Kelionės
09.19. Mažeikių krašto kultūros paveldas
Vytautas Kuprys
Šalia kelio Vilnius - Klaipėda, kuriuo važiuojame, yra du įdomūs istoriniai miesteliai: Ariogala ir Raseiniai. Pravažiuojame Nevėžį, ir mes jau Žemaitijoje.
Pirmiausia pravažiuojame Ariogalą. Miestelis įsikūręs Dubysos kairiajame krante prie senojo Žemaičių plento. Jame yra neobarokinė bazilikinė dviaukštė šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, pastatyta 1934 m. Miestas minimas nuo 1253 m. karaliaus Mindaugo užrašuose. Ariogala dažnai buvo niokojama kryžiuočių. Apie 1262 m. čia gyveno kunigaikštis Liutaveras, kurio sūnus Vytenis buvo pirmasis LDK, sėkmingai ir planingai kovojęs su kryžiuočiais. Manoma, kad iš Ariogalos kilęs LDK Gediminas iš kurio išaugo didžiųjų kunigaikščių dinastija. Ariogala buvo svarbus punktas Kęstučio ir Vytauto laikais, turėjęs atlaikyti gausius kryžiuočių puolimus. Puolimai sustojo tik po 1410 m., kai Vytautas Žalgirio mūšyje sumušė kryžiuočius. Vytauto laikais Ariogaloje buvo dvaras, o XVI a. vietos seniūnija.
Ariogala nuo 1592 m. buvo vadinama miesteliu, o nuo 1792 m. karalius Stanislovas Augustas suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Nuo 1861 – 1950 m. buvo valsčiaus centras.
Nuo 1990 m. Dubysos slėnyje vyksta politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų sąskrydžiai.
.jpg)
Pavirvytės dvaras
Mažeikių švč. Jėzaus širdies bažnyčios bokštas
Dautartų dvaro rūmai
Židikų Šatrijos raganos muziejus
Renavo dvaro rūmai
Renavo dvaro biblioteka
Plinkšių dvaro rūmai
Toliau pravažiuojame Raseinius. Miestelyje yra barokinė, su renesanso bruožais švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1642 m. bei švč. Trejybės cerkvė. Jame yra Dominikonų vienuolyno liekanos, kalėjimo statinių kompleksas, kuriame dabar įrengtas krašto istorijos muziejus.
Per miestą teka nedidelis Raseikos upelis, kurio pavadinimas kilo nuo žodžio - rasoti. Nuo to upelio atsirado ir miesto vardas. Raseiniai buvo laikomi Žemaičių sostinė, nes senovėje Žemaičių žemių ribos siekė Nevėžį.
Karalius Mindaugas 1254 m. pusę Raseinių žemės padovanojo Lietuvos vyskupui Kristijonui. Nuo XIII a. Raseiniai minimi kaip valsčius. Ne kartą Raseinius naikino Vokiečių ordinas. Tarp Lietuvos ir Vokietijos ordino ilgą laiką ėjo dideli karai, jų metu teko skaudžiai nukentėti žemaičiams ir žinoma Raseinių sričiai. Žinoma, kad lietuviai stengdavosi nelikti vokiečiams skolingi, pasistengdami įsiveržti į jų žemes. Vytautui keičiant įkaitus Ordinui, jų tarpe buvo ir Raseinių atstovai. Todėl raseiniškiai priešinosi tiek Ordino užmačioms užvaldyti žemaičius, tiek pačiam Vytautui.
1416 m. čia buvo pastatyta katalikų bažnyčia. 1641 m. Raseiniuose įsikūrė dominikonai, kurie 1663 m. pastatė mūrinę bažnyčią, o 1683 m. – mūrinį vienuolyną. 1720 m. čia buvo ikūrtas ir karmelitų vienuolynas. 1700 – 21 m. Šiaurės kare Raseiniai nukentėjo nuo bado ir maro. 1702 m. Bilevičių dvare Švedų karalius Karolis XII buvo įkurdinęs savo vyriausybės būstinę.
Didysis kunigaikštis Aleksandras suteikė Raseiniams miesto teises. Vėliau tas teises didino ir privilegijas plėtė Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Zigmantas IV Vaza, Vladislovas IV. 1792 m. karalius S. Augustas atnaujino miesto teises ir herbą.
1812 m. Napoleono armija užėmus Lietuvą, Raseinių bajorai buvo prancūzams palankūs. Jie siūlė ginkluotą pagalbą ir žadėjo pulti rusus. Pro Raseinius žygiavo dalis Napoleono armijos, kurią vedė maršalas Makdonaldas.
1934 m. mieste atidengtas paminklas “Žemaitis”, kurio autorius skulptorius V. Grybas. 1950 m. Raseiniai tapo apskrities centru.
Kryžkalnyje mūsų maršrutas pasisuko į dešinę ir pradėjome važiuoti keliu, kuris nutiestas per kalvas ir kalnelius iki pat Rygos. Kelias yra tiesut tiesutėlis lyg išaustas.
Važiuojame per Tryškų miestelį, kuris yra prie Virvytės upės. Į ją įteka nedidelis Tryškio upelis, davęs vietovės vardą. Tryškiai žinomi nuo XVI a. 1611 m. karalius Zigmantas IV Vaza Tryškius vadino miesteliu. Tryškius 1701 m. niokojo švedai. 1792 m. karalius S. Augustas suteikė miesto teises, antspaudą ir herbą.
Pirmoji švč. Trejybės bažnyčia, su baroko ir klasicizmo bruožais, buvo pastatyta XVI a., o rekonstruota 1751 m. Šventoriuje yra kryžiaus kelias su 14 koplytėlių. Miestelyje yra hidrografinis draustinis, dvaro sodyba, kurioje išliko kumetynas, arklidžių liekanos, stovi šv. Florijono skulptūra, koplytstulpis su Pietos skulptūra.
Atvažiuojame į Mažeikų kraštą. Kiekvienas kraštas turi savo upę ar ežerą, savo dainą, savo istoriją, tarmę ir patarme, ženklus, kurie jį išskiria iš kitų. Ten kur tarp pievų teka gražuolė Venta, savo vandenis įplukdanti į Baltijos jūrą kaimyninėje Latvijoje, miškų juostomis išmarginti laukai ir pynėmis raizgosi keliai plyti Mažeikių kraštas. Čia susipažįstame su dvarų paveldu.
Netoli Svirkaičių atodangos, ant dešiniojo Virvytės kranto yra Pavirvytės dvaras. Jo istorija siekia XIX a. Iki šiol Pavirvytės dvaras buvo apleistas.
Dabartinis dvaro šeimininkas ponas Antanas baigia dvarą restauruoti. Kadangi dvaro pastatai yra mediniai reikėjo daug medienos. Jis susisiekė su Norvegijos specialistais, kurie sužinojo kam reikalinga ši mediena, su mielu noru padėjo p. Antanui. Dabar dvaras atgauna savo autentišką išvaizdą.
Dvarą supa gražus parkas – sodas, kuris taip pat buvo apleistas žolėmis ir krūmais. P. Antanas įsigijo žalas karves ir paleido jas pasiganyti apleistame sode. Tos žalosios taip sutvarkė apžėlusį sodą lyg su “šienapjove”.
Buvę dvaro sodybos fragmentai 1992 m. įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą,
Važiuodami į Mažeikius pravažiuojame Viekšnius. Miesto vardas kilęs nuo žodžio vykšna – guobinių šeimos medžių. Viekšniai įsikūrė Ventos dešiniajame krante. Dalis miesto yra regioniniame parke. Mieste yra šv. Jono Krikštytojo mūrinė bažnyčia pastatyta 1854 m., kurią pašventino vyskupas M. Valančius. Mieste yra pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.
Viekšniai minimi nuo XIVa., o dvaras ir miestas nuo XVI a. Karalius S. Augustas 1792 m. miestui suteikė Magdeburgo teises ir herbą. Viekšnių seniūniją valdė Sapiegos, vėliau trys Gorskių kartos. XIX a. dvaro šeimininkas buvo Pisanka. 1791 m. Viekšniai buvo atiduoti buvusiai caro Petro I meilužei Šarlotei Livenienei, busimojo caro Mikalojaus I guvernantei. 1826 m. ji buvo pakelta į kunigaikštienes, gyveno Viekšnių seniūnijos rūmuose ir 1826 m. mirė.
Ant senųjų namo pamatų atstatytas namas, kuriame gyveno trijų brolių profesorių – Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų šeima. Namo kambariuose įrengta biblioteka bei Biržiškų memorialinė ekspozicija, kurią sudaro šeimos baldai, knygos, dokumentai, nuotraukos. 1995 m. miestelio centre atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškams bei trims sūnums profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui.
XIX a. viduryje čia gyveno aviacijos pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius ir sulaukęs 54 metų amžiaus 1863 m. mirė. Jis domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Apsigyvenęs žmonos gimtinėje Viekšniuose, tęsė pradėtą veiklą. 1981 m. įkurtame muziejuje eksponuojamas jo sukurtas “garlėkio” maketas, Lietuvos istorijos aviacijos nuotraukos, paveikslai, knygos, filatelijos kolekcija.
Atvažiuojame į Mažeikius. Tai pats šiauriausias apskrities miestas Lietuvoje, kuris įsikūręs netoli Ventos upės. Mažeikiai - naujas miestas Lietuvos miestų tarpe ir yra 8 pagal didį. Pirmas Mažeikių vardo paminėjimas raštiniuose šaltiniuose sietinas 1335 m. Livonijos ordino kronininku, kuris aprašė Ordino žygį, žygio metu nusiaubta ir “karaliaus Mažeikos” žemė. Kita nuomonė, kad Mažeikių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a., jis siejama su kunigaikščiu Mažeika, kurio kariuomenę 1290 m. kalavijuočiai sumušė, žemaičių žygio į Žiemgalą metu.
Iki 1794 m. Mažeikiai buvo karališkasis valsčius ir priklausė Viekšnių seniūnijai. Miesto pradžia yra 1871 – ieji, kai buvo nutiestas geležinkelis Kaišiadorys – Liepoja. 1919 m. Mažeikiams tapus apskrities centru ir gavus savivaldystės teises, miestas sparčiai augo.
Nepriklausomybės metais Mažeikiai buvo svarbiu geležinkelio mazgu kuris jungė Lietuvą su Klaipėdos uostu. Mieste kūrėsi vis naujos urminės prekybos įmonės, Mažeikiai tapo nebe gamintojų ir perdirbėjų, o prekybininkų miestu. Jo plėtrą sustabdė II pasaulinis karas. 1950 m. Mažeikiai tapo rajono centru. 1972 m. pastačius Naftos perdirbimo gamyklą, miestas išaugo į didžiausią Žemaitijos pramonės centrą,
Mieste yra švč. Jėzaus Širdies mūrinė bažnyčia pastatyta 1930 m., kurią suprojektavo garsus Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. Be to yra šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, Dievo Motinos Ėmimo į Dangų cerkvė, bei evangelikų liuteronų bažnyčia.
Reikia pasakyti, kad ilgą laiką Mažeikiai buvo vadinami “Muravjova”, tik 1918 m. gyventojai nuo geležinkelio stoties pastato nuėmė “Muravjovo” lentą ir jos vietoje pakabino lietuvišką – Mažeikiai.
1812 m. prancūzai traukdamiesi iš Rusijos praėjo per Mažeikių žemę, nes 1924 m. kasant durpes netoli Mažeikių buvo rastas prancūzų karininko kardas.
1920.10.12 mieste gimė poetas, vertėjas, literatūros kritikas Henrikas Nagys, kuris, sulaukęs 76–erių, mirė 1996 m. Monrealyje, palaidotas Vilniuje. Ilgą laiką mieste gyveno žymus gydytojas Vladas Burba. Jis įsteigė mieste ligoninę, kuri dabar vadinama jo vardu, jo vardu pavadinta ir gatvė esanti šalia ligoninės.
Mieste aplankome muziejų, kuriame saugomi ir eksponuojami Žemaitijos krašto istorijos, archeologijos, etnografijos bei liaudies meno kuriniai. Muziejus buvo įkurtas 1928 m.
Važiuodami į Dautartų dvarą pravažiuojame Pikelių miestelį. Įdomu tai, kad reformacijos sąjūdžio metu 1576 m. Pikeliuose apsigyveno keliolika pabėgėlių šeimų iš Škotijos bei Anglijos, reformatų tikybos išpažinėjų. Ilgainiui ateivių palikuonys asimiliavosi, tik pavardės priminė senąją jų kilmę. Čia buvo jų bendruomenė, jie turėjo savo maldų namus, kapinaites. Apie 1910 m. sklypo savininkas kapinaites išarė ir pavertė dirbama žeme. Pikeliškiečiai dėl to piktinosi.
Atvykstame į Dautartų dvarą. Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautartai – iš čia ir Dautartų vietovės pavadinimas. Jo pradžia, manytina, XIII – XIV amžius. Nuo XIII a. Dautartų dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai buvo gynybinis postas. Ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir jos kairiuoju intaku Varduva – nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.
Naują Dautartų dvaro pastatą vokiečių meistrai pastatė XX a. pradžioje. Dvarą savo dukrai nupirko Rusijos ministras pirmininkas P. Stolypinas. Su vyru, buvusiu diplomatu Von Bock, į dvarą atvyko 1910 m. ir gyveno iki 1933-ųjų. Vėliau dvarą įsigijo Lietuvos kariuomenės gydytojas Kazimieras Nasvytis. Jo šeima čia praleisdavo tik vasaras, tačiau dvaras buvo puikiai prižiūrimas. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas. Biblioteka, autentiški baldai ir kitas turtas dingo be žinios, dvare buvo įkurta pradinė mokykla, apgyvendintos neturtingos šeimos.Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dvaras grąžintas Nasvyčių giminei. Nuo 2003 m. naujieji dvaro savininkai – architektai – restauratoriai G. ir A. Juknevičiai. Dvaro restauravimo darbai pradėti 2005 m. Dabar Dautartų dvaras atgijo, čia planuojama plėtoti ir kultūrinė veikla.
Vykstame į Židikus. Židikų dvaras ir kaimas minimas XVI a. ir priklausė karališkosioms valdoms, o XVII a. virto miesteliu. Nuo 1614 m. priklausė Kražių Jėzuitams, kurie 1636 m. pastatė pirmąją bažnyčią (Reikia pasakyti, kad Mažeikių krašte dauguma bažnyčių yra medinės ir gana gražios). 1659 m. švedai Židikus sudegino. 1682 m. gavo savaitinio turgaus privilegiją, o XVII a. pabaigoje tapo miesteliu. 1819 m. mieste buvo pastatyta mūrinė šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Uždarius Jėzuitų ordiną Židikų dvaras perėjo Edukacinės komisijos žinion. Paskui Židikų dvaras atiteko Visockiams, vėliau Puplauskams. Carinės Rusijos laikais Židikai buvo valsčiaus centras. Seno miestelio dalis – urbanistikos paminklas.
Rašytoja Šatrijos Ragana Židikuose apsigyveno 1915 m. ir praleido čia 15 savo gyvenimo metų iki pat mirties. Čia parašė brandžiausius savo kūrinius: apysaką “Sename dvare”, apsakymą “Irkos tragedija” ir kt. Rašytojos memorialiniame muziejuje eksponuojami asmeniniai daiktai, šeimos nuotraukos, bitininkystės kursų Varšuvoje užrašai, išlikę autentiški daiktai, dokumentai.
Pirmojo pasaulinio karo metu rašytoja įsteigė pradžios mokyklą ir buvo jos vedėja bei mokytojavo, be to organizavo senelių prieglaudą.
Rašytoja yra palaidota Židikų kapinėse šv. Onos koplyčioje. 1990 m. mieste pastatytas medinis kryžius rašytojai atminti. 2006 m. prie bažnyčios pradėtas formuoti rašytojos Šatrijos Raganos parkas.
Atvažiuojame į Renavą. Čia aplankome Renavo dvaro klasicistinius su nežymiais neorenesanso elementais, mūrinius, vienaaukščius rūmus ir parką. Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Tai vokiečių kilmės barono Antano Rene (Roenne) nuosavybė. Nuo pavardės kilo ir vietos pavadinimas. Rūmai stovi aukštame Varduvos krante. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. ar XIX a. pradžioje. Šiai dienai tai vienas iš prižiūrimų įdomiausių ir gražiausių išlikusių dvaro ansamblių Žemaitijoje.
Interjere išliko XIX a. dekoratyvinės tapybos, lipdinių, ornamentuotų koklinių židinių ir krosnių. Ūkiniai pastatai: svirnas, arklidės, sandėlys, 2 tvartai, rūsys, oranžerijos liekanos, oficina. Rūmus juosia mišraus plano banguoto nelygaus paviršiaus parkas apie 18 ha, jame daug vingiuotų takų ir net aliejų, kuriose išliko seni suolai, sukrauti iš stambių akmenų. Priešais rūmus, Varduvos upės vingyje – miško parkas su 2 tvenkiniais, jame – stovi eglė ir Daugiavaikė liepa – gamtos paminklas. Renavo eglė storiausia Lietuvoje. Jos kamieno apimtis 3,87 m, aukštis 36 m, spėjamas amžius 150 metų. Savo augalija ir gyvūnija parkas garsus ne tik Europoje bet ir pasaulyje.
Rene vaikų neturėjo, todėl savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui. Nuo XIX a. iki II pasaulinio karo dvaras priklausė Mielžinskams. Šie stengėsi nenusileisti didikams Oginskiams, Tiškevičiams ir kitiems. Jie visais būdais dvarą puošė, gražino. F. Mielžinskio našlė Stanislova ir jos duktė Marija buvo paskutinės valdų savininkės.
1869 m. Renavo dvare gyveno ir mokytojavo L. Ivinskis, čia rinko medžiagą botanikos žodynui.
Į šį dvarą su savo orkestru atvažiuodavo kunigaikštis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis ir ruošdavo koncertus. Čia buvo filmuojamas filmas “Tadas Blinda”.
Važiuodami į Plinkšių dvarą pravažiuojame Sedos miestą. Per miestą teka Varduva, o rytuose telkšo Sedos ežeras. 1931 m. čia pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Mieste yra dvi bažnyčios – švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Jono Nepomuko. Seda minima nuo XV a., nuo 1500 m. vadinama miesteliu, o nuo 1538 m. – miestu. 1508 m. buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1545 m. Sedai suteiktas turgaus ir prekymečių privilegija, 1655 m. karalius Jonas Kazimieras leido savaitinius pirmadieninius turgus. Turguose prekiaudavo ne tik pirkliai, bet ir valstiečiai.
XVIII a. Sedą valdė Sapiegos, 1708 m. Vilniaus vaivada K. Sapiega Sedą už 31000 auksinių atidavė F. Pilsudskiui, paskui valdė Tyzenhauzai. 1748 m. Sedą paveldėjo A. Sapiega, po jo vyskupas J. Sapiega, o vėliau Polocko vaivada A. M. Sapiega. Po 1830 – 31 m. sukilimo rusų valdžia Sedos miestelį ir dvarą konfiskavo.
Prie Sedos yra daug miškų. Išskirtina Sedos giria, kurioje auga garsi Sedos pušis, priskaičiuojama iki 300 metų, jos aukštis siekia 30 m.
1855 m. Sedos valsčiaus raštinėje dirbo poetas A. Baranauskas, ten, gyvendamas gražioje Varduvos pakrantėje, rašė eilėraščius.
1918 m. Sedoje buvo išrinktas parapijos komitetas, kurį pripažino Lietuvos . Tarybos Vilniuje valdžia. Tačiau netrukus karininkas Povilas Plechavičius apginklavo lietuvius vokiečių ginklais ir išvijo raudonuosius ne tik iš Sedos bet ir iš Mažeikių.
Grįždami namo sustojame ir pasivaikščiojame po Plinkšių dvaro parką. XIX a. viduryje Plinkšes įsigijo Pliateriai. Gyvi pasakojimai, kad šį dvarą jie išlošė kortomis. Iki šiol geriausiai iš dvaro ansamblio yra išlikusi reprezentacinė jo dalis. Čia rūmai, peizažinis parkas, pagrindiniai – Baltieji vartai. Centriniai Plinkšių dvaro rūmai pradėti restauruoti, tačiau trūksta lėšų, šių darbų niekaip neįstengiama užbaigti. Daugelis kitų senųjų dvaro pastatų visai baigia sunykti. Maloniai nuteikia gražiai tvarkomas senasis parkas..
Dvarą supa turtingas parkas, kuriame auga daugybė retų medžių bei krūmų. Iš parko paežere eina puiki tuopų, klevų, liepų, šermukšnių alieja, kuria galima prieiti iki Pliaterio kapo. Netoli yra apie 200 ha ploto durpynas.
Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upės yra istorinis Mergų Piliakalnis. Jame buvo įruošta požeminių urvų – slėptuvių sistema. Kai XVII a Žemaičių žemę užpuolė švedai jie žiauriai niokojo kraštą, piliakalnio slėptuvėje buvo pasislėpusios apylinkės merginos ir jaunos moterys. Švedai buvo nustebinti, niekur nematydami jaunu moterų. Po kiek laiko jiems pavyko rasti slėptuvę. Jie užvertė urvo angą ir palaidojo ten apie 2000 jaunų moterų. Nuo to laiko šis kalnas Mergų kalnu vadinamas. Žuvusiųjų atminimui ant jo pastatyta koplyčia. Piliakalnio papėdėje yra šaltinis kuriuo vandeniu žmonės gydydavo akis.
Prie Plinkšių dvaro yra Plinkšių ežeras 5 km ilgio ir 1,5 km pločio, 405 ha ploto ir kraštovaizdžio draustinis.
Važiuodami per Žemaitiją aplankėme gražius Mažeikių krašto dvarus. Kiti dvarai dar laukia savo eilės, kada bus prikelti iš griuvėsių, restauruoti ir būtų grąžinta jų didybė ir grožybė.
Atgal
