Kelionės
11.11. Kelionė Lietuvos rytinės sienos pakraščiais
Vytautas Kuprys
Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, pasižymintis tarmių bei etnokultūros margumu, tai pirminis Lietuvos valstybės branduolys.
Važiuodami į Švenčionių kraštą, nusagstytą mėlynuojančiais ežerais, kurių – net trys šimtai, privažiuojame Nemenčinę, esančią Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje prie Neries ir Nemenčios upelio santakos. Vietovė savo vardą gavo nuo upelio pavadinimo. Miestas apsuptas Nemenčinės mišku, mieste yra mūrinė šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, pastatyta 1950 m.
Gyvenvietė kūrėsi X – XI a., pirmą kartą minima 1338 m. 1387 m. Jogaila pastatė vieną pirmųjų Lietuvoje bažnyčią ir įkūrė parapiją. Iš karaliaus Žygimanto I 1525 m. dokumento matyti, kad Vytautas padovanojo dvarą klebonui, o LDK Kazimiero Jogailaičio laikais Nemenčinė jau buvo valsčius.
LDK Aleksandro laikais per Nerį pradėti plukdyti sėliai. 1550 m. Nemenčinė išmatuota valakais, jai suteiktas miesto pavadinimas, leistas turgus, 1613 m. miestas pažymėtas žemėlapyje; nukentėjo per 1700 - 21 m. Šiaurės karą. 1766 m. sudaryta seniūnija, XX a. čia buvo valsčiaus centras, 1920 – 39 m. okupuota Lenkijos. Tik 1939 m. Lietuva atgavo Nemenčinę, 1943 – 45 m. apylinkėse veikė Armijos Krajovos būriai. 2004 m. patvirtintas miesto herbas.
Nuo 1950 m. pradėta tipinių daugiabučių namų statyba. 1971 m. numatyta Nemenčinėje plėsti pramonę, bet ji neplėtota, kadangi čia -vienas Vilniaus poilsio zonos centrų.
Švenčionių savivaldybė yra Lietuvos rytuose, Vilniaus apskrityje, kurios plotas 1692 kv. km, jame gyvena apie 27000 gyventojų, rajono centras - Švenčionys. Čia gyvena lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, žydai, dauguma gyventojų katalikai, bet yra stačiatikių ir sentikių. Per rajoną teka Neris su Žeimenos intaku, yra daug ežerų, didžiausi – Kretuonas, Asvėjas. Legendomis ir padavimais apdainuotas ne vienas ežeras, kalva, piliakalnis ar šventvietė. Miškai užima apie 60 procentų teritorijos, vyrauja pušynai. Didžiausi miškai: Labanoro giria, Pabradės, Baranovas. Svarbiausios naudingiausios iškasenos yra molis, žvyras, smėlis, durpės.
Ši vieta XI – XII a. nuo Žeimenos iki Merkio buvo Nalšios (Nalšėnų) istorinė lietuvių žemė. Nalšia minima Ipatijaus (Rusija) metraštyje XII a., eiliuotoje Livonijos kronikoje XIII a., Lietuvos valdovo Mindaugo ir Rygos arkivyskupo aktuose. Jau 1201 m. nalšėnų kariuomenė kovėsi su pskoviečiais. Didelį pasipriešinimą patyrė ir kalavijuočiai per 1229 m. žygį į Nalšią. Sudarant 1219 m. Lietuvos - Volunės sutartį, Nalšiai atstovavo Daujotas ir Vilgaila. 1250 m. per Nalšią žygiavo Livonijos ordino kariuomenė prieš Mindaugą. 1258 – 59 m. Nalšią nusiaubė mongolai–totoriai.
Mindaugo sūnui Vaišelgai 1264 m. paėmus valdžią, Nalšios kunigaikštis Daumantas (vienas Mindaugo žudikų) su kariauna pabėgo į Pskovą ir čia 1266 m. buvo išrinktas kunigaikščiu. Vieni Nalšios kunigaikščiai tapo Vaišelgos šalininkai, kiti – priešininkai. Nalšios kunigaikštis Šiukšta XIII a. pabėgo į Livoniją ir tapo arkivyskupo valdiniu Rygoje. Po jo Nalšią valdęs kunigaikštis Suksė pabėgo su kariauna pas vokiečius į Livoniją. Daumanto tėvonija atiteko Vaišelgos vasalui Nalšios kunigaikščiui Gerdeniui. Daumanto giminaičių ir Gerdenio 1266 – 67 m. kova dėl valdų Nalšioje baigėsi, mūšyje žuvus Gerdeniui. XIII a. Nalšia buvo įjungta į Lietuvos valstybės sudėtį. Švenčionių mieste yra Nalšios muziejus, įkurtas 1945 m., kuriame eksponuojami daugiau kaip 52 tūkst. mezolito ir neolito žalvario ir geležies amžių archeologiniai radiniai (strėlių antgaliai, kirviai ir kt.), Švenčionių krašto ir miesto istorija, 1966 m. Labanoro kaime rastų monetų lobis, fotografijos, buities atributika ir kt.
Silvetos mitologinio tako pradžia, simbolizuojanti amžiną gyvenimą
Silvetos mitologinio tako skulptūra „Giraitis“ – girios valdovas
Dvarininkės M.Cvinskos apleistas dvaras
Šventos dvarvietės liepų pavėsinė
Taip dabar atrodo Paliesiaus dvaras
Etnografinis gatvinis Mečionios kaimas
Mielagėnų „mažoji Katedra“
Pravažiuojame Pabradės miestą, įsikūrusį prie Žeimenos ir Dubingos upių santakos, apsuptą Labanoro ir Pabradės girių. Kadangi tilto nebuvo – per
negilią upės vietą reikėjo bristi - tai ši vieta vadinta Pabrade. Joje yra švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės bažnyčia, pastatyta 2008 m., ir šv. Sergijaus Radonažiečio cerkvė. Bažnyčia labai graži – tarsi laivas, didingai plaukiantis per žalią kalvą.
Pabradės dvaras minimas nuo XV a. Manoma, kad XVI a. čia buvo bažnyčia ir karčema, o 1571 m. valdovas Žygimantas Augustas suteikė privilegiją steigti miestelį. 1861 m. per Pabradę nutiestas Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelis, įsteigtas valsčius. Per I pasaulinį karą 1915 – 18 m. buvo apskrities centras, 1924 m. suteiktos miesto teisės.
Atvykstame į Zalavą, buvusią Pilsudskių dvaro vietą. Čia gimė, o pakrikštytas Pavoverės bažnytkaimyje žymus Lenkijos valstybės veikėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis. Tai jis “geradaris”, 1920 m. būdamas Lydoje, priėmė generolo L. Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės dalinių paradą ir pasiuntė tuos dalinius užimti Vilnių. Čia išlikę tik senieji buvusio dvaro pastatai sodybos vietoje, pasodintas ąžuolas. 2005 m. Lietuvos lenkų sąjungos iniciatyva J. Pilsudskiui buvo pastatytas paminklinis akmuo. Miestelis nutolęs nuo Lietuvos – Baltarusijos sienos vos per 1,5 kilometro.
Toliau aplankėme Sirvetos regioninį parką, pasivaikščiojome mitologiniu pėsčiųjų taku, kurio ilgis 1,3 km. Tako pradžia – prie Sirvetos regioninio parko lankytojų centro, kuriame įrengta vidaus ekspozicija “Mitologija” pristato regioninio parko vertybes. Šis mitologinis takas vingiuoja į senąjį Šventosios mišką, yra tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Pagrindinis akcentas - gyvybės medis, simbolizuojantis amžiną gyvenimą.
Take yra 17 akmeninių skulptūrų, kuriose žinomi Lietuvos skulptoriai originaliai sukūrė senąsias baltų dievybes bei mitines būtybes. Skulptūros išdėliotos ne bet kaip: jos sugrupuotos pagal dievybių “veiklos sferas”, keletas jų: “Pelėda” - išminties ženklas, “Žemyna” – žemė mano motina, “Upinis” – saugo tekantį vandenį, “Auslavis” – saugota žmonių sveikata, “Medina” – zuikių dievas, “Giraitis” - girios valdovas, “Gabija” – šventos ugnies deivė, “Maumas” – gąsdinantis vaikus ir t.t.
1925 – 26 m. Šventos dvarvietėje ratu pasodinta 30 mažalapių liepų. Formuojant pavėsinę, liepos buvo lenkiamos į išorinę pusę, prie šakų pririšant sunkius metalinius svarsčius, dėl kurių svorio keitėsi šakų augimo kryptis. Šioje liepų pavėsinėje dvarvietės šeimininkė M. Cvinska mėgdavo priimti svečius, ilsėtis, gerti arbatą. Sunkiai serganti moteris liepdavo samdiniams išnešti ją į pavėsinę ir ištisomis dienomis gulėdavo, po liepų laja įgaudama jėgų. Šis gamtos paveldo objektas, 100 metų senumo liepos, saugomos nuo 1968 m., šiuo metu pavėsinę sudaro 18 išlikusių liepų.
Važiuojame pro Švenčionis, apskrities miestą. Tai sentikių parapijinis centras, įsikūręs Kunos upelio kairėje pusėje. Jame yra Visų Šventųjų bažnyčia ir 1898 m. pastatyta puošni bizantijos stiliaus švč. Trejybės ir Dievo Motinos Užmigimo cerkvė, Vaistažolių fabrikas, stovi laisvės paminklas.
Manoma, XIII – XIV a. Švenčionys buvo valsčiaus centras, XV a. čia buvo Vytauto dvaras, 1486 m. minimas miestelis, 1724 m. gavo teisę vienam savaitiniam turgui.
Įdomi Švenčionių gatvė – vieškelis Vidžių traktas, apaugęs šimtmetiniais gluosniais ir beržais, kuriuos čia pasodino dar lietuviai baudžiauninkai, o trakto statybą parėmė pati carienė Kotryna II. Jos laikais ir vėliau šiuo vieškeliu važiuodavo įvairūs rusų ponai dvejeto, ketverto ar šešeto arklių traukiamomis karietomis. Iš Maskvos ar Smolensko jie važiuodavo per Švenčionis į Vilnių, Kauną ar į Prūsų žemes.
Švenčionys - sena gyvenvietė, tokio amžiaus, kaip ir Vilnius. Miestas įsikūręs toje vietoje, kur buvusios senosios pagonių šventyklos, čia gyvenę nemažai krivių, stovėję šventi aukurai, buvo atliekamos šventos apeigos - iš čia ir Švenčionių vardas.
Pasakojama, kad šią vietą pamėgęs Vytautas, čia sustodavęs žygiuodamas į Rusijos žemes. 1414 m. Vytautas pastatė medinę katalikų bažnyčią ir ją gausiai apdovanojo, vėliau ant jos pamatų buvo pastatytos keturios bažnyčios. Spėjama, kad vytautinė bažnyčia išstovėjo iki 1636 m. Ir dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1896 – 98 m. stovi ant tos pačios vytautinės bažnyčios pamatų, o zakristijoje kabo pirmojo fundatoriaus – Vytauto paveikslas, vienas seniausių jo atvaizdų. Vytautas Švenčionyse įkurdino nemažą būrį į nelaisvę paimtų totorių, kurie čia įsteigė savo bendruomenę, pastatė mečetę, įsteigė kapines, vertėsi kailiadirbių amatu, pakinktų gamyba ir daržovių auginimu. Iki mūsų laikų yra išlikę tų totorių palikuonys.
1812 m. pro Švenčionis į Maskvą žygiavo Napoleono armijos dalis, o VII. 17 dieną 10 val. ryto atvyko pats Napoleonas. Ta proga buvo suruoštas kariuomenės paradas, kurį priėmė imperatorius. Napoleonas su savo vadais bei patarėjais stovėjo vieno medinio namo balkone, prie vieškelio, kuriuo žygiavo jo armija. Pabuvęs Švenčionyse keletą dienų, Napoleonas išvyko į Gluboką. Istorinis namas stropiai saugomas.
1831 – 63 m. sukilime reiškėsi ir švenčioniškiai, rusai Švenčionių sukilėlius išblaškė, o sugautuosius pakorė Kartuvių kalne. Švenčionyse prasidėjo kietas Muravjovo režimas: mieste įsikūrė tvirta kazokų, desantininkų bei žandarų įgula. Mieste išlikusi koplyčia sukilimo aukoms atminti.
Pravažiuojame Ceikinių kaimą, kuris yra prie nedidelio Cekinės upelio Ignalinos rajone. Yra žinoma, kad XV a. čia buvo dvaras. Kaimas minimas XVI a., šiame kaime 1885 m. gimė žymus Lietuvos dainininkas Kipras Petrauskas. Čia vargonikavo jo tėvas.
Toliau mūsų kelias nuvedė į Paliesiaus dvarą. Paliesiaus dvaro ansamblis buvo suformuotas XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje. Dvaro sodyboje buvo rūmai, koplyčia, kumetynas, arklidės, ledainė, tvartai ir pirtis. Nuo 1736 m. Paliesiaus dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnui Kazimierui Petrui ir jo žmonai Justinai Kublickams, kurie giminiavosi su LDK Soltanais. Šeimininkai ne tik ūkininkavo, bet ir Lietuvos kariuomenei augino žirgus, jiems priklausė Mielagėnų bei Krikonių dvarai. Kublickai dvarų neteko po XIX a. sukilimų, tuomet dvaro šeimininkai keitėsi, dalis dvaro žemių buvo padalinta į sklypus bei perduota valstiečiams. 1921 m. dvaro savininku tapo R. Bžezinskis.
Apžiūrėjome naujam gyvenimui prikeltus dvaro pastatus. Prieš tai dvaras buvo apleistas, galima sakyti, krūva akmenų. Restauruoti dvarą ėmėsi profesorius Julius Ptašekas, jam talkino brolis Marius.
Kartą profesorius sutiko nepažįstamą žmogų, kuris jam papasakojo, kad yra apleistas dvaras, kurį būtų galima prikelti iš griuvėsių. Profesorius, pamatęs šį dvarą ir turėdamas didžiulį palikimą bei prisiminęs tėvo gydytojo profesoriaus R. Ptašeko žodžius, kad kiekvienas žmogus turėdamas kantrybės gali padaryti daug gerų darbų – ėmėsi dvaro restauravimo.
Dvare buvo išlikusi vien iš akmenų pastatyta apgriuvusi arklidė, joje buvo 7 vartai. Dvaro rūmai buvo visai sugriauti - sienų plytas aplinkiniai gyventojai išnešiojo savo reikalams, liko tik pamatai. Todėl pirmiausia ėmėsi restauruoti arklides. Profesorius nusamdė moteris, kurios arklidžių sienose įmūrytus akmenis plovė vandeniu ir nugramdinėjo purvą. Tai truko apie du metus. Paskui arklides apdengė stogu, viename gale įrengė restoraną, o kitame koncertų salę, pasižyminčią itin gera akustika, čia vyksta koncertai. Salėje stovi stikliniame futliare apdengtas gerai skambantis ir gana brangus fortepijonas.
Kitame dviejų aukštų arklidės pastate yra viešbutis, kuriame profesorius įrengė gydyklą ir čia priiminėjo savo pacientus. Dvare yra išlikusi ledainė.
Buvo išgręžtas gręžinys aprūpinti dvarą vandeniu, tad teritorija yra šaltiniuota, vanduo tryško iš po žemių, pasinaudojus tuo efektu, įrengtas fontanas.
Prieš 7 metus aplinkui dvarą pastatyta stora ir stipri, be jokios rišimo medžiagos apie vieno metro aukščio tvora iš akmenų. Kartą į ją įvažiavęs sunkvežimis patyrė avariją, o tvora nepajudėjo iš vietos.
Nors dvaras privatus, tačiau atviras visuomenei, tai vienas geriausių restauracijos projektų Lietuvoje. Dėl savo architektūrinės, istorinės ir landšaftinės vertės dvaras įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą. Šiandiena dvare teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta įvairūs kultūriniai ir šviečiamojo pobūdžio renginiai, jie organizuojami puikioje kamerinėje erdvėje, sukurtoje tarp senųjų pasagos formos arklidžių sienų, kurias apsaugo modernus stiklinis gaubtas.
Čia pasivaišinome ypatingomis bandelėmis, kepamomis pagal Paliesiaus dvaro firminį receptą, arbata ar kava, sočiai pavalgėme.
Aplankėme etnografinį gatvinį Mėčionių kaimą, kuris yra Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje. Mėčionys įsikūrė 1692 m. Dysnos upės slėnyje. Per jį teka Kančioginės upė. Feliksas Pacas Dysnos dvarą (kartu su Mėčionimis) užrašė Vilniaus benediktinų vienuolynui. Dvipusiame gatviniame rėžiniame kaime išlikę 8 vertingų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios etnologinių sodybų ir pavienių pastatų, žavinčių savo architektūra. Gatvinėse vienpusėse sodybose pirkios, svirnai, tvartai, kluonai išdėstyti 1 arba 2 eilėmis. Kaimas jau minimas 1644 m. Dysnos kronikose. 1692 – 1841 m. dvarą kartu su kaimu valdė Vilniaus benediktinų vienuolynas.
Ekskursiją užbaigėme aplankydami šalimais esantį Mielagėnų miestelį, esantį prie Kančioginės upės. Pirmą kartą Mielagėnų dvaras minimas 1636 m. Iki XIX a., dvarą valdė Livonijos didikų Kublickų giminė. Kublickų valdymo metu Mielagėnai plėtėsi kaip parapijos ir regiono prekybos centras. Kublickų rūpesčiu 1779 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, o S. Kublickas 1839 m. bažnyčią iš pagrindų atnaujino. Čia apžiūrėjome “mažąją Katedrą” - vėlyvojo klasicizmo šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, labai panašią į Vilniaus arkikatedrą.
Einant į bažnyčią, mus sutiko klebonas Marijonas Savickas, iškilmingai grojant vargonams ir skambant naujiems varpams, nes senus kažkokie nenaudėliai pasisavino. Stovėdamas altoriuje, klebonas Marijonas mums papasakojo labai įdomią istoriją apie bažnyčios statybą, jos rekonstrukciją ir puošimą. Jis kalbėjo, kad šv. Petro ir šv. Povilo skulptūros eksterjerą puošia skulptoriaus Vincento Smakausko darbas, interjerą – įspūdingi XIX a. paveikslai: evangelistų šv. Jono, šv. Luko, šv. Mato ir šv. Morkaus, neobarokinis tabernakulis – visi darbai taip pat V. Smakausko. Bažnyčios durys ir sakykla turi gotikos bruožų, kurių autorius - meistras Labanauskis. Klebonas pasakojo, kad miestelio kapinėse yra koplyčia, kurioje palaidoti Kublickių giminės nariai, antkapinį paminklą taip pat sukūrė V. Smakauskas. Paskui klebonas trumpai papasakojo menininko ir skulptoriaus V. Smakausko autobiografiją.
V. Smakauskas gimė 1797. 01. 01 Vilniuje, buvo labai gabus žmogus: dailininkas, skulptorius ir gydytojas. Nuo 1817 m. studijavo Mokytojų seminarijoje prie Vilniaus universiteto (VU), 1819 m. VU dailės skyriuje, jam suteiktas magistro laipsnis, jo mokytojas buvo K. Ruseckas. 1823 – 29 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1829 – 31 m. dėstė VU. 1836 m. baigęs Vilniaus medicinos – chirurgijos akademiją, dirbo gydytoju Mielagėnuose, 1841 – 59 m. Varšuvoje, po 1858 m. persikėlė į Krikonis. V. Smakauskas buvo vienas ryškiausių Vilniaus meno mokyklos atstovų. Jis tapė mitinius, istorinius, buitinius vaizdus, portretus, peizažus, karikatūras, freskas, medalius, rašė straipsnius. V. Smakauskas mirė 1876.02.19, palaidotas Krikonyse, Švenčionių apskrityje.
Klebonas papasakojo ir apie Mielagėnų parapiją, kurioje anksčiau buvo apie 300 gyventojų, o dabar liko labai mažai, todėl ir bažnyčią lanko nedaug žmonių. Gaila, kad Lietuvą palieka tiek daug parapijiečių, kurie emigruoja dėl skanesnio kąsnio ir geresnio gyvenimo svetur. Po pokalbio klebonas paprašė vargonininko pagroti. Šis pagrojo kompozitoriaus J. S. Bacho kūrinį: vargonai skambėjo nuostabiai.
Klebonas M. Savickas šventoriuje dar ilgai bendravo su mumis: kalbėjo apie Mielagėnų miesto vargus ir rūpesčius, miesto gyventojus, kaip buvo organizuojami parapiniai globos namai, kuriais rūpinamasi, jie tinkamai tvarkomi.
Atsisveikindami su mielu klebonu, padėkojome jam už nuoširdų sutikimą ir įdomų pasakojimą, pilni įspūdžių išvažiavome į namus.
Atgal
