną
Vytautas Kuprys
Pakeliui pravažiuojame Šaukėnų miestelį, išsidėsčiusį prie nedidelių Šonos ir Ilgos upelių. Miestelyje stovi švč. Trejybės bažnyčia, bokštuose - ornamentuoti kryžiai, 1771 m. nulietas žalvarinis varpas, šventorių juosiančioje tvoroje – XIX a. vartai ir kryžius.
XV a. minimas Šaukėnų dvaras ir kaimas buvo vienas seniausių katalikybės židinių Žemaitijoje, 1497 m. minima bažnyčia, 1499 m. miestelis gavo turgaus privilegiją. Dvarą valdė Šemėtos. 1486 m. Mikalojus ir Margarita Šemėtos pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Miestelyje gyveno daug žydų, todėl jiems buvo pastatyta medinė sinagoga, viena iš įdomiausių sinagogų Lietuvoje. Vėliau dvarą valdė Jelenskiai ir Gurskiai. Buvo įkurtas gražus parkas su alėjomis, tvenkiniais ir gulbėmis. Nepriklausomybės metais Šaukėnai buvo valsčiaus centras.
Namas Viekšniuose, kuriame gyveno Biržiškų šeima
Viekšnių šv.Jono Krikštytojo bažnyčia
S.Daukanto paminklas Papilėje
Stilizuotas kryžius ant S.Daukanto kapo
Vytauto Didžiojo paminklas Viekšniuose
Biržiškų paminklas Viekšniuose
Miestelis nukentėjo per 1700-21 m. Šiaurės karą ir marą. 1711 m. miestelyje nebuvo nė vieno gyventojo. Po kiek laiko miestelis atsigavo ir pradėjo augti.
Toliau pravažiuojame Kuršėnus, esančius dešiniajame Ventos krante. Miestelyje stovi mūrinė neogotikinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Pirmą medinę bažnyčią 1523 m. pastatydino karalius Žygimantas Augustas. Senose kapinėse yra lietuviškų kalendorių autoriaus Lauryno Ivinskio ir pedagogo J. Ambraškos kapai. Centrinėje aikštėje – L. Ivinskio paminklas, kurio autorius skulptorius P. Aleksandravičius. Kuršėnuose gimė teatro aktoriai A. Gabrėnas, K. Kymantaitė, B. Lukošius, gen. S. Raštikis.
Išliko XIX a. sodybos pastatų – mediniai dvaro rūmai, parkas.
Kuršėnai minimi nuo XVI a. Pirmutinis čia buvo apsigyvenęs kažkoks kuršis, nuo jo kilęs ir vietovės vardas. 1561–63 m. Kuršėnai pradėti vadinti miesteliu. 1564 m. karalius Žygimantas Augustas Kuršėnus pavedė Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Zenovičiui. Po to Kuršėnai atiteko Steponui Pacui, iš kurio 1631 m. paėmė Gruževskis. 1631–40 m. dvaras priklausė Gruževskiams.
Iš senovės laikų Kuršėnai garsėjo puodų gamyba: ąsočių, puodynių, vazonų. Kai kurie dirbiniai pasiekė Maskvą, Sankt Peterburgą ir kitus užsienio miestus. Kuršėnų dvaro parke įruošta 75 m skersmens aikštelė, ją supa šimtamečiai klevai ir liepos.
Atvažiuojame į Akmenės regioną, kupiną įvairiausių netikėtų atradimų. Atvykstame į Papilę. Keliaujame pažintiniu taku juros periodo atodangos link. Būtent Ventos upės krantuose turime unikalų objektą – uolienas, juros periodo kelovėjo ir oksfordžio amžiaus sluoksniai, kurių amžius siekia daugiau nei 164–155 mln. metų. Čia randamos tolimų epochų suakmenėjusios ir virtusios fosilijomis gyvūnų liekanos. Papilės sluoksnius sudaro juosvas ir rusvas molis, smėlis ir smiltainis, nusėdę seklioje ir šiltoje juroje. Nuosėdose gausu suakmenėjusių gyvūnų. Apie šiuos radinius garsas sklido jau seniai. Atodangą lankė ir geologinę sandarą nagrinėjo įvairiausių pasaulio šalių mokslininkai. Manoma, jeigu kada nors Lietuvoje bus aptikta dinozaurų liekanų, labiausiai tikėtina, kad tai atsitiks Akmenės regione.
Papilės miestelis įsikūręs Ventos dešiniajame krante ir priklauso Ventos regioniniam parkui. Jame stovi šv. Jurgio bažnyčia, S. Daukanto muziejus, labai įspūdingas S. Daukanto paminklas, pastatytas ir atidengtas 1930 m., skulptorius V. Grybas. Paminklas 7 m aukščio, S. Daukanto galva kiek palenkta, platūs ir santūrus judesiai, kūno svoris sutelktas ant dešinės kojos, giliai susimasčiusiu veidu. Statula yra iš bronzos, atlieta Berlyne.
Miestas pirmą kartą paminėtas 1253 m. Nuo XIV a. priklausė LDK, buvo Žemaitijos gynybos punktas. 1339 ir 1359 m. Papilę puolė Livonijos ordinas. XV a. buvo įkurtas dvaras, nuo XVI a. priklausė Žemaičių vyskupui. 1613 m. miestas pažymėtas žemėlapyje. Nukentėjo per du Šiaurės karus 1861–64 m. Papilėje gyveno žymus Lietuvos istorikas ir rašytojas, Žemaitijos pasididžiavimas Simonas Daukantas. S. Daukantas gimė 1793.10.28, kilęs iš Skuodo dvaro, kuris priklausė P. Sapiegai. Siekdamas mokslo, iš Žemaitijos pėsčias atkeliavo į Vilnių. 1816 m. Vilniuje baigė gimnaziją, 1816–18 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą. Tarp kurso draugų buvo A. Mickevičius. Priklausė žemaičių studentų kuopelei. 1833 m. atgavo bajorystės teises. 1826–34 m. dirbo Rygos gubernatoriaus raštinėje. Nuo 1835 m. tarnavo Sankt Peterburge, 1837 m. tapo Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. 1850 m. persikėlė į Varnius, kur rašė platų lotynų – lietuvių žodyną ir kitus darbus. Po to apsigyveno Svirlankyje (Kuršo gubernija), čia tobulino parašytus veikalus. 1859 m. gyveno Žemaitijoje pas seserį, pažįstamus dvarininkus.
S. Daukantas buvo labai nekalbus. Jis daug dirbo, o mažai kalbėjo.
Susipykęs su M. Valančiumi, neturėjo pastovesnės gyvenimo vietos. Jį maloniai pas save priglaudė Papilės klebonas I. Vaišvila. Čia S. Daukantas leido savo paskutines dienas ir 1864.12.06 mirė. Palaidotas Papilės kapinėse - piliakalnyje už Ventos upės. Laidotuvės buvo labai kuklios, kūnas pašarvotas klebonijoje, jokių giminaičių laidotuvėse nebuvo. Karstas buvo medinis, juodai nudažytas. Mokslininką laidojo kunigas I. Vaišvila, kuris ant kapo uždėjo juodą plokštę ir užrašė žemaitiškai:
„Atejvi miniek sav. Jog czionj
palaidotas Szimonas Dovkantas
Gimė 1793. m. Spalinio 28 d.
Mirė 1864 m. Lapkritio 24 d.
Isztark, Vieszpatie, duokjam
Atilsi amzina – Palajdois ant
Jo kapa isteigiau su antraszu
Uzristi ta akmina Papilės Kleb. Waiszwilla.”
Kapas aptvertas stora grandine ir pastatytas stilizuotas akmens kryžius – ąžuolas, A. Raudonio darbas. Paminklas pašventintas 1926.10.31, dalyvaujant Seimo pirmininkui J. Staugaičiui, universiteto rektoriui profesoriui M. Biržiškai ir kitiems aukštiems svečiams.
1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, istoriją žemaitiškai „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” ir daug kitų literatūrinių kurinių.
Jis žadino mintį, kad pavergimas ir baudžiava yra neteisėti, laikini, kad lietuvių tauta gali gyventi laisva, o valstiečiai turėti žemės nuosavybę ir naudotis savo darbo vaisiais.
S. Daukantas rinko liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką. Sankt Peterburge 1846 m. išleido „Daines Žemaičių”, „Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”. Išleido knygelių apie pienininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą.
Papilėje augo šešiolikos kamienų liepa, dabar jų liko trylika.
Toliau maršrutas vinguriuoja Šatiškių link. Apžiūrime kitą unikalų Šiaurės Lietuvos objektą – Šatiškių raudono karjero peizažą, kuris primena filmuose matytus kitų planetų vaizdus. Kiek tik akys užmato, aplink vien raudona pirmapradė, kuriai šimtas milijonų metų. Sakoma, kad čia tikra raudonoji planeta – Marsas. Aplink karjerą kiek akys aprėpia – gilios įgriuvos, statūs šlaitai. Visa tai neišdildomas įspūdis, žvelgiant į Šatiškių molio telkinį, jo plotas 127 ha. Per metus išgauna apie 0,5 mln. t molio. Naudingojo sluoksnio storis – 100 m. Molis rudas, rausvai rudas, riebus, plastiškas, geležingas. Naudojamas Akmenės cementui gaminti, kasamas atviru būdu. Nuo karjero iki cemento gamyklos nutiestas geležinkelio ruožas. Vietoje veikusio senojo sklypo, įrengtas 52 m gylio, 1 km ilgio ir 600 m pločio dirbtinis ežeras.
Pravažiuojame Ventos miestelį, kuris įsikūręs Ventos dešiniajame krante. Dalis miesto yra regioniniame parke, jame yra švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 2005 m.
Atvykstame į Akmenę, kur išgirdome miestelio istorijos apžvalgą, aplankome krašto muziejų. Muziejuje yra įdomi mineralų ir fosilijų kolekcija, tai pat eksponuojama vienintelė apie 200 tūkstančių dieninių drugelių kolekcija Lietuvoje. Miestelyje yra neogotikinė šv. Onos bažnyčia. Miestelis įkurtas XVI a. prie Dopikinės upės. Savo vardą vietovė gavo nuo daugybės akmenų, kurie tebėra žemės paviršiuje. Jame yra Dopinkinės dvaras, įkurtas 1511 m. Dvaras priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailams. 1531 m. Žygimantas Senasis leido D. Dirvėnų seniūnams statyti Akmenės miestelį, rengti turgus. Turguose pardavinėjo druską, silkes, mieles, obuolius, javus ir kitus daiktus. Švedijos kariuomenė 1705 m. miestelį sunaikino, apiplėšė miestelėnus, gyventojų neliko. Po kiek laiko miestelis atsistatė, jam buvo sutektos Magdeburgo teisės ir herbas.
Atvykstame į Viekšnius. Miestas įsikūręs Ventos dešiniajame krante. Dalis miesto yra regioniniame parke. Mieste yra šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1854 m., kurią pašventino M. Valančius, cerkvė. Viekšnių miestelyje yra pirmoji Lietuvoje vaistinė–muziejus, kuri buvo įkurta 1860 m. Įdomus buvo vaistinės šeimininkas. Jis pats gamino reikalingus vaistus. Atėjęs interesantas į vaistinę reikalingų vaistų, turėjo su savimi atsinešti vaistams buteliuką, jei jo neturėjo – vaistininkas liepdavo eiti į namus ir atsinešti. Mieste stovi paminklas Vytautui Didžiajam, nuo 1918 m. veikė vandens malūnas.
Viekšniai minimi nuo XIV a., jame buvo dvaras, seniūnija, valsčius ir miestelis. Vietovės vardas, kaip sako vyskupas M. Valančius, esąs kilęs nuo žodžio vykšna. Žemaičiai tarmiškai ištaria veikšnee.
Viekšnių žemėje buvo gyvenama jau nuo IX – XII a. 1634 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o 1792 m. miesteliui suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas.
Viekšnių seniūniją valdė Sapiegos, vėliau trys Gorskių kartos. XIX a. dvaro šeimininkas buvo Pisanka. Po 1794 m. Viekšniai buvo atiduoti buvusiai caro Pavelo I meilužei Šarlotei Livenienei, būsimojo caro Mikalojaus I guvernantei. 1826 m. ji buvo pakelta į kunigaikštienes, gyveno Viekšnių seniūnijos rūmuose ir 1826 m. mirė.
Viekšnių vardas rišamas su Biržiškų veikla. 1880–1922 m. čia gyveno ir gydytojo praktika vertėsi daktaras Antanas Biržiška, aktyviai įsitraukęs į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Jo šeimoje gimė trys sūnūs: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Biržiškos buvo Lietuvos universiteto profesoriai, dideli kultūrininkai, rašytojai bei visuomeniniai veikėjai.
Ant senųjų namo pamatų atstatytas namas, kuriame gyveno trijų brolių profesorių – Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų šeima. Namo kambariuose įrengta biblioteka bei Biržiškų memorialinė ekspozicija, kurią sudaro šeimos baldai, knygos, dokumentai, nuotraukos. 1995 m. miestelio centre atidengtas skulptoriaus Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.
XIX a. viduryje čia gyveno aviacijos Lietuvoje pradininkas A. Griškevičius ir mirė sulaukęs 54 metų amžiaus. Jis domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Apsigyveno žmonos gimtinėje Viekšniuose ir tęsė pradėtą veiklą. 1981 m. įkurtame muziejuje eksponuojamas jo sukurtas „garlėkio” maketas, Lietuvos aviacijos istorijos nuotraukos, paveikslai, knygos, filatelijos kolekcija.
Ekskursijos metu apžiūrime miestelio vertybes: paminklus, sužinome apie miestelio istoriją, čia gyvenusius įdomius žmones bei jų palikimą. Susipažįstame su Mykolo Biržiškos – Vasario 16-osios Akto teksto autoriaus ir signataro gyvenimu. Tai antras Žemaitijos tribūnas ir pasididžiavimas.
M.Biržiška gimė 1882.08.24 Viekšniuose, buvo visuomenės veikėjas, literatūros istorikas, publicistas, Lietuvos MA narys. LSSR Liaudies komisarų taryba akademiko vardą atėmė, bet 1988 m. LSSR Ministrų taryba jį grąžino. Nuo 1934 m. jis buvo Latvijos garbės daktaras, 1901–07 m. studijavo teisę Maskvos universitete, 1902 m. suimtas (dėl studentų demonstracijos), kalintas. 1907–09 m. dirbo Vilniuje advokatu, buvo LSDP CK narys. 1909–15 m. tarnavo Vilniaus žemės ūkio banke. Nuo 1917 m. Lietuvos Tarybos narys, 1918–19 m. švietimo ministras, 1922 m. organizavo L.Želigovskio Seimo boikotą, buvo valdžios suimtas ir kalintas, 1926–27 m. universiteto rektorius, profesorius, 1925–35 m. Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininkas. Nuo 1939 m. dėstė Vilniaus universitete, 1940–44 m. rektorius. 1946 m. pasitraukė į Vokietiją, 1946–49 m. dėstė Pabaltijos universitete (Hamburge). Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė „Dainų istorijos vadovėlį”, „Dainų Lietuvos vadovėlį” ir daug kitų meno kurinių, apdovanotas Vytauto Didžiojo 3 ir Gedimino I laipsnio ordinais.
Ventos upė teka per visą Akmenės regioną, jos ilgis 343 km, Lietuvoje 161 km., išteka iš Melainio ežero, įteka į Baltijos jūrą ties Ventspiliu, Latvijoje. Ji suko girnas ir Viekšnių malūne.
Kelionė buvo kupina įspūdžių.
Atgal
